Naujas senas formatas

Anot menininkų, „Sekma diena“ – savotiškas orumo sugrąžinimas regionų temai. Fotografijas iš šio ciklo iki pat spalio 31 d. galima išvysti Fotografijos ir medijų meno festivalio IPMA parodoje „Gyvenimo istorija“.

„Nykstančio kaimo vaizdus fiksuojame nuo pat savo, kaip fotografų, kelio pradžios. „Sekma diena“ leido susitikti žmogų, kai to padaryti galimybės nebuvo, – pandemijos laikotarpiu, – pasakoja T. Kazakevičius. – Keliavome per Lietuvos kaimus ir po Mišių fotografuodavome pasipuošusius jų gyventojus. Pagalvojome, kodėl neišbandžius senoviško formato, kuris, ko gero, egzistavo tiek, kiek ir pati fotografija. Anksčiau būdavo ateljė, keliaujantys fotografai – tapome kažkuo panašūs, tik moderniame amžiuje.“

A. Morozovas prisipažįsta, kad kurdamas šį projektą išgyveno tikrą fotografų svajonę, kai susipakavęs techniką, pasiruošęs maisto, porai ar kelioms dienoms išvažiuoji į ekspediciją, nuotykį, turi galimybę pasikalbėti ir susitikti. Į panašias ekspedicijas važiuodavę ir abu fotomenininkus įkvepiantys vyresnės kartos kūrėjai – Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Požerskis, kurių darbuose atskleidžiamas jautrumas žmogui, dėmesys jo gyvenimui, buičiai.

Nuoširdumo koreliacija

„Sekma diena“ leido suprasti trapumą – kiek nedaug belikę senbuvių, gyvybingų kaimo bendruomenių“, – sako A. Morozovas.

Nors daug žmonių po Mišių skuba namo, yra ir tokių, kuriuos užburia fotografavimo akimirkos. Kartu su fotomenininkais važinėjęs rašytojas Sigitas Parulskis yra pastebėjęs, kad žmonėms archetipiškai ir įdomiai atrodo kamera, stovinti ant kojų, fotografas, užsidengęs užuolaidėle.

„Kuo mažesnis kaimelis, tuo labiau žmonės linkę pasilikti, pasipasakoti, pasikviesti į svečius. Ir atvirkščiai – kuo miestas didesnis, tuo akivaizdžiau jaučiamas susvetimėjimas“, – sako T. Kazakevičius.

Mažame miestelyje žmonės jaučiasi šeimininkai, galintys daugiau papasakoti apie istoriją. „Projekto metu suvokiau, kad fotografija yra labai nutolusi nuo žmogaus. Pamatęs fotografą žmogus sutrinka, neretai įtaria klastą, stebisi: „Kuo gi aš galiu būti įdomus?“ Galbūt tai neigiamas žurnalistų įdirbis. Tačiau man kiekviena kelionė yra pažintis, fantastiškas išgyvenimas“, – prisipažino A. Morozovas.

Ne keisti, o fiksuoti

Dokumentinė fotografija neretai skleidžia socialinę, politinę žinutę. Ar patiems fotomenininkams svarbu, kad jų darbai darytų įtaką, pokyčių?

„Fotografai visuomet stengiasi užfiksuoti tai, kas trapiausia, kas kinta. Kaimas nenyksta, jis keičiasi, – sako A. Morozovas. –  Matydamas žmones, kurie pasipuošę keliauja į bažnyčią, negali nefotografuoti – jų veiduose, veiksmuose, kalboje matai daug dramos, gyvenimo patirties, o tai traukia. Pradėję fotografuoti šį projektą, atvėrėme daug platesnį Lietuvos regionų portretą.“

„Sekma diena“ leido suprasti trapumą – kiek nedaug belikę senbuvių, gyvybingų kaimo bendruomenių.

T. Kazakevičius sako, kad žvelgdamas į užmiestį jis nesiekia populiarinti tokį gyvenimo būdą, kaimą. Tiesiog norįs kalbėti apie kasdienybės ir paprastumo grožį, paprastus dalykus – darbą, ramybę, neskubėjimą. „Šiuo projektu bandau įamžinti žmogaus veido tipažą, kuris, mano nuomone, antropologiniame žmogaus matyme egzistuoja vis mažiau, yra rečiau sutinkamas kasdienybėje, o ypač miesto gatvėse. Nors čia nėra siužetinės linijos, į tai žvelgiu kaip į gyvenimo įrašą, man svarbi tekstūra, akys, paveikumas“, – sakė fotomenininkas.

„Šiandien visas gyvenimas traukiasi į Vilniaus centrą, todėl paribiai plečiasi, kinta. Norisi žiūrovui parodyti kaime gyvenantį žmogų, bendruomenes, kurias sutinkame. Mūsų visuomenė gana suaižėjusi, tačiau žiūrėdamas į kito žmogaus portretą niekuomet nepavadinsi jo įžeidžiu epitetu – greičiausiai, jausi empatiją, susitapatinsi. Jaučiu šį poveikį iš parodų lankytojų, tad „Sekma diena“ – savotiškas orumo sugrąžinimas regionų temai", – konstatuoja A. Morozovas.