Kėlė sentimentų

Traukiniai fotografui A.Morozovui tarsi savotiškas ritualas. Iš Visagino į Vilnių, iš Vilniaus į Kauną, iš Kijevo į Mariupolį – nuo taško A į tašką B žinomas kaunietis bėgine transporto priemone rieda bent kelis kartus per savaitę, o ilga eile besidriekiančiuose vagonuose sutinka pačių įvairiausių žmonių, kurių portretus kolekcionuoja savo galvoje, – senolį su eglaite rankoje, akis į knygą įsmeigusią buvusią pedagogę ar studentų porelę, draugiškai besidalijančią sviestu perteptus sumuštinius.

Sužinojęs šiųmetės bienalės temą ir pavadinimą "Po išvykimo I Prieš atvykstant", kurį beje, perskaitė važiuodamas traukiniu iš Visagino į Vilnių, fotomenininkas pirmiausia pagalvojo apie pervažininkus. Nykstanti profesija jam esą dar nuo vaikystės kėlė ypatingų sentimentų.

"Tą akimirką, kai sėdėdamas traukinyje pravažiuoji pro pervažoje stovintį namelį, pamatai kates, gėles ir žmogų, rankoje laikantį vėliavėlę, supranti, kokioje dinamikoje esi pats ir koks stabilumas yra kitapus lango – monumentalioje būdelėje", – 12-ajai Kauno bienalei pasiūlęs temą, A.Morozovas apsiėmė pasakoti pervažininkų istorijas.

Teko pralaužti sieną

Sulig pirmosiomis gegužės dienomis kaunietis pradėjo savo kelionę geležinkelių bėgiais. Tiesa, pradžia buvo nelengva. Kreipęsis į "Lietuvos geležinkelius" fotomenininkas suprato, kad apie šalies pervažų žemėlapį ir jame esančius aktyvius taškus mažai ką nutuokia net ir patys bendrovės atstovai.

"Pradžioje jie man atsiuntė sąrašą. Vėliau – vidinio naudojimo koordinates, kurių nesupratau", – iššifravęs užrašus popieriuje, menininkas galiausiai suskaičiavo šešiolika sergimų pervažų.

Kokie jie, pervažininkai? Lėtai kalbantys, darantys didesnes pertraukas tarp sakinių. Man atrodo, jų net oda lygesnė.

Per beveik mėnesį A.Morozovas aplankė bemaž trečdalį jų – senų, plytinių, statytų prieš kelias dešimtis metų, pūpsančių miško apsupty ar plyname lauke. Susidorojus su vienu iššūkiu – pervažų paieškomis, fotomenininkui reikėjo pelnyti pervažų angelų sargų pasitikėjimą, mat nemaža dalis kalbintų vyrų ir moterų niekaip negalėjo suprasti, kam gali būti įdomus jų darbas.

"Kai kurie jų net įžvelgė konspiraciją. Klausė, ar atvykau čia dėl nulaužto užkardo, ar dėl to, kad ruošiamasi uždaryti pervažą", – keliolikos ar keliasdešimties minučių, anot A.Morozovo, pakakdavo įtikinti pašnekovus, kad jis čia dėl meno.

Tuomet visi jie plačiai atverdavo ne tik pervažų namelių duris, bet ir savo širdis. Vaišindavo saldėsiais ir kava, dalijosi knygos vertomis istorijomis.

Vienas pervažininkas pasakojimais piešė ryto saulės apšviesto miško peizažą ir stirnas, kurios kartkartėmis čia prabėga, kitas prisiminė neatsargų pėsčiąjį, ant bėgių baigusį gyvenimą, trečia pervažininkė skaičiavo pro šalį einančius moksleivius, vienas kurių nuolat vaikščioja su ausinukais.

Kitokie žmonės

"Pervažose dirbančių moterų turbūt tiek pat, kiek ir vyrų. Greičiausiai dėl to, kad darbas nesunkus, nereikalauja fizinės jėgos", – vis dėlto po budėjimo nakties su viena pervažininke A.Morozovas įsitikino, kad pačiam vargu ar pavyktų dvylika valandų žiūrėti į horizontą ir laukti, kol jame pasirodys traukinio siluetas. – Turbūt pražilčiau. Eismas aktyvus ir viskas kur kas sunkiau, nei atrodo."

Pervažininko amatas, anot fotografo, paveldimas. Jei prie bėgių dirbo tėtis, tikėtina, kad vėliau jo vietą užims sūnus, o galiausiai prie pulto įsitaisys senelis. Žmonių, pervažose atsiradusių atsitiktinai, – vienetai.

"Visi jie dirba labai ilgai", – A.Morozovas skaičiavo, kad trumpiausiai šiuo amatu besiverčiantis vyras pervažoje skaičiuoja aštuntus metus. Likusieji – vidutiniškai apie 20 metų.

"Kokie jie, pervažininkai? Lėtai kalbantys, darantys didesnes pertraukas tarp sakinių. Man atrodo, jų net oda lygesnė", – fotomenininkas bandė įsivaizduoti, kaip vienišiams sektųsi dirbti kolektyve, o kabinetu dalytis su dar keliolika kolegų.

"Du mano sutikti pervažininkai nekalbėjo lietuviškai", – A.Morozovą jie bandė įtikinti, kad vienatvei kalba nesvarbi. Esą, jei dirbtų kitur, būtų priversti bendrauti lietuviškai, o čia jie nuolat vieni. Su lėkštele saldainių, nebaigtu puodeliu kavos, nertomis staltiesėmis, nevystančiomis gėlėmis, pultu, senu telefonu, radijo stotele ir dviejų spalvų vėliavėlėmis.

Fotografuoja skaidre

Kiekvienam sutiktam pervažininkui A.Morozovas uždavė vieną besikartojantį klausimą, ar, esant galimybei, rinktųsi kitą darbą. Vienas pašnekovas tikino, kad negali užmigti be geležinkelio bėgių garso, kitas – esą nėra geresnio aromato už tepalą, kurio anksčiau palikdavo traukiniai. Tik viena moteris prasitarė apie svajonę būti konditere.

"Per ateinančius kelerius metus pervažininkų greičiausiai neliks, nes sergimas pervažas planuojama naikinti. Visa tai liks tik dokumentiniuose kadruose, – A.Morozovas džiaugėsi galimybe sustabdyti ir įamžinti istoriją. Su ja, nuo birželio 7-osios iki rugsėjo 29 d. visi norintys galės susipažinti Kauno geležinkelio stotyje, atgabentame vagone.

"Nykstanti profesija, todėl ją pasirinkau fotografuoti nykstančia technika – fotoskaidre. Pamenate jas iš vaikystės?" – retoriškai klausė jis.

Besisukant senam, tačiau itin kokybiškam "Kodak" skaidrių skaitytuvui, vagono viduje bus girdimi įrašyti A.Morozovo ir pervažininkų pokalbiai, truksiantys apie 20 min.

"Man buvo įdomu įminti mįslę, kas yra tuose nameliuose, tikiu, kad tai bus įdomu ir kitiems", – užsukti į geležinkelio stotį kvietė fotomenininkas.