Visas kūrybos spektras
Nuo pat mokslų tuometėje J.Naujalio meno mokykloje R.Majauskas ištikimas tapybai. Ir nors Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) studijavo tekstilę, tapybai jis jautė ypatingą trauką.
R.Majausko darbams būdinga potėpio ekspresija, kuria autorius stengiasi išreikšti subtilias jausenas, individualizuoti savo kuriamus tapybinius vaizdinius. Jam būdinga koloristinė įvairovė, "sumarginta" ir sudėliota iš daugybės smulkių potėpių, kurie sudaro itin dinamišką menininko kuriamą pasaulį.
Skirtingais tapytojo kūrybos laikotarpiais menininko kūryba nuolat kito ir keitėsi, atsirado daugiau sričių ir meno žanrų, kuriuos autorius norėjo išbandyti.
Jubiliejinėje parodoje pristatomi darbai, sukurti įvairiais laikotarpiais: nuo 1973-iųjų, ankstyvojo kūrybos laikotarpio iki šių dienų. Joje atskleidžiamas itin platus R.Majausko kūrybos diapazonas: piešiniai, tapyba, akvarelė, pastelė. Paroda ir įrėmina itin platų tapytojo kūrybos žanrinį bei tematinį spektrą, žymi menininko kūrybinės stilistikos vienovę, kuri susiformavo per kūrybinio kelio dešimtmečius.
Išmedituoti portretai
Išskirtinę vietą menininko kūryboje sudaro portreto žanras. Parodoje autorius pristato portretų ir portretinių kompozicijų ciklus, kurių skiriamasis bruožas – emocinė charakteristika.
R.Majausko kuriami žmonės yra neatskiriami nuo aplinkos ir gamtos, miestovaizdžio kontekstų. Žmonės čia yra itin ryškiai pateikiami, kartais su poetine lyrine, kartais – su ironiškąja stilizacija, spalviniai kontrastai tik išryškina kuriamo asmens charakteristiką.
Parodoje eksponuojamas ir 1973 m. sukurtas ankstyvasis nedidelio formato autoportretas, kuriam būdinga ekspresija, noras pagauti portretuojamojo dvasią, stilių, savitumą. "Portretų tapymas yra panašiai kaip meditacija, tapydamas portretą pradedi pažinti žmogų, taip pat ir jo charakterį", – prisipažįsta autorius.
Kiekvienas portretas turi savitą sukūrimo istoriją, tačiau kiekviename svarbus autoriaus ir jo kuriamo personažo emocinis santykis, kuris negali ir žiūrovų palikti abejingų. Šis santykis svarbus ir pačiam tapytojui, o aplinka padeda sukurti išskirtinę atmosferą. Tad neatsitiktinai R.Majauskas savo personažus dažnai piešė galerijose, kavinėse, oficialiose ir neformaliose aplinkose, kurios suteikdavo ne tik papildomą kontekstą, bet ir papildomų spalvų.
Peizažo kodai
Kurdamas peizažus, fiksuodamas architektūros pastatus, tapytojas ekspresyviai minimalizuoja, suteikia jiems formos, linijos įtaigą, fragmentuoja. Darbai stulbina linijos dinamika, netikėtumo viražais ir koloristine derme ar kontrastais. R.Majausko kuriamuose darbuose itin svarbi kompozicija: iš pažiūros gali atrodyti, kad autorius jos nepaiso, tačiau dailininkas žiūrovui pateikia itin aiškių proporcijų ir erdvinių santykių kūrybinius vaizdinius.
Retrospektyvinėje parodoje autorius pristato net kelias savo peizažų serijas. Realistiniai peizažai "Senas Dzūkijos kaimas"(2016), "Senas kaimo vieškelis"(2015), "Žydintis pavasaris po lietaus" fiksuoja Dzūkijos kaimo archetipus, gamtos gaivališkumą, emocinį gamtos išgyvenimą per pojūčius.
Peizažo žanre svarbu pajusti mus supančios gamtos meninę ir filosofinę prasmę.
Vėlyvesniu savo kūrybos laikotarpiu autorius pereina prie gerokai abstraktesnio peizažo, kurį kuria naudodamas kriptos štrichavimo techniką. Triptike "Asociatyvus abstraktas" (2017) abstrakčioji raiška įgauna smulkių potėpių ir spalvų virpėjimą, nebelieka realiųjų kontūrų, autorius žaidžia spalvomis, linijomis, formomis.
Peizažas menininkui yra svarbiausias, jis apima menininko pasaulio sampratą, jautriai ir subtiliai fiksuoja emocinius aplinkos suvokimo ir raiškos niuansus. Šis niuansuotas pasaulio vaizdinys ir yra išreikštas daugybę tapybinių potėpių detalių, spalvinius derinius ir priešpriešas.
"Peizažo žanre svarbu pajusti mus supančios gamtos meninę ir filosofinę prasmę, – sako autorius. – Man šiame žanre yra svarbi spalvinė ir emocinė būsena, kuri skatina ieškoti, rasti išraiškos kodą. Niekur nedingo absoliutaus grožio sąvoka. Tik ši idėja mūsų laikmetyje dėl civilizacijos pragmatiškumo suniveliuota, apvilkta subjektyviomis, filosofinėmis formomis. Aplinkoje matau daug apsimestinio nihilizmo ir degradacijos. Konceptualizmas pagimdo racionalų išmąstytą dirbtinai užaugintą socialinį vienį."
Transformacijų kelias
R.Majausko tapyba dažnai yra lyginama su XIX a. pabaigos impresionizmo klasikų darbais. Paralelių visada galima ieškoti ir rasti, tačiau visada kyla klausimas, kuo šio tapytojo darbai išsiskiria šiandienės lietuviškosios tapybos kontekste?
R.Majausko kūryboje itin netikėtai susijungia lietuviškasis peizažas ir žmogus, architektūrinis vaizdinys ir gamtos motyvas, tapytojas impulsyviai su jam būdinga stilistika ir maniera kuria kontekstą, suteikia šiuolaikinį motyvą istoriniams, religiniams aspektams, jo kuriamas žmogus yra vienas iš mūsų, tačiau nepakartojamas individas.
Retrospektyvinė paroda išryškina šio menininko ieškojimo kelią, jo tapybos slinktis, savosios stilistikos paieškas, žanro, tematikos, atskleidžia paieškų kančią ir džiaugsmą. Matome, kad pagrindiniai tapytojo kūrybos žanrai yra peizažas ir portretas, tačiau per kūrybos dešimtmečius jie kito, abstraktėjo, sudėtingėjo, patyrė ne vieną transformaciją. R.Majausko kūrybos spalvinė įvairovė, formos įvairumas ir subtilumas, jo kuriami vaizdiniai dar kartą liudija asmens ir aplinkos vienovę, mus supančio pasaulio mistiką ir nenuspėjamumą.
Turtinės parodos teisės priklauso autoriui R.Majauskui, ir galerijai "Meno parkas".
Naujausi komentarai