Formavosi vokiškoje aplinkoje

Kauno rajono muziejuje žiūrovui pristatoma P.Domšaičio kūrybinio palikimo dalis – pastelių kolekcija, išsaugota jo žmonos dainininkės ir vokalo pedagogės Adelheide Armhold artimųjų. Kolekcijos pagrindu tapo P.Domšaičio įvairiais laikotarpiais sukurtos 26 pastelės. Jas papildo antrojo dainininkės vyro Jurgio Bistricko (Kazimiero Žvirono) du grafikos darbai ir Sidnėjaus lietuvių klube vykusios parodos-kultūrinės popietės plakatas, liudijantis K.Žvirono pastangas garsinti Prano Domšaičio kūrybą.

P.Domšaitis – vienas ryškiausių lietuvių išeivijos dailininkų ekspresionistų, išaugęs ir susiformavęs vokiečių meno akademijoje, savo kūrinius eksponavęs bendrose parodose Vokietijos modernistais Karlu Schmidtu-Rotluffu, Chaimu Soutine‘u, Emiliu Nolde, Marku Chagallu.

P.Domšaitis – vienas ryškiausių lietuvių išeivijos dailininkų ekspresionistų, išaugęs ir susiformavęs vokiečių meno akademijoje, savo kūrinius eksponavęs bendrose parodose Vokietijos modernistais Karlu Schmidtu-Rotluffu, Chaimu Soutine‘u, Emiliu Nolde, Marku Chagallu.

Dailininkas gimė 1880 m. rugsėjo 15 d. Mažojoje Lietuvoje, Rytų Prūsijoje, Kruopynų kaime. Šį peizažą nešiojosi savo mintyse ilgus metus. Šeimoje buvo vyriausias iš keturių brolių, veikiausiai dėl šios priežasties į jį kaip ūkio paveldėtoją buvo dedamos viltys. Tėvas nelengvai susitaikė su sūnaus sprendimu rinktis dailininko kelią. P.Domšaitis studijavo Karaliaučiaus dailės akademijoje, tobulinosi Berlyne pas Lovisą Corinthą. Parodose dalyvavo nuo 1911 m. Studijavo meno muziejų kolekcijas Paryžiuje, Florencijoje, Amsterdame, Londone. 1914 m. buvo trumpam nuvykęs į Norvegiją pas Edvardą Munchą. 1937 m. Nacionalsocialistų kampanijos prieš modernųjį meną metu jo kūriniai pašalinti iš Nacionalinės galerijos Berlyne ir Štetino meno muziejaus, po metų vienas paveikslas eksponuotas nacių surengtoje kilnojamojoje parodoje "Išsigimęs menas". Kaip lietuvių dailininkas pirmą kartą prisistatė 1946–1947 m. karo pabėgėlių parodoje. Gyveno Vokietijoje ir Austrijoje iki 1949 m., vėliau, žmonai A.Armhold gavus kvietimą dėstyti dainavimą Pietų Afrikos Respublikos (PAR) Keiptauno universiteto muzikos koledže, su ja išvyko į Keiptauną. Rengė personalines parodas įvairiuose PAR miestuose, dalyvavo lietuvių išeivių parodose JAV, Kanadoje. Tapo pripažintu PAR dailininku: 1963 m. P.Domšaičio kūriniai atstovavo Pietų Afrikos dailei San Paulo bienalėje Brazilijoje, o 1964 m. jam skirtas prestižinis Pietų Afrikos dailės apdovanojimas "Garsūs ir vilčių teikiantys menininkai" ("Artists of Fame and Promise"). P.Domšaitis mirė 1965 m. lapkričio 14 d. po sunkios ligos. Palaidotas Keiptauno kapinėse.

Tautiečiams beveik nežinomas

Įvairiais gyvenimo etapais dailininkas ieškojo savo lietuviškos tapatybės, buvo užmezgęs ryšį su Vladu Eidukevičiumi, trumpą laiką po studijų dėstė architektūrą ir piešimą ne tik Karaliaučiuje, bet ir Kaune. Pasak menotyrininkės Genovaitės Vertelkaitės-Bartulienės, kaip Mažosios Lietuvos sūnus, ilgą laiką gyvenęs vokiškame Karaliaučiuje, P.Domšaitis turėjo mažai ryšių su didžiąja Lietuva ir jos dailininkais: "P.Domšaitis buvo tarsi izoliuotas nuo tiesioginio kontakto su Nepriklausomos Lietuvos menininkais ir, nors buvo pažįstamas su tapytoju V.Eidukevičiumi, tačiau tarpukario Lietuvos visuomenei kaip dailininkas liko beveik nežinomas. Šioje plotmėje yra iškalbinga dailininko signatūros (parašo, kuriuo pasirašomi kūriniai – red. past.) genezė (iš vokiškos Franz Domsheit į lietuvišką Pranas Domšaitis), lietuvių liaudies meno studijos Žemaitijoje ir 1920 m. gautas lietuviškas pasas."

Kolekcijoje esančios P.Domšaičio pastelės pasižymi žanrų įvairove. Vyrauja religiniai siužetai (10 kūrinių). Gausiausia "Bėgimo į Egiptą" grupė (5 pastelės), iliustruojanti P.Domšaičio mirties patale ištartus žodžius: "Aš visada kelyje..." Skaičiumi šiek tiek mažesnė – "Nukryžiavimo" scena (3 pastelės) ir po vieną "Karalių pasveikinimą" bei "Piemenėlių pagarbinimą". Dalis pastelių buvo sukurtos kaip prototipai ar variantai Lietuvos muziejų rinkiniuose saugomiems kūriniams. "Bėgimo į Egiptą" pastelių pagrindu sukurti aliejinės tapybos darbai.

Nulemta bizantinių atvaizdų

Apytiksliai XX a. šeštajame dešimtmetyje sukurta pastelė "Piemenėlių pagarbinimas" tapo prototipu 1960 m. to paties pavadinimo aliejinės tapybos darbui. Vėliau kompozicija buvo kiek patobulinta. Religines pasteles papildo aštuoni skirtingais laikotarpiais sukurti peizažai, penki portretai, dvi pastelės, vaizduojančios laivus, ir viena – naminius gyvūnus.

Aštuoni eksponuojami peizažai, įvairiais laikotarpiais kurti Austrijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, šalia religinių siužetų yra tapę P.Domšaičio kūrybos antruoju leitmotyvu. Tai Pietų šalių miestelių architektūriniai vaizdai, trobelės Austrijoje, artimos gimtųjų Kruopynų peizažams, Pietų Afrikos platumų kraštovaizdžiai, atvedę jį prie vaizdo išgryninimo. Tapytojas yra taip kalbėjęs apie dailę: "Moderniosios dailės kūrinys privalo spinduliuoti vidiniu gyvenimu. Kompozicija ir spalvų parinkimas tėra tik priemonės, kuriomis dailininkas išreiškia savąją pasaulio sąrangos vidinę sampratą. Todėl moderniajai tapybai nederėtų vien tik kopijuoti gamtą, tokią, kokią mums atskleidžia fizinės akys. Verčiau paveikslo kompoziciją turėtų apspręsti matematinio pobūdžio įstatymai, savu ruožtu atspindintieji slėpininguosius erdvės dėsnius ir begalybės neišaiškinamybę. Ir kuo stipresnė menininko intuicija, tuo jis bus pajėgesnis ištyrinėti tiek daiktų esmę, tiek ir dieviškosios tvarkos sąryšingumą – Absoliutą."

Penki eksponuojami portretai kurti XX a. šeštajame dešimtmetyje. Iš jų išsiskiria ankstyviausias "Čigono ir vaiko" eskizinis portretas, sukurtas tarp 1925–1933 m. Šią tautinę grupę P.Domšaitis dažnai piešdavo kelionių po Balkanų šalis metu. Keturi "Barzdotų vyrų portretai" sukurti apie 1955 m., jų ikonografija nulemta bizantinių Jėzaus Kristaus atvaizdų.

Paroda Kauno rajono muziejuje (Pilies takas 1, Raudondvaris) veikia iki balandžio 29 d.