Abstrakčiose, iš pirmo žvilgsnio gana statiškose, beveik monochromiškose Kauno miesto muziejuje eksponuojamose S.Želnytės miniatiūrose galima išvysti tam tikrą slinktį ar pokytį – spalvinį ar potėpio. Audiovizualine parodos puse rūpinosi M.Jankevičius. Jis sukūrė miniatiūroms savotiškus namus, vizualiai atskirdamas S.Želnytės kūrinius nuo ryškiai raudonų ekspozicijos salės sienų – išeksponavo miniatiūras ant didelių balto kartono lapų. Jo idėja buvo ir pakabinti klaipėdietės miniatiūras, kartono lakštus ant virvelių, primenančių marionečių gyvenimą.
M.Jankevičiaus rūpesčiu, paroda įgavo garsinę pusę: ekspozicijų salėje nuolat skamba jo sukurtas specialiai šiai parodai skirtas garso takelis, kuriame girdėti ir japoniškų motyvų.
Savotišku parodos prologu pasirinkti japonų rašytojo Kobo Abės žodžiai iš romano „Moteris smėlynuose“: „Kol pūs vėjai, kol tekės upės ir banguos jūra, tol smėlis kruopelė po kruopelės kils iš dirvožemio ir tarsi gyvas daiktas šliauš bet kur. Smėlis niekada nesiilsi."
Pagrindinė parodos mintis, kurią keliame mes su Martynu – norint išeiti iš uždaro rato, iš rutinos, reikia kurti. Tada įvyksta poslinkis.
S.Želnytė prisipažįsta, kad šiai parodai, surengtai po kūrybinės pauzės, ilgai kaupėsi. Paskutinė jos personalinė paroda vyko 2014 m. Klaipėdoje. „Tai buvo „Laiko atspaudai“ – rimta tapybos darbų paroda, tuomet buvau priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą. Tą pačią parodą pernai atvežiau į Kauną – eksponavau pilies bokšte. Paskutiniu metu jaučiau viduje susikaupusį krūvį, kurį norėjosi išlieti kūryboje“, – sako dailininkė. Tuomet, kai miniatiūros jau buvo nutapytos ir sulaukta žinios, kad ekspozicijų salė parodai suteikiama, S.Želnytei kilo mintis suteikti parodai tam tikrą japonišką pamušalą. Tokia idėja kilo tada, kai tapytojos bičiulis M.Jankevičius ją pačią palygino su K.Abės garsiojo romano „Moteris smėlynuose“ heroje. Šiame romane autorius aprašo santykius vyro ir moters, tapusių gamtos – nuolat byrančio smėlio – įkaitais.
„Prisipažinsiu, aš to romano net nebuvau skaičiusi. Ėmiau skaityti – atradau daug savo gyvenimo paralelių su ten minimomis būsenomis, į kurias tu įkrenti ir negali išeiti, negali ištrūkti iš tam tikros situacijos. Miniatiūras jau buvau sukūrusi. Skaitant „Moterį smėlynuose“, kur vis minimas slenkantis smėlis, gimė parodos pavadinimas – „Slinktis“. Romano herojai yra patekę į uždarą ratą: naktimis kasa smėlį, kuris per dieną vėl sugrįžta į buvusią vietą. Pagrindinė parodos mintis, kurią keliame mes su Martynu – norint išeiti iš uždaro rato, iš rutinos, reikia kurti. Tada įvyksta poslinkis“, – įsitikinusi tapytoja.
Paroda Kauno miesto muziejuje Rotušės rūsyje (Rotušės a. 15) veikia iki sausio 3 d.
Naujausi komentarai