Parodoje – iš žemės garsų nutapyti spalvoti miražai

Nauja žinia

Kiekviena diena yra kupina daugybės aplinkos garsų. Jie turi savo formas, spalvas, faktūras, todėl nesunkiai atpažįstame medžio lapų šlamesį vėjyje, į lango stiklą besibeldžiantį lietų ar skrendančių paukščių klyksmus. Tačiau supančios aplinkos kakofonijoje pradingsta žemės balsas.

Personalinėje parodoje "Žemės garsai", surengtoje Ramučių kultūros centre, dalyvaujančiame "Kaunas 2022" inicijuojamose programose, žinoma Kauno menininkė skatina žiūrovus pasinerti į žemės balsų skambesius ir išgirsti, ką ji nori mums pasakyti. Žinoma keramikė šįkart kviečia pasivaikščioti po tapybos pasaulį.

Papildo viena kitą

Parodoje eksponuojami paveikslai nustebina ir sužavi smulkiausių formų sąveikavimu didelio formato drobėse. "Šie paveikslai gimė iš porceliano viršglazūrinės tapybos. Man tiesiog pritrūko erdvės, todėl ir tapybos kūrinių apimtys yra nemažos: diptikai, triptikai. O keramikoje plotai nedideli, reikalaujantys skrupulingo dekoravimo. Tapyboje pajutau lengvumą. Ji tarsi atokvėpis, pabėgimas, išsiliejimas – viskas kartu", – pasakoja Ž.Bardzilauskaitė-Bergins.

Be keramikos nebūtų ir tapybos, nes keramika gali būti ne tik labai tapybiška, bet ir grafiška ar skulptūriška.

Optinio meno stilistikai artimuose kūriniuose juoda spalva piešiamomis linijomis, geometrinėmis figūromis, menininkė sukuria stabilų vizualų pagrindą iš žemės kylantiems garsams sklisti. Iš drobės į drobę pereinantis juodas kontūras paveikslus jungia su porceliano tapyba.

"Be keramikos nebūtų ir tapybos, nes keramika gali būti ne tik labai tapybiška, bet ir grafiška ar skulptūriška. Tai dvi mano pusės, kurios viena kitą papildo, – sako pripažinta keramikė. – Man tapyti yra paprasčiau, nes pradėdama paveikslą jau žinau, koks jis bus. Tačiau, kaip mano vyras sako, tie keturi tušti drobės kampai varo iš proto, jei neturi ką pasakyti. Gali ieškoti, klaidžioti, pasiklysti ir nieko nerasti. O man ieškoti nereikėjo. Porceliano viršglazūrinę tapybą pratęsiau drobėse."

Ž.Bardzilauskaitė-Bergins sako, kad tapyti pradeda neturėdama jokio eskizo. "Viskas kyla iš mano dvasios. Pavyzdžiui, viename iš kūrinių galima įžiūrėti žaibą – aliuziją į sunkų momentą mano gyvenime, kartu tapusį galimybe dvasiškai išlaisvėti", – kūrinius dekoduoja autorė.

Živilė Bardzilauskaitė-Bergins

Spalvų miražai

Nors tapybos darbai artimi piešinio estetikai, tačiau spalvų dermė kiekviename kūrinyje yra ne mažiau svarbi nei juodos linijos dinamika. Ž.Bardzilauskaitė-Bergins ją paryškina rausvų, violetinių, melsvų, gelsvų tonų ir pustonių dėmėmis.

Tankias kūrinių kompozicijas sudarančiomis spalvingomis formomis yra kuriami skirtingi planai, gyliai, plokštumos. Regimo vaizdo kaita sužadina vaizduotę ir skatina išsilaisvinti iš tikrovės apibrėžtų aplinkos suvokimo rėmų. Kompozicinių elementų judėjimas kiekvienoje drobėje yra netikėtas, unikalus ir nepakartojamas, suteikiantis galimybę žiūrovui atrasti sau artimo pasaulio versiją ir keliauti po ją ieškant žemės garsų.

"Darbai tai – miražai. Juose žemės, kurioje viskas kunkuliuoja, sukasi, teka ir išteka, garsai persipina su vidiniais išgyvenimais", – apibūdina kūrėja. Tačiau asmeniniai išgyvenimai drobėse perteikiami subtiliai, vengiant literatūriško pasakojimo. "Tapydama pasiduodu jausmams, galbūt todėl ir labiau pavargstu, nei dirbdama su porcelianu. Drobėse išsilieju ir atsiveriu naujoms idėjoms, kūrybiniams procesams", – sako menininkė.

Spalvoti Ž.Bardzilauskaitės-Bergins miražai hipnotizuoja ir lengvai nepaleidžia. Norisi nerti vis giliau ir giliau, atrandant naujas erdves, spalvų konstruktus, linijų architektūrą. O tarp jų – išgirsti ir balsą tos, kuri iki šiol, alindama save, atidavė mums viską, ką turi. Galbūt dabar – yra mūsų laikas duoti?

Kas? Ž.Bardzilauskaitės-Bergins tapybos paroda "Žemės garsai".

Kur? Ramučių kultūros centre.

Kada? Veikia iki liepos 31 d.