Anot O. Griaznovos, žmonių tarpusavio ryšį ir jų ribas tyrinėjantis pasirodymas kalbės apie pusiausvyrą ir gebėjimą paleisti tai, ko per tvirtai įsikimbame.

– Oksana, kuo šiuo metu gyveni? Kalbėsime apie saiką, tad iškart paklausiu: ar nepervargsti, nepasimeti tarp daugybės savo veiklų? Ar moki sustoti?

– Šį pusmetį išties turiu labai daug įvairių darbų ir projektų. Užsiimu pedagogine veikla, taip pat dirbu kaip atlikėja ir kūrėja. Dirbu prie savo šokio spektaklio, o vasarą kartu su šokėju M. Pinigiu pradėjome repetuoti duetą.

Visgi pastaruoju metu mokausi paleisti mintis apie projektus, kai nedirbu, turiu laisvo laiko. Turiu perfekcionizmo gyslelę. Galima samprotauti, iš kur tas perfekcionizmas ateina, kodėl darau 150 proc. tuomet, kai prašoma tik 100 proc. Gal tai nepakankamumo jausmas? Bandau stebėti, kur šis bruožas naudingas, o kur – ne. Ilgą laiką man atrodė, kad taip turi dirbti visi, bet perfekcionizmo nebereikalauju iš kitų. Kiekvienas pasirenka dirbti tiek, kiek jis nori, o aš esu atsakinga tik už save. Jei man kas nors nepatinka, galiu atsitraukti, tačiau nebebandau jo pakeisti. Priimu situacijas realistiškai, mokausi didesnio sąmoningumo savo kūno, emocinės ir psichologinės savijautos atžvilgiu. Bandau neperspausti. Mokėjimas sukurti atstumą, pailsėti, leidžia šviežesniu žvilgsniu pasižiūrėti į tai, ką darau.

– Kuo vadovaujiesi savo kūrybiniame gyvenime? Kas yra tavo vertybinis stuburas?

– Pirmieji žodžiai, kurie šauna į galvą, – tikrumas, neapsimetinėjimas, tiek profesiniame kelyje, tiek gyvenime. Nemanau, kad skirtingame vaidmenyje tampu kitu žmogumi. Ištikimybė sau ir buvimas savimi man yra labai svarbu.

Apskritai nemanau, kad yra savybių ar emocijų, kurios gali būti svetimos. Priklausomai nuo konteksto, žmonių, su kuriais bendraujame, atsiskleidžia vis kitokie mūsų bruožai. Tikiu, kad mumyse egzistuoja visos emocijos, tereikia tą grūdelį surasti arba užauginti. Juk ir, žiūrėdamas į mišką, jame matai labai daug komponentų – gyvūnų, uogų, medžių. Gali sutelkti dėmesį tik į tam tikrą objektą, bet miškas – viena realybė. Viskas priklauso nuo to, kur pašviesi prožektorių, į ką sukoncentruosi dėmesį.

A. Bekeraitytės-Popierės nuotr.

– Šokio spektaklyje „Saikas“ kalbėsite apie pusiausvyrą, sveiko ryšio paieškas. Kas tave įkvėpė šiam kūriniui, kaip kilo jo idėja?

– Svarstymus statyti spektaklį pradėjome ne nuo saiko temos, o nuo to, kas mus domina šiuo metu, ką norėtume išbandyti. Jau nuo studijų buvau pasinėrusi į sociologiją, žmogaus, ypač vaikų, raidą, kaip mus veikia tam tikros traumos. Jau labai ilgai manęs nepaleidžia mintis, kad žmogus yra socialus gyvūnas, negalintis augti izoliacijoje.

Iki 1970–1980 m. buvo atliekama daug neetiškų eksperimentų su gyvūnais ir žmonėmis, vadinamųjų „Forbidden experiments“. Vienas jų atliktas 1944-aisiais – manyta, kad norint užauginti kūdikį, tereikia jį maitinti ar pakeisti sauskelnes. Tačiau vaikai, negaunantys žmogiškojo kontakto, gali net numirti. Per prisilietimą, kito žmogaus kūno jautimą jie reguliuoja ir savo emocines būsenas.

Man labai aktualus ryšys su kitais ir savimi pačiu, savo praeities ir ateities versijomis. Visgi nors ryšiai mums reikalingi, kai kurie jų gali būti toksiški, kenkiantys ir naikinantys. Visos sistemos turi tam tikrą viduriuką, kuriame gali funkcionuoti. Jei kurio nors komponento bus per daug ar per mažai, išgyventi pasidaro sunku ar neįmanoma. Tad net ir kai kurie mums reikalingi santykiai gali persisverti į kitą pusę. Nejausti saiko gali būti toksiška tiek sau pačiam, tiek aplinkui esantiems.

Mes visi kartais įsikimbame į dalykus, gerai nežinodami kodėl, įsisukame į užburtą ratą, kuriame nebematome nei pradžios, nei pabaigos.

– Kalbi tik apie saiką santykiuose, o gal – ir darbe, visuomenėje apskritai?

– „Saikas“ yra spektaklis apie tarpusavio santykį, kuris yra dinamiškas, nuolat besikeičiantis, vienu metu savyje talpinantis daug įvairių paradoksų ir atspalvių. Spektaklis yra apie prisirišimą ir priklausymą vienas nuo kito. Tai gali būti labai gražu, malonu ir harmoninga, bet kartu gali pavirsti į kažką, kas naikina ir suvaržo. Tai, ką mes tyrinėjame, priklauso ne tik tarpusavio santykių plotmei – kalbame ir apie prisirišimą prie idėjų, įvairių substancijų, elgesio ir mąstymo modelių. Šiuos dalykus vienija tai, kad jie teikia naudą, malonumą ar gėrį. Tačiau saiko nebuvimas visa tai gali greitai transformuoti į kažką toksiško.

– Spektaklio metu su Mariumi nuolat laikotės susikibę. Ką tai simbolizuoja? Tikiu, kad toks artumas sudėtingas ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.

– Marius juokauja, kad „Saiko“ repeticijos yra psichoterapijos ir išbuvimo sesija. Praktikuojamės sau nusistatę griežtas ribas – kad ir kas nutiktų, vieną valandą, tiek, kiek ir trunka spektaklis, negalime sustoti, net jei kas nors ir neveikia. Per visą repeticiją su partneriu esame nežmoniškame artume ir nors kartais norėtųsi atsitraukti, paleisti tą žmogų, padaryti penkių minučių pertrauką, išsikėlėme sąlygą išlikti.

Pajaučiau, kad šokio metu kartais atsiranda noras kaltinti kitą – nejau jis nejaučia, kad mums nepavyksta? Greitai supranti, kad situacija yra tokia, kokia yra, ir arba gali lieti tulžį, pykti, arba ieškoti sprendimų, kurie ką nors pakeistų. Ką galiu padaryti, kad jausčiausi patogiau? Šis kūrinys mums, kaip atlikėjams, yra apie tam tikrą susikalbėjimą, gebėjimą girdėti vienam kitą. Tai vyksta čia ir dabar, ir jei su savo mintimis išeini kitur, viskas paprasčiausiai subyra.

A. Bekeraitytės-Popierės nuotr.

– Kokių pamokų padovanojo šis kūrybos procesas?

– Ši praktika – veidrodžio atsukimas sau pačiam. Spektaklis jau padovanojo daug atradimų apie save, savo reakcijas į tam tikrus dalykus. Buvo tokių kūrybos procesų, kurie yra sudėtingi, metantys iššūkį, tačiau prie jų gali priprasti, kartais tai yra laiptelis, kurį turi perlipti. Su šiuo spektakliu viskas yra kitaip. Kai esu viena, atsakau tik už save, o čia viskas priklauso ir nuo kito, viena aš nieko išspręsti negaliu.

Buvo tokių akimirkų, kai reikia pradėti repeticiją ir supranti, kad nenori, nes tai labai sunku. Užduodu sau klausimą: ar tai, kaip reaguoju, man padeda ar ne? Jei atsakymas neigiamas, savo požiūrį bandau pakeisti. Visas emocijas galima išgyventi, jei jų neblokuoji. Vakarų visuomenėje pyktis yra nepriimtina emocija, leidžiama tik tam tikruose kontekstuose. Tačiau jei pyktis nebūtų naudingas, ko gero, jo ir nejaustume. Jis padeda nustatyti ir apsaugoti mūsų ribas. Tik ar ši riba man tikslinga ir reikalinga? Juk visa, ką išgyvenu, išsinešu su savimi. Ar tokias emocijas noriu nešiotis?

– Ką norėtum, kad žiūrovas iš šio spektaklio išsineštų? Su kokiomis mintimis išeitų?

– Mes visi kartais įsikimbame į dalykus, gerai nežinodami, kodėl, įsisukame į užburtą ratą, kuriame nebematome nei pradžios, nei pabaigos. Ne tik tarpusavio santykiuose, bet ir darbe, taip pat kalbant apie įvairias priklausomybes, peržengiame ribas, o tai tampa nebesveika, naikinančia jėga, liguistu prisirišimu. Todėl norėčiau, kad žiūrovai atsigręžtų į dalykus, kurių įsikibę yra per stipriai. Manau, kiekvienas yra tai patyręs.

Kas? Šokio spektaklis „Saikas“.

Kur? Kauno kameriniame teatre.

Kada? Gruodžio 20 d. 19 val.