Interaktyvus, jutiminis, žiūrovams su regos negalia pritaikytas spektaklis yra festivalio „Nerk į teatrą“ programos dalis.

Stichijų šėlsmas

Jūra M. K. Čiurlioniui buvo laisvės, meilės, jėgos, kūrybos polėkio simbolis. Menininkas vaizdavo ją savo drobėse, muzikos kūriniuose, rašė apie ją poetines impresijas. Režisierės Mildos Mičiulytės, NKDT aktorių Miglės Navasaitytės ir Deivido Breivės pristatomame spektaklyje muzika, tekstas ir garsai susilieja į vientisą vaizduotės skrydį.

Kelionė į spektaklį prasidėjo dar praėjusių metų festivalio „Nerk į teatrą“ metu, – M. Mičiulytės rengtose dirbtuvėse aktorius D. Breivė, pasitelkęs pagalbines priemones, dalyviams kūrė jaukią buvimo M. K. Čiurlionio garsų simfonijoje atmosferą. Sėkmingos dirbtuvės paskatino režisierę auginti kūrinį.

„Teatro vadovui Egidijui Stancikui ir meno vadovui Edgarui Kliviui pasiūlius šias dirbtuves paversti spektakliu, pasikviečiau dramaturgę Daivą Čepauskaitę sukurti šiam jutiminiam audiospektakliui dramaturgiją“, – pasakojo M. Mičiulytė.

Scenoje kuriamas Čiurlionių poros pasikalbėjimas jūros ir vėjo tematika. „Analizuojant šių dviejų menininkų kūrybą, pastebėjome, kad jūros aspektas buvo labai svarbus ir juos lydėjo visą gyvenimą. M. K. Čiurlionio ir S. Kymantaitės pokalbis virsta jūros ir vėjo ošimu, kurį sukuria aktoriai, naudodami įvairius objektus“, – pasakojo režisierė.

Mums svarbu papasakoti istoriją, žiūrovą vesti kartu, kai nebėra vienos juslės, o visos kitos sustiprėja.

Kaip išduoda pats spektaklio pavadinimas, šalia gamtos garsų žiūrovai  girdi ir „Jūros sonatos“ ištraukas. Spektaklis – interaktyvus: aktoriai kviečia žiūrovus į rankas paimti spektaklyje naudojamus daiktus ir patiems kurti jūros ir vėjo pokalbį.

Žavi metaforiškumu

Aktorius D. Breivė M. K. Čiurlionį vadina artimu kūrėju, kuris įkvėpė jį aktyviau užsiimti autorine vizualine kūryba.

„Kuriant šį garso pojūčių spektaklį, pirmą kartą susipažinau su M. K. Čiurlionio tekstu. Šis tekstas – itin gražus ir jautrus ir, mano manymu, labai gerai atspindi M. K. Čiurlionį kaip žmogų, asmenybę, menininką. Šio proceso metu maloniausia buvo atrasti savyje vidinę ramybę, švelnumą mažiausiuose judesiuose, kūno ir minčių harmoningumą, susikaupimą, nes čia svarbiausia – garsas, jo kuriamas pasaulis, tad bet koks pašalinis, netyčinis garselis, trinktelėjimas šį pasaulį gali greitai supurtyti. Supratau, kokia raminanti yra kūryba garsu“, – sako aktorius.

M. Navasaitytei M. K. Čiurlionio kūryba imponuoja, lydi ir vis pasiveja: „Esu vedusi interaktyvias pamokas mokiniams, remdamasi M. K. Čiurlionio tapybos ir muzikos darbais. Su bendraminčiais esame sukūrę performatyvią naktinę ekskursiją šio kūrėjo pramintais ir išvaikščiotais Vilniaus takais. Mane žavi metaforiškumas, poetiškumas, kūriniuose užslėptos detalės, kurioms įžiūrėti reikia išskirtinio pastabumo ir nuovokos. Proceso metu atradau ir S. Kymantaitės-Čiurlionienės raštus, kurie jautriai, atsargiai, bet tiksliai nutiesia tiltą link M. K. Čiurlionio poemos „Jūra“ ir padeda kurti dialogą tarp kūrėjų, tarp vyro ir moters, tarp jūros ir vėjo.“

Įsijausti ir klausyti

Žiūrovai spektaklio metu kviečiami užsimerkti arba užsirišti akis raiščiu, kad, pasak režisierės, būtų visapusiškai pasiektas jutiminio spektaklio tikslas – būtų lengviau patirti meditacinį jausmą ir per gamtos garsus geriau išgirsti per retai girdimus ir labai vertingus M. K. Čiurlionio tekstus.

Anot M. Navasaitytės, šiame spektaklyje reikia pasitelkti kitokias išraiškos priemones, jausti publiką: „Veido, kūno išraiškos, gestai, judesiai nebetenka prasmės. Judesiai svarbūs ir reikalingi tiek, kiek gali padėti išgauti tam tikrą garsą ar pojūtį. Su Deividu įsiklausome vienas į kitą, į aplinką, pasineriame į savotišką meditaciją. Mums svarbu papasakoti istoriją, žiūrovą vesti kartu, kai nebėra vienos juslės, o visos kitos sustiprėja. Šiame spektaklyje santykis su žiūrovu labai svarbus, nes esame arti vieni kitų. Norime, kad šioje patirtinėje kelionėje žiūrovai pasijustų saugūs ir esantys šio proceso dalimi. Patirtis ir kūrėjams, ir žiūrovams yra labai individuali. Užrištos akys atveria kelią plačiai vaizduotei. Man asmeniškai šis spektaklis yra apie jautrų įsiklausymą į kitus žmones, gamtos stichijas, pasaulį, detales, kurios primena, kad esame net ir tada, kai mūsų iš tikrųjų nėra. Vėjas švilpia: „Ar esi?“, o jūra ošia: „Esu… Esu…“

Aktoriui D. Breivei svarbiausia leisti žiūrovui pasinerti į savo paties fantaziją, ją žadinti pildant garsais ir tekstais. „Klausytojai, sėdintys salėje, patirs savo individualią ir unikalią kelionę, nes visi pasaulį jaučiame skirtingai“, – sakė susitikimo su publika laukiantis aktorius.