Vilniaus tapybos trienalė – nuo 1969-ųjų kas trejus metus vykstantis tarptautinis renginys, šiemet ypatingą dėmesį skyręs Šiaurės šalių – Švedijos, Suomijos, Norvegijos ir Danijos – kūrėjams, kurie jautriai reaguoja į pasaulio įvykius. Tradiciškai dalyvavo Baltijos šalių ir Lenkijos kūrėjai. Renginys siekia analizuoti šiuolaikines visuomenės problemas, atspindėtas menininkų darbuose, ir pristatyti naujas tapybos tendencijas, klausiant, ar tapyba gali skatinti kritinį mąstymą ir edukuoti visuomenę?
Kaip teigia parodos moto, ši buvo dedikuota būtent dirginimui. Lankytojų buvo prašoma aktyviai reaguoti į šiuos dirgiklius. Galerijos suteikta galimybė prie kūrinių klijuoti juodus kvadratėlius – tarsi simbolinis viešas nuosprendis, leidžiantis lankytojams atvirai pažymėti tai, kas kelia nepasitenkinimą. Toks sprendimas – gudri priemonė, kuri sukuria interaktyviąją erdvę ir sušvelnina potencialią kritiką žiniasklaidos platybėse, perkeldamas lankytojų reakcijas į pačią parodos erdvę. Be to, tai suteikia galimybę analizuoti, kaip socialinė kritika ir meno patirtis susipina, kai parodos organizatoriai pasirenka įtraukti lankytojų balsą į kūrinio interpretaciją ir jo vertinimą.
Nepaisant susižavėjimo ekspozicija ir intriguojančia tema, buvo galima pajusti koncepcijos įgyvendinimo trūkumų. Menininkų noras garsiai šaukti apie svarbias aktualijas pasirodė per tylus. Norint iš tiesų provokuoti ir dirginti, reikia tai atlikti drąsiau. Žinoma, tai nėra paprasta, kai Kauno paveikslų galerija veikia balto kubo galerijos principu. Savo neutralumu ir sterilumu riboja galimybę eksperimentuoti ir laužyti nusistovėjusias ekspozicijų normas. Pastebėjau, kad tai susieta ekspozicijos kuravimo sprendimais – kūriniai buvo išdėstyti tradiciškai, ant baltų sienų, o tai prieštarauja parodos idėjai dirginti publiką.
Nepaisant trūkumų, paroda vis tiek pritraukė nemažai lankytojų, kurie aktyviai žymėjo kūrinius ir tyrinėjo ekspozicijos erdves. Tai rodo, kad ji sugebėjo sudominti ir įtraukti lankytojus.
M. Czech darbai skatina susimąstyti apie tai, kas vyksta pasaulyje, kad po gražiais rožiniais akiniais nepasislėpsi. Menininkė provokuoja, išraiškingai primena, kokia yra realybė.
Kadangi paroda buvo įsimintina savo lipdukų sistema, norisi labiau pakalbėti apie kūrinius, kurie sulaukė daugiausia dėmesio. Prieš uždarydama parodos duris patyriau ją iš naujo, tačiau šį kartą su misija pažvelgti, kurie kūriniai buvo daugiausia paženklinti publikos. Tokie kūriniai buvo lenkų menininkės Martynos Czech 2022 m. paveikslas „Janewenus Doeafrodyta skrodimas“ (aplipdytas daugiau kaip 70 juodų kvadratėlių) ir lietuvio Henriko Čerapo 2023 m. paveikslas „Mirštančio šuns siena“, sulaukęs daugiau kaip 80 juodų kvadratėlių. Šie menininkai geriausiai įgyvendino parodos idėją, kalbėdami apie rimtas temas, susiejančias su šiandienos aktualijomis iš feminizmo pusės.
M. Czech kūryba provokuoja, kritikuoja ir atveria erdvę emocinei ir socialinei refleksijai. Paveiksle „Janewenus Doeafrodyta skrodimas“ pastebimas jai būdingas stilius, kuriame derinamos grotesko, erotikos ir simbolizmo temos. Naudojama kompozicija ir motyvai primena klasikinės Veneros ikonografiją, tačiau čia menininkė sukuria kontrastą ir suteikia jai šiuolaikinę, maištingą prasmę. Paveikslas pasižymi kontrastingomis spalvomis ir išryškinta figūros plastika. M. Czech darbai skatina susimąstyti apie tai, kas vyksta pasaulyje, kad po gražiais rožiniais akiniais nepasislėpsi. Menininkė provokuoja, išraiškingai primena, kokia yra realybė.
Kurdamas abstrahuotus kūrinius lietuvių dailininkas H. Čerapas savo paveiksle „Mirštančio šuns siena“ stebino lankytojus. Kūrinys atspindi minimalistinės tapybos estetiką ir gilią emocionalią įkrovą, būdingą jo kūrybai. Čia taip pat ryškus erdvės ir šviesos žaismas. Juodos asfalto dervos paviršius šviesos atžvilgiu įgauna subtilių toninių pokyčių, kurie gali sukurti giluminį arba neapibrėžtos erdvės efektą, ragindamas lankytojus pažvelgti giliau į egzistencinius klausimus. Menininkas, apibūdindamas savo kūrybos procesą, teigia: „Jei klausiate, ką aš tapau, atsakau – tapau dažus. Kitaip tariant, tapau klausimą, kodėl aš tapau.“ M. Čerapas pabrėžia konceptualų menininko požiūrį į tapybą, kur kūryba – produktas ir procesas, nuolatinis klausimų kėlimas ir tyrinėjimas. Lankytojams toks emocinis neapibrėžtumas menininko paveiksle kelia sunkumo jausmą, kuris psichologiškai veikia stebinčius.
Nors XVIII Vilniaus tapybos trienalė galėjo būti drąsesnė ir siekti radikalesnių meninių sprendimų, vis viena paliko stiprų įspūdį ir atskleidė intriguojančių pagrindinės temos interpretacijų. Ekspozicija įtikinamai įgyvendino dirginimo koncepciją, pasiūlydama Kaunui kitokią meno patirtį – tokią, kuri siekia skatinti ne tik estetinius vertinimus, bet ir emocines, intelektualines reakcijas į kūrinius.
Parodoje džiugino ir tai, kad jauni menininkai rado savo vietą galerijos erdvėse, suteikdami ekspozicijai naujų balsų. Nors anksčiau minėti trūkumai silpnino bendrą koncepcijos stiprumą, jie patys savaime galėjo tapti dirgikliais, skatinančiais kritinę žiūrovo refleksiją. Tad mano pastebėti trūkumai galbūt ir yra viena iš meninių dirginimo formų, gal tai buvo mano dirgiklis?
Naujausi komentarai