„Pastoralė“ – legendinis choras, įveikęs visus laiko išbandymus

Ugdė krikščioniškai

N.Jautakienė pasakojo, kad 1979-aisiais įkūrusi „Pastoralę“, įgyvendino seną savo svajonę. „Tuo metu buvau jau brandi pedagogė, dirbau Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje. Puikiai mačiau, kur link sovietinė santvarka veda jaunimą – tolyn nuo tikėjimo, tiesos, gėrio ir pagarbos vienas kitam. Tad norėjosi paauglėms suteikti saugų prieglobstį, kuriame jos galėtų atskleisti savo talentą, ir ugdyti krikščioniškas vertybes“, – sakė pašnekovė.

Jai nesinorėjo gabių mokinių taip lengvai paleisti. „Muzikos mokykloje jas vokalo subtilybių mokydavau tik iki aštuntos klasės. Pagalvojau – o kas, jei galėčiau su merginomis dirbti kur kas ilgiau?“ – kaip Kauno mokytojų namuose subūrė šešiolika gabių 14–17 metų mergaičių, pasakojo pedagogė.

Po pirmųjų sėkmingų laimėjimų konkursuose vokaliniam ansambliui buvo suteiktas „Pastoralės“ vardas. Praėjus trejiems metams, mergaičių chorą „Giesmė“ įkūrė ir N.Jautakienės dukra, Vilniaus valstybinės konservatorijos studentė Salvinija Jautakaitė. Abu kolektyvai Lietuvoje koncertuodavo kartu ir atskirai. Atkūrus nepriklausomybę, nemažai gastroliuota po užsienio šalis.

Mačiau vadovų, kurių auklėtiniams nepasisekė, liūdesį ir tolimesnį jų santykį su mokiniais. Supratau, kad man šios konkurencijos nereikia. Tad nebedalyvavome konkursuose.

Pirmajame savo konkurse „Pastoralė“ sudalyvavo jau 1981-aisiais. Jaunosios pastoralietės su vadove nuvyko į Palangoje vykusį respublikinį „Sidabrinių balsų“ konkursą. Jame ansamblis užėmė pirmąją vietą. „Varžėmės su daugybe chorų, mūsų konkurentais buvo brandžių moterų ansambliai. O ir komisija nenuolaidžiavo, tad pasiekti tokį laimėjimą nebuvo paprasta, – pasakojo N.Jautakienė. – Kitais metais tame pačiame konkurse laimėjome ir „Grand Prix“ apdovanojimą. Einant gatve mums pradėjo ploti kitų chorų ir ansamblių nariai. Tada supratome, kad judame išties tinkama kryptimi, ir dirbome toliau."

„Pastoralė“ taip pat tris kartus laimėjo pirmąsias vietas vokalinių ansamblių konkurse „Ratnyčėlė“ Druskininkuose. Sovietiniais laikais koncertuota ir Maskvoje, radijo ir televizijos konkurse „Daina – draugas". Jame laimėta pirmoji vieta.

Kaunietes merginas krištoliniais balsais be galo mėgo ir sovietinės valdžios veikėjai. Tačiau nepritardama režimui ir iš prigimties turėdama pokštininkės sielą, N.Jautakienė sugebėdavo subtiliai iš valdžios pasišaipyti. „Kartą partijos komitetas mus pakvietė dalyvauti viename renginyje. Sutikome, ir nuvykusios sugiedojome kompozitoriaus Benjamino Britteno kūrinį „A Ceremony of Carols.“ Tai kalėdinis ceremonialas apie Kristaus gimimą. Kūrinys išties gražus ir sudėtingas, tad visiems labai patiko. Kadangi publika angliškai nesuprato, religinė teksto prasmė jiems neužkliuvo. O mes neišdavėme savo vertybių“, – šypsojosi muzikė.

Sausakimšos salės

1991 m. „Pastoralės“ ir „Giesmės“ chorų pagrindu N.Jautakienė kartu su dukra Salvinija įkūrė Kauno sakralinės muzikos mokyklą. Mokykloje ėmė veikti dar du chorai: jaunučių ir jaunių, bei suburtas instrumentinis ansamblis.

Vėliau kiekvieną sekmadienį keturi chorai pasikeisdami giedojo šv. Mišiose Kauno arkikatedroje bazilikoje. „Atgavus laisvę, visas pajėgas sutelkėme nuvargintai bažnytinės muzikos chorų veiklai prikelti. Juk sovietmečiu bažnyčia buvo uždrausta, žmonės bijojo krikštyti ir į pamaldas vesti savo vaikus. Pati per Kalėdas ir Velykas į bažnyčią eidavau apsigobusi skara ir su juodais akiniais nuo saulės. Suvaržymai buvo tiesiog nepakeliami – fabrikais ir sandėliais paverstos bažnyčios, persekiojimai, gąsdinimai, – kalbėjo pašnekovė. – Tad siekėme liudyti Dievą savo koncertais ir darbais. Salvinijos choras „Giesmė“ nepabūgo giedoti per pirmąjį „Sąjūdžio“ suvažiavimą. Vėliau jau nieko nebebijojome, o ir valdžia nebebuvo tokia arši.“

Chorvedė pasakojo, kad, įkūrusi Sakralinės muzikos mokyklą, ji nusprendė mokinių nebevežti į konkursus. „Ne kartą, būdama konkursų komisijose, mačiau pralaimėjusių chorų skausmą, vadovų, kurių auklėtiniams nepasisekė, liūdesį ir tolimesnį jų santykį su mokiniais. Supratau, kad man šios konkurencijos nereikia. Tad nebedalyvavome konkursuose, bet labai daug koncertuodavome Lietuvoje ir užsienyje. Žiūrovų plojimai, padėkos ir sausakimšos salės buvo geriausias įvertinimas ir įrodymas, kad esame reikalingi“, – tikino ji.

Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais „Pastoralė“ aplankė daugybę pasaulio šalių. Merginos koncertavo Jugoslavijoje, Portugalijoje, Čekijoje, Estijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Anglijoje, Norvegijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Romoje pastoralietės giedojo Panteono šventykloje, o Paryžiuje – Dievo Motinos katedroje. 1993 m. šešių savaičių kelionėje po JAV ir Kanadą surengti net 26 koncertai bažnyčiose ir koncertų salėse.

Partijos komitetas mus pakvietė dalyvauti viename renginyje. Sutikome, ir nuvykusios sugiedojome kompozitoriaus Benjamino Britteno kūrinį „A Ceremony of Carols“. Tai kalėdinis ceremonialas apie Kristaus gimimą.

„Žinoma, keliaudavome gana vargingai – negyvenome viešbučiuose, važiavome paprastais autobusais. Juk ką tik atsikūrusioje Lietuvoje buvo sunkmetis. Tačiau labai daug padėdavo pasaulio lietuviai. Pavyzdžiui, gastrolėse po JAV mumis be galo rūpinosi Putnamo vienuolė sesuo Ignė Marijošiūtė. Esame jai labai dėkingos už tai. O visus sunkumus atpirkdavo žiūrovų šypsenos ir nuoširdžios ašaros, – prisiminė N.Jautakienė. – Gastrolių po JAV metu aplankėme daugybę miestų – pavyzdžiui, Vašingtoną, Čikagą, Niujorką. Iki tol iš Lietuvos koncertuoti buvo atvykęs tik Pedagoginio instituto merginų choras. Tad pirmajame koncerte Kontektikuto valstijoje katedra buvo sausakimša.“

Choristės ir jų vadovė galiausiai netgi buvo pramintos geriausiomis Lietuvos ambasadorėmis. N.Jautakienė prisiminė ir po vieno koncerto vietos spaudoje pasirodžiusį straipsnį, pavadinimu „Penkių priverktų nosinių koncertas". Pasirodo, vieną žiūrovę taip sugraudino „Pastoralės“ atliekami kūriniai.

Nenutolo nuo muzikos

Viena pirmųjų „Pastoralės“ kelionių buvo į Austriją. Čia atvykti chorą pakvietė austrų vienuolis tėvas Forgas. Beviešėdamas Lietuvoje, merginas jis pastebėjo Kauno arkikatedroje giedančias šv.Mišių metu. „Po koncerto vienuolis palaukė manęs prie durų ir užkalbinęs pasiūlė atvykti į Austriją. Žinoma, džiaugsmingai sutikau su galimybe koncertuoti šioje šalyje. Austrijoje vėliau dar lankėmės kelis kartus, nemažai koncertuodavome ir kaimyninėje Vokietijoje, – pasakojo N.Jautakienė. – Kiekvieną kartą mus sutikdavo labai palankiai, žiūrovai negailėdavo ovacijų ir pagyrų. Tačiau į sėkmę visada žvelgėme tik kaip į pasitikrinimą, ar einame teisingu keliu.“

„Pastoralė“ taip pat buvo kviečiama giedoti ir Lietuvai svarbiose iškilmėse ar atsisveikinant su tautai nusipelniusiais asmenimis. Choras giedojo 1993 m. popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje metu. Taip pat perlaidojant Vasario 16-osios akto signatarus, diplomatą Stasį Lozoraitį ir jo šeimą.

"Pastoralei" N.Jautakienė skyrė ypač daug dėmesio, nors vadovaujant Sakralinės muzikos mokyklai laiko vis trūkdavo. Pašnekovė pasakojo mokyklą įkūrusi Lietuvos laisvės garbei. „Žinoma, kuriant mokyklą teko nemažai pasukti galvą, iš kur gauti instrumentų, taip pat laukė ilgi remonto darbai. Ką tik nepriklausomybę atgavusi Lietuva tuo metu buvo išties skurdi šalis, – pastebėjo chorvedė. – Mokykla įsikūrė M.Valančiaus gatvėje esančiame 300 metų senumo pastate, kuris anksčiau priklausė žydams. Sugriuvus Sovietų Sąjungai, žydų kilmės asmenys atvyko į Kauną susigrąžinti jiems priklausiusį turtą. Tačiau išvydę sutvarkytą mokyklą ir čia įrengtą koplyčią su Mergelės Marijos skulptūra, svečiai pasakė, kad šio pastato atsisako, ir palinkėjo sėkmingai tęsti veiklą.“

26 metus mokyklai vadovavusi N.Jautakienė, 2016-aisiais su savo įkurta įstaiga atsisveikino. Iš buvusių įvairių laikotarpių „Pastoralės“ narių ji subūrė chorą pavadinimu „Pastoralės giesmė“. Pastoralietės šiuo metu repetuoja ir sekmadieniais gieda šv.Mišiose Kristaus prisikėlimo bazilikoje.

„Buvusios auklėtinės daug dirba, užima svarbias pareigas, skiria pakankamai laiko šeimai. Yra ir į repeticijas važinėjančių iš kitų miestų – Vilniaus, Palangos. Todėl koncertuojame retai. Tačiau kiekvienas koncertas tampa tikra švente, – pasakojo pašnekovė. – Daugybė mano buvusių auklėtinių tapo gydytojomis, universitetų dėstytojomis. Pavyzdžiui, Kauno klinikose dirbanti Eglė Baršauskaitė, VDU Menotyros katedros docentė Jūratė Tutlytė. Džiugu, kad kai kurios nenutolo nuo muzikos – tai Kauno simfoninio orkestro dirigentė Adrija Čepaitė, pasaulinio garso operos solistė Vida Miknevičiūtė. Londono karališkojoje operoje dirba Renata Skarelytė, Kauno muzikinio teatro artistėmis tapo Rita Preikšaitė ir Kristina Siurbytė, o choriste – Lina Gudzinskaitė.“

Atliks dukros kūrybą

Filharmonijoje vyksiančiame koncerte pasirodys ir buvusių pastoraliečių atžalos. Tarp jų – dvylikametissmuikininkas Rokas Diržys, daugybės respublikinių konkursų laureatas. Choro repertuare atliekama nemažai N.Jautakienės dukros – muzikos ir tekstų autorės G.Jautakaitės kūrinių. Ši atlikėja labiausiai žinoma savo dainomis „Viešpaties lelija“, „Į tave einu“ ir „Dobilo širdy“. Deja, pati JAV gyvenanti G.Jautakaitė į koncertą dėl koronaviruso pavojaus atvykti negalės. Tačiau renginio metu bus atlikta garsioji „Viešpaties lelija“. Koncertui diriguos kita N.Jautakienės dukra – dirigentė S.Jautakaitė. Renginį ves aktorė Virginija Kochanskytė.

„Abiem dukroms esu labai dėkinga už visą pagalbą ir paramą kūrybinėje veikloje. Taip pat dėkoju žmonėms, dalyvavusiems Kauno sakralinės muzikos mokyklos kūrimo darbuose. Visus, ypač buvusius mokinius, jų tėvus, ir pedagogus, maloniai kviečiu į jubiliejinį koncertą. Susitiksime ten“, – šypsojosi chorvedė.

Kas? Choro „Pastoralė“ 40-mečio ir N.Jautakienės 85-mečio jubiliejinis koncertas.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Rugsėjo 18 d. 18 val.