Keramikos muziejuje pristatomoje menininkės Ingos Likšaitės parodoje "Nauji pasakojimai, parašyti medžiu ant vandens" darbų nedaug. Parodoje eksponuojami šiais metais sukurti menininkės kūriniai, todėl ir darbų gausos tikėtis būtų įžūlu. Darbų idėjos, pirmavaizdžiai gimė, kaip pati autorė mini, po ilgų vaikščiojimų Palangoje, kol galiausiai viskas buvo užbaigta darbo studijoje.

Nauju keliu

I.Likšaitę būtų galima pristatyti kaip menininkę, kurios pagrindiniai kūrybos įrankiai yra siūlai. Geriausiai ji žinoma dėl siuvinėjamų portretų – tarsi kiekvienu dygsniu, kurdama žmogaus veido bruožus, ji kurtų ir jo likimą. Menininkės kuriami portretai – tarsi sustabdyti kino kadrai, juose užfiksuojama tik viena akimirka. Akimirka, ištraukta iš konteksto ir be pradinės istorijos pateikta žiūrovui. Kaip faktas be argumentų.

Šioje parodoje autorė pasuka kitu keliu: ankstesniuose kūriniuose asmeniškumų nevengianti I.Likšaitė šįkart nėra tokia atvira. "Bedirbant ciklas suabstraktėjo, ir man patinka, kad jis išėjo toks nuasmenintas, – aiškina menininkė. – Visi darbai yra nauji, bet kartu tai ir mano ankstesnės meninės praktikos tęstinumas. Tik atlikti jie yra per pastaruosius metus vienas šalia kito, vientisame kūrybinio darbo sraute, tai, matyt, juos ir jungia."

I.Likšaitė sako naudojanti daug ankstesnės kūrybos elementų, juos perdaranti ir sąmoningai įvedanti, kaip refleksiją į ankstesnį patirtą laiką ir tęstinumą. "Nauja tai, kad leidau sau miksuoti – be skrupulų lieju dažus drąsiai ant baltos drobės, siuvu ant tapytų paviršių, tapau ant siuvinių, jeigu reikia nuplaunu dalį kūrinio, kerpu pusiau, susiuvu kitaip, raižau ir t.t. Čia ir žaidimas dygsnių sistemomis, grafiniais rastrais, kurie man duoda labai daug galimybių siuvinėjant", – kūrybiniais atradimais dalijasi menininkė.

Du žvilgsnio klodai

Iš tiesų autorė savo darbais erzina žiūrovo akį. Į kūrinius "Miškas", "Madona su kūdikiu" reikia žiūrėti dvejopai: vienu metu kūriniuose gali pamatyti medžių pilną mišką, kitu metu – tik abstrakčius siuvinėjimo paliktus pėdsakus. Žvelgiant į darbą "Madona su kūdikiu" akyse pasirodo arba geometrinė forma – rombas, arba madona, rankose laikanti kūdikį. Tokiu dvigubu žiūrėjimu menininkė sąmoningai ar ne kvestionuoja ir kūrinio techninius bei prasminius aspektus.

"Konstruoju vaizdą taip, kad žvilgsnis galėtų nardyti, trūkinėti ir surinkti vaizdą iš naujo", – teigia I.Likšaitė.

Kai kūrinio techniniai, sukūrimo aspektai nesudomina žiūrovo, arba jie atlikti taip preciziškai, kad nė nesuerzina žiūrovo juslių, kūrinio tematika, pasakojimas, siužetas tampa pagrindiniu aspektu, į kurį ir gilinasi stebėtojas. Tai, kas pavaizduota, tampa svarbiau, nei tai, kaip pavaizduota. Arba priešingai, jeigu kūrinio atlikimo technika rėžia akį (gerąja prasme) išraiškingais potėpiais, arba, šiuo atveju, siūlų dygsniais – tada atlikimo maniera pirmiausia patrauks žiūrovo dėmesį, o tik paskui atsivers kūrinio naratyvas.

Už rūko – realybė

Diptike "Pozicija#2" autorė pro raudonų užuolaidų širmą atveria tamsiu rūku padengtą kraštovaizdį. Raudonų užuolaidų galai nuspurę, puikiai pajaustas ir perteiktas jų medžiagiškumas sukuria priešpriešą su mistiniu peizažu. Peizaže menininkė akcentuoja vandens telkinį, išmintą takelį šalia bei pilką ir juodą žemės lopinėlį. Dėl sodraus rūko ir pro šį rūką bandančios prasiskverbti saulės šviesos kraštovaizdis atrodo itin mistiškas ir kupinas paslapties. Taip menininkė sukuria priešpriešą tarp tikrovės ir miražo. Visa ši realybė ir nerealybė perteikiama viename kūrinyje.

Kūrinyje "Lekalas iš tabaku kvepiančio stalčiaus" vėl akcentuojamas mistiškas, sunkaus rūko persmelktas peizažas. Pagrindiniai kūrinyje dominuojantys vaizdiniai – ryški balta saulės šviesa, kuri net akina, ir aukso spalvos ornamentas kūrinio apačioje – lekalas – plokštelė siuvinių, medžio ir metalo dirbinių kraštams žymėti ir tikrinti.

Braižymo lekalas atsirado ant drobės baigiantis darbams, kai sykį tvarkydama savo tėvo darbo kambarį ji rado daugybę įvairių plastikinių liniuočių ir lekalų.

"Šis buvo labai gražus, tobulas, natūralaus labai plono medžio, nuo grafito papilkėjęs. Tėvas labai rūkė, tai jo visi darbo popieriai ir komodos stalčiai tabaku kvepia. Atsinešiau lekalą į dirbtuvę, tada jo forma tiesiog natūraliai prilipo prie paskutinių skaidriai nulietų drobių", – apie kūrinio atsiradimą pasakoja I.Likšaitė.

Žvelgiant į kūrinį iš toliau, jis atrodo it būtų tapytas (nors tiesos yra – ant drobės tapyta akrilu), tačiau priėjus arti, matyti ir menininkės jau pamėgtas siuvimas horizontaliomis linijomis. Tokiu būdu autorė sujaukia kūrinio suvokimo procesą – tapyto peizažo ramybė yra sudrumsčiama aukso spalvos lekalu ir siūlais ant drobės.

"Nenorėčiau nurodyti, kaip žiūrovas turėtų suprasti parodą. Noriu, kad žiūrovas parodą pajaustų pats, – paklausta apie žiūrovui siunčiamą žinią sako I.Likšaitė. – Supratimą turėtų padiktuoti estetinė satisfakcija, o atpažįstami gamtos, specifinės vietos motyvai galėtų suveikti kaip familiarus dirgiklis. Pirmą kartą pasirinkau kalbėjimą per gamtos ir architektūros motyvus. Bet tikrai nenorėčiau teigti, kad gamta yra pagrindinė mintis. Pagrindinė mintis – santykis tarp kasdienybės ir kūrybos, ir tas tarpas tarp žinojimo ir paslapties, tarp patirties ir to, kas dar bus."