Tapyti ir bendrauti
Prieš dešimt metų kaunietis dailininkas A. Obcarskas į savo kūrybinę dirbtuvę Senamiestyje ne tik draugiškai įsileido pasiprašiusius profesionalių tapybos pamokų, bet ir įkūrė tapybos studiją. Tąkart, lapkričio 4-ąją, susibūrė dešimt įvairių profesijų žmonių, kuriems dailė buvo labai svarbi: vieni ją galbūt buvo padėję kiek į šalį ir įgiję kitą profesiją, neretai tolimą nuo meno, kiti ieškoję kūrybinės išraiškos ir kažko daugiau (menas visada gyvenime atveria daugiau) ar net atradę tapybos pasaulį netikėtai.
Kurį laiką daugelis jų lankė Antano Martinaičio dailės mokyklą (joje yra grupės suaugusiesiems), tačiau ir toliau norėjo gilintis į tapybos paslaptis pas profesionalų, gerai žinomą dailininką (jau seniai pripažinimą pelnęs tapytojas A. Obcarskas yra ir garsiosios dailės grupės „Angis“ narys), maža to – jie norėjo atvirai ir laisvai bendrauti vieni su kitais, mokytis ir iš savų, ir iš kolegų klaidų ir atradimų.
Taigi nelabai stebina, kad su tokiomis nuostatomis studija gyvuoja jau dešimt metų ir nors A. Obcarsko kūrybinės dirbtuvės nedidelės, ten šiandien sugeba tilpti jau dukart tiek, nei buvo narių pradžioje: tapytojai arba kolegos, kaip visus juos vadina A. Obcarskas, draugiškai pasiskirsto laiką, ateina, kada nori, ir drauge, kai netrukdo vienas kitam. Na, o kai nori pabūti visi kartu – pristato savo kūrybą surengdami vieną kitą kamerinę parodą toje pačioje dirbtuvėje, joje pamini svarbias šventes, susitinka su kitų sričių profesionaliais menininkais.
Jolita Puronaitė-Lubienė. Ratilai II, 2023. / Organizatorių nuotr.
Vienijami kūrybos
„Antaninių obuolių“ studijos dailininkai ne tik rengia kamerines parodas, bet ir pristato savo kūrybą miesto galerijose, užsienio parodose, aktyviai dalyvauja pleneruose, o kai kurie jų net tapę studentais baigė dailės studijas ir apsigynė diplominius darbus.
Kaunas, kadais garsėjęs bohema, dar turi vidinės, o svarbiausia – kūrybinės, jėgos meninei išraiškos laisvei.
Tačiau turbūt brangiausia, kad jie tapo tikra, nuoširdžia bendruomene, sugebančia mokytis, tobulėti, dalytis pasiekimais ir įžvalgomis. Sunku būtų nutylėti, kad minint vieną ar kitą šventę A. Obcarsko dirbtuvės – „Antaninių obuolių“ studija tampa tikra bohemos salele su aistringomis diskusijomis, išraiškingais šiuolaikinio šokio pasažais ir tiesiog vieta, kurioje daug juoko, muzikos ir meno.
Kaunas, kadaise garsėjęs bohema, kuri, jau senokai konstatuota, kad išnyko, vis dėlto dar turi vidinės, o svarbiausia – kūrybinės jėgos meninei išraiškos laisvei, kai bailiai nesidairoma per petį, nesvarstoma, ką žmonės pasakys; kai nereikia dėvėti reikšmingų kaukių, nes aplink – bendraminčiai, vienijami kūrybiškumo alkio.
Augustė Daškevičiūtė. Prinokęs. 2022. / Organizatorių nuotr.
Kasmet vis įdomesni
Kiekvienais metais, minėdami studijos įkūrimo metines, „Antaniniai obuoliai“ (taip save ir vienas kitą vadina studijos nariai) surengia parodą, kurioje įdomu stebėti, kaip jų tapyba kinta arba, atvirkščiai, bręsta, įtvirtinant savąjį braižą. Paroda marga, bet kasmet darosi vis įdomesnė, nes labai aiškiai matyti ėjimas į priekį ir gylį, tobulėjimas. Net kai kurių dailininkų ieškojimai jau yra ne dėl ieškojimų apskritai ar blaškymosi, bet kryptingai atrandant geriausią išraišką savajam sumanymui, suvaldant esmines tapybos proporcijas, kompoziciją, koloristiką, išmanant dailės kontekstą.
Akivaizdu, kad „Antaniniai obuoliai“ – Irena Cirtautienė, Augustė Daškevičiūtė, Arūnė Garbaravičienė, Irma Gužienė, Vilija Kailiūtė, Vanda Kaminskienė, Raimondas Karčiauskas, Indrė Kazlauskaitė-Nefė, Kristina Martišienė, Ugnius Motiejūnas, Ignė Pleskutė, Jolita Puronaitė-Lubienė, Dainora Ramanauskienė, Raminta Urbonienė – nestovi vietoje ir nepaskendę puikybėje, turi kūrybinės ugnies, minčių ir noro tobulėti.
„Dėmesio, kolegos, jau aišku, kad šią žiemą pleneras bus Druskininkėliuose“ (Druskininkėlių sodyboje prie Leipalingio – aut. past.)“, – jubiliejinės parodos atidarymo šventės šurmulyje paskelbė A. Obcarskas ir tada nuvilnijo džiaugsmo šūksniai.
Naujausi komentarai