– Ar tiesa, kad Johanno Strausso operetė „Šikšnosparnis“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre gyvuoja jau daugiau nei tris dešimtmečius, o Jūs nuo pat premjeros be pertraukų kuriate Henriko Aizenšteino vaidmenį?
– Na, būdamas artistu, sirgti negali (juokiasi). Pamenu, tik vieną kartą į sceną lipau turėdamas nemažai temperatūros, tačiau tuomet mano vaidmuo nebuvo pagrindinis.
O kitą sykį „avarija“ įvyko tiesiog spektaklio metu. Net datą tiksliai pamenu – 2000-ųjų rugsėjo 16-oji. Vaidinau Jacques’o Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“, tai tas „pragaras“ man ir nutiko. Eidamas per sceną netikėtai pajutau stiprų smūgį į koją. Akimirką net pasirodė, kad kažkas mane palietė. Tačiau atsisukęs supratau,kad už nugaros nieko nėra, o prieš akis – pilna žiūrovų salė.
Kolegos iš karto suprato, kad kažkas negerai, ir pasodino mane į krėslą scenos viduryje. Taip pirmąjį veiksmą ir išdainavau. Po jo teko sėsti į greitosios pagalbos automobilį ir vykti tiesiai į operacinę – trūko Achilo sausgyslė. Žiūrovams buvo paskelbta ilgesnė pertrauka, kad iškviestas dubleris spėtų mane pakeisti.
– Ar dažnai pasitaiko, kad gimtadienį pasitinkate darbo vietoje – tiesiog muzikinio teatro scenoje?
– Ne. Regis, taip yra nutikę tik kartą. Prieš kelerius metus gastrolėse Vengrijoje rodėme Imre’s Kalmano operetę „Silva“. Tačiau jubiliejų scenoje švenčiu pirmą kartą. Ir man tai labai patinka. Nes teatras – mano antroji šeima. Džiaugiuosi, galėdamas savo jubiliejinį gimtadienį, kuris bus rytoj, birželio 7 d., pasitikti būtent čia, scenoje, tarp savų žmonių.
– Išgirdusi apie Aizenšteiną, iškart prisiminiau legendinę šio personažo frazę, kai jis savo žmoną pavadina miela, bet jau perskaityta knyga. Sutinkate?
– Jokiu būdu (juokiasi). Personažas yra personažas, o scenarijus yra scenarijus. Moters perskaityti neįmanoma.
Mano žmona Birutė yra mačiusi visus spektaklius, kuriuose aš vaidinu; pažįsta visus mano kolegas. Birželio 7-ąją, gimtadienio dieną, ji taip pat bus teatre, kaip ir mano vaikai bei anūkai. Turiu tris vaikus – Aistę, Gediminą ir Kęstutį, taip pat – penkias anūkes ir vieną anūką. Beje, beveik visi jie yra pabuvoję muzikinio teatro scenoje.
Johanno Strausso operetėje „Vienos kraujas“ yra toks personažas Pikolo, kurį pakaitomis vaidino ir mano vaikai, o paskui – ir anūkas.
Imre’s Kalmano operetėje „Cirko princesė“, kurioje vaidinau Misterį Iksą, reikėjo paauglio. Jis turėjo nešioti Misterio Ikso smuiką. Tad pasikviečiau sūnų Gediminą. Nemažai scenoje vaidino ir sūnus Kęstutis, kuris vaidins ir mano jubiliejiniame spektaklyje.
Kai mūsų teatre buvo statomas miuziklas „Elisabeth“, prireikė vaikiško balso. Pasiūliau vieną iš savo anūkų – Simoną. Jis tuo metu lankė „Varpelio“ choro mokyklėlę. Vyrukui teko dalyvauti atrankoje, daryti balso įrašą, kurį siuntėme spektaklio kūrėjui, kompozitoriui į Austriją, paskui laukėme patvirtinimo. Galiausiai Simonas praėjo atranką ir vaidino visuose spektakliuose iki tol, kol jam neprasidėjo balso mutacija.
Ir nors nė vienas iš jų nepasirinko būti profesionaliu scenos artistu, linkiu jiems sėkmės kituose keliuose. Teatralų gyvenimo būdas, nors yra nepaprastai gražus, kartu yra labai sunkus. Jis reikalauja visiško atsidavimo. Ne kiekvienam šis kelias tinka, ne kiekvienas jį ištveria.
– Kas čia tokio sunkaus, galbūt pagalvos tūlas skaitytojas – stovite scenoje, dainuojate ir už tai dar gaunate atlygį…
– Požiūris, kad teatro artisto duona lengva – tik stereotipas. Iš tiesų mūsų darbas labai sudėtingas, kartais net alinantis. Kad gerai suvaidintum operetėje ar miuzikle, turi įdėti daug pastangų: ir ilgą tekstą įsiminti, ir šokti mokėti, ir vaidinti.
Ne veltui studijų metais turėjome labai daug skirtingų paskaitų – mokėmės fechtuotis, klasikinio baleto, ragavome akrobatikos, aktorinio meistriškumo. Beje, kai studijavau ketvirtame kurse, režisieriai man siūlė stoti į aktorinį – matyt, visai neblogai sekėsi vaidinti. Tačiau aš kategoriškai atsisakiau – norėjau dainuoti.
– Būdamas vienuoliktoku tapote nacionalinio konkurso „Dainų dainelė“ laureatu ir nugalėtoju, dainavote mokyklos kvartete, vėliau įstojote į Lietuvos konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Vlado Česo solinio dainavimo klasę. Ar turėjote kitokių svajonių?
– Ne, daugiau jokių. Nuo vaikystės labai mėgau teatrą. Pamenu, iš kėdžių pasidarydavau sceną ir vaidindavau savo kūrybos spektakliukus. Matyt, jau tada manyje krebždėjo mintis, kad galbūt kada nors ir pats stovėsiu scenoje.
Scena susižavėjau tada, kai su klase važiavome į Kauno muzikinį teatrą žiūrėti operetės (esu kilęs iš Prienų). Tąkart, stebėdamas spektaklį, pagalvojau, kad labai norėčiau būti toks, kaip tie artistai. Svajonė išsipildė – į sceną lipu jau 44 metus!
– Minėjote, kad dainuoti sunku tiek operoje, tiek operetėje, tiek ir miuzikle. Vis dėlto, kuris iš šių žanrų pats sudėtingiausias?
– Oi… (atsidūsta) Sunku įvertinti. Kai atėjau į teatrą, man teko dainuoti pačias sudėtingiausias baritono partijas – ir Rigoletą, ir Žermoną, ir Valentiną. Beveik visose operose ir klasikinėse operetėse esu dainavęs, ir ne po vieną kartą. Kai kurios jau skaičiuoja ketvirtą ar penktą pastatymą – visuose esu vaidinęs.
Manote, miuzikle lengva vaidinti? Anaiptol. Ten – milžiniškas aktorinis darbas, kuriame reikia ne tik balso, bet ir vidinės ugnelės.
Todėl nuoširdžiai sakau – visi žanrai man yra nuostabūs, bet kartu ir labai sudėtingi. Manote, miuzikle lengva vaidinti? Anaiptol. Ten – milžiniškas aktorinis darbas, kuriame reikia ne tik balso, bet ir vidinės ugnelės. Operetėje nelengviau – turi ne tik dainuoti, bet ir šokti, vaidinti, kalbėti tekstą. Ir taip maždaug tris valandas. Privalai sudominti publiką, išlaikyti jos dėmesį, kad nesakytų paskui, jog aktoriai scenoje niekais užsiima.
Patikėkite, kai grįžtu po spektaklio namo, dar ilgai neužmiegu, nes visas verdu emocijose.
– Kitaip tariant, po spektaklio neužtenka pakabinti grafo kostiumo spintoje – vaidmuo dar kurį laiką gyvena Jumyse?
– Viskas užtrunka kur kas ilgiau. Kaip ir prasideda. Jei spektaklis prasideda šeštą vakare, tai į teatrą ateinu jau ketvirtą. Apsirengiu, nusigrimuoju. Beje, kostiumas ir grimas labai padeda įeiti į vaidmens būseną, pagauti emociją. Tada einu į sceną, apsižiūriu, ar visa butaforija savo vietose. Nors už tai atsakingi kiti, man reikia pačiam viską pamatyti savo akimis. Esu krapštukas. Mėgstu prieš spektaklį viską nuodugniai pats „susikrapštyti“, kad vėliau, esant scenoje, nereikėtų jaudintis.
– Ar tiesa, kad iš vyresnių teatro kolegų perėmėte įprotį iškart po spektaklio užsirašyti trumpas pastabas apie jo eigą, savo paties ir kitų artistų vaidybą?
– Taip, negaliu ramiai eiti miegoti neužrašęs bent trumpo pastebėjimo kompiuteryje: kaip praėjo spektaklis, kaip aš pats vaidinau, kaip sekėsi kolegoms, gal kokių klaidų padarėme ir pan. Viską susirašau. Kai atėjau į teatrą, tai darė vyresni artistai, todėl nusprendžiau pamėginti ir aš.
Nuo to laiko konspektuoju kiekvieną savo spektaklį ir žinau, kiek jų buvo iš viso, ir keliuose pastatymuose pats esu vaidinęs. Birželio 7 d. operetėje „Šikšnosparnis“ Aizenšteiną vaidinsiu 303-iąjį kartą. Ir tai tik Kauno valstybiniame muzikiniame teatre! Šią rolę dar maždaug septynis kartus esu atlikęs ir Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
– Ar šiandien, prieš jubiliejinį rytdienos „Šikšnosparnį“, įsijungsite kompiuterį pasižiūrėti, kaip praėjo ankstesni spektakliai?
– Ne. Nežiūrėsiu. Sekmadienį, jau po visko, grįžęs namo parašysiu, kaip sekėsi.
– Kaip gali sektis dviejų „Kristoforų“, dviejų „Fortūnos“ statulėlių ir daugybės kitų garbingų apdovanojimų savininkui, kuris per daugiau nei keturis dešimtmečius scenoje sukūrė arti šimto vaidmenų? Jei reikėtų išskirti tik vieną vienintelį, kuriam prireikė daugiausia jėgų?
– Tuomet išskirčiau Higinsą miuzikle „Mano puikioji ledi“ pagal Fredericko Loewe muziką. Šią rolę esu atlikęs virš 300 kartų. Daug metų ją kūriau vienas, be dublerių. Galbūt dėl tos atsakomybės – kad negali nei susirgti, nei kaip nors kitaip nuvilti žiūrovų – šis vaidmuo man įstrigo labiausiai. Beje, lygiai taip pat ilgai kuriu ir Aizenšteiną operetėje „Šikšnosparnis“. Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad dėl manęs šie spektakliai niekada nebuvo pakeisti kitais – sykį lipau į sceną net su aukšta temperatūra.
– Ar po tiek metų scenoje dar būna akimirkų, kai prieš pakylant uždangai Jus nupurto lengvas jaudulys?
– Žinoma! Kitaip ir negali būti – visada. Tačiau vos tik scenoje ištariu pirmąją frazę, tas jaudulys kaipmat ima slūgti, ir kuo toliau, tuo jo lieka vis mažiau.
Būna, kad ir tekstą pamiršti – ne tik naujuose, bet ir senuose spektakliuose. Kaip tada suktis iš padėties? Visada žinai, koks yra scenarijus ir tavo vaidmuo. Tada bandai kalbėti savais žodžiais, o po kurio laiko atmintis dažniausiai sugrįžta. Todėl su metais reikia vis daugiau dėmesio skirti teksto kartojimui, kad vėliau nebūtų netikėtų situacijų.
– Jei paprašyčiau prisiminti patį sunkiausią etapą profesiniame gyvenime... Gal net norėjosi palikti sceną?
– Šešerius metus gyvenau Vilniuje, o į Kauną važinėdavau dirbti. Per sezoną suvaidindavau apie 130 spektaklių – tai reiškia, kad Kaune dirbdavau beveik kas vakarą. Būdavo taip: suvaidini spektaklį, grįžti namo pas šeimą apie antrą valandą nakties, o ryte devintą jau vėl sėdi į traukinį ir leki į Kauną. Ten repetuoji, vakare spektaklis, o naktį – atgal į Vilnių. Toks ritmas tikrai išvargino, ypač žiemą.
Nuo geležinkelio stoties Vilniuje iki namų dar tekdavo nemažą kelio galą eiti pėsčiomis – taksi nebevažiuodavo. O žiemos anuomet buvo sniegingos… Įsivaizduokite: sniego iki kelių, o aš viduryje nakties brendu patamsyje namo. Todėl po šešių metų tokio sunkaus maratono – 1988-aisiais – atsikraustėme gyventi į Kauną, visai netoli teatro.
– Sykį mano kalbintas dirigentas Vytautas Lukočius prisipažino, kad jei galėtų gyvenimą pradėti iš naujo, daugiau laiko skirtų ne darbui, bet šeimai. O Jūs?
– Sunkus klausimas. Jei myli savo darbą ir jam atsiduodi visa esybe – tai didelė laimė. Lygiai tas pats su šeima: jei ją myli ir atsiduodi pilnai – tai irgi didelė laimė. Manau, kad šie du dalykai man niekada nebuvo atskiri.
Be to, man labai pasisekė – ir žmona, ir vaikai visą gyvenimą mane labai palaikė, todėl darbo ir šeimos derinimas nesukėlė didelių sunkumų. Scenai ir vaidmenų kūrimui galėjau atsiduoti visu šimtu procentų.
– Iš Jūsų kolegų teko girdėti, kad virtuvėje taip pat esate kūrėjas – net tortą neseniai iškepėte. Kokį?
– „Napoleoną“! O šiaip tikrai nekuriu kažko labai įmantraus – tiesiog, kai turiu laiko, mėgstu gaminti šeimai pietus. Gaminu viską, kas valgoma.
Man labai pasisekė – ir žmona, ir vaikai visą gyvenimą mane labai palaikė, todėl darbo ir šeimos derinimas nesukėlė didelių sunkumų.
– Tai rytoj, po jubiliejinio „Šikšnosparnio“, kolegas vaišinsite savo keptu „Napoleonu“?
– Labai norėčiau, tik nežinau, ar spėsiu. Dar daug paruošiamųjų darbų laukia.
– „Šikšnosparnis“ – paskutinis muzikinio teatro sezono spektaklis, o tuomet – ilgai lauktos vasaros atostogos?
– Oi, ne! Dar laukia „Operetė Kauno pilyje“, kuri šiemet minės 25-ąjį jubiliejų. Esu vienas iš šio tarptautinio projekto kūrėjų, festivalio meno vadovas. Po pagrindinių koncertų liepos 5–6 d. turėsime šiokią tokią pertrauką, o paskui pulsime ruoštis naujam teatro sezonui. Beje, šiemet į festivalį atvyksta ypač daug užsienio svečių, todėl teks ir jais pasirūpinti – apgyvendinti, „įstatyti“ į festivalio vėžes.
– Kasmet „Operetė Kauno pilyje“ pasirenka vis kitą muzikos žanrą, kuriam eilė atėjo šįsyk?
– Visiems. Liepos 5-ąją – operų ir baletų gala koncertas, liepos 6-ąją – operečių ir miuziklų gala koncertas. Tai bus savotiška 25-erių festivalio metų ataskaita. Aišku, neapsieisime ir be staigmenų. Viena iš jų – vengrų atlikėjai, pasirodymuose naudojantys akrobatinius elementus. Lietuvoje to dar nėra, tad, pažadu, bus be galo įdomu.
– Sėskime į laiko mašiną ir nusikelkime į 1996-uosius, kai su kolegomis Danieliumi Vėbra ir Benjaminu Želviu įkūrėte „Baritonų trio“, leidote garso kasetes, kompaktines plokšteles. Ar neužteko darbo teatre?
– Užteko, bet norėjosi labiau išpopuliarinti lengvuosius sceninės muzikos žanrus – operetę, miuziklą. Tuo metu turėjome ir radijo laidų „Pūko“ radijuje, kvietėme operos solistus dainuoti, kalbėti apie teatrą. Norėjome šviesti savo klausytojus.
Beje, su „Baritonų trio“ padainuojame ir dabar – neseniai Šakių rajone buvo baigtas sodinti Santarvės ąžuolynas, skirtas Prezidento Valdo Adamkaus 100-mečiui. Mus pakvietė ten pasirodyti. Kol dar sugebame – reikia važiuoti.
– O ar norisi važiuoti? Gal vis dėlto mieliau tą laiką skirtumėte kitiems dalykams – kad ir „Napoleono“ torto kepimui?
– Važiuoti norisi, bet kuo daugiau metų, tuo mažiau laisvo laiko, rodos, lieka.
– Ar pastebėjote, kad su amžiumi pokalbių temos pasidaro nuobodžios – vis apie ligas ir apie ligas?
– Nėra man kada apie ligas kalbėti. Su kolegomis kalbame apie gyvenimą scenoje, namuose, bet tikrai nesiskundžiame. Aš dabar teatre esu beveik vyriausias artistas, tad jei imčiau skųstis, žmonės sakytų: tai ko čia sėdi teatre, jei jau taip sunku?
– Spėju, kad darbas Jums neleidžia senti. Štai juokaujate lyg jaunuolis, prisimindamas, kaip vieno spektaklio metu, kolegai atliekant solo partiją, scenoje netikėtai pasirodė… katė.
– Tiesa, kad darbas neleidžia senti. Prieš jaunimą nesinori atrodyti senam – tenka pasitempti, prižiūrėti save.
– Būtų gražu mūsų pokalbį užbaigti jubiliejiniu linkėjimu...
– Ko palinkėčiau sau? Pirmiausia – sveikatos. Ir dar kelių vaidmenų, kuriuos labai norėčiau suvaidinti, bet kurie kažkaip ėjo ir praėjo pro šalį. Juk artistas vaidina ne tai, ką nori, o tai, ką stato teatras. Kartais per visą gyvenimą taip ir nesulauki savo svajonių vaidmens.
– Ar galėtumėte atskleisti, kokie tie svajonių vaidmenys, ar vis dėlto pasiliksite juos tam momentui, kai ant „Napoleono“ pūsite 70 žvakučių?
– Pasiliksiu tam momentui (šypsosi).
– Tuomet belieka palinkėti smagaus jubiliejaus teatro scenoje!
– Ačiū.
Naujausi komentarai