Išskirtinis šių metų Pažaislio muzikos festivalio svečias – pianistas Ivo Pogorelichas. Tarp muzikos padangėje spindinčių žvaigždžių jis – viena ryškiausių. Interviu vengiantis pianistas prieš viešnagę Kaune sutiko kalbėtis su filosofu Leonidu Donskiu.

Ar europinė kultūra – fantazija, kaip ir europinė politika? Šis klausimas ima suktis galvoje kaskart, kai tik pagalvoju apie galimybę sustabdyti šiuo metu vykstančią tragediją – nebylią ir lėtą Europos Sąjungos mirtį. Liūdna, bet tai faktas. Tvirtinti, kad europinė kultūra yra fantazija, gali tik tie, kurie nesuvokia, kad anglų portretinės tapybos pamatus paklojo flamandas seras Anthony van Dyckas, kad flamandų primityvistai (ankstyvieji religiniai tapytojai) turėjo milžiniškos įtakos savo kolegoms Venecijoje ir apskritai Italijoje, kad Caravaggio pramintu keliu ėjo ne tik Rembrandtas, bet ir Utrechte kūrusi "karavadžininkų" grupė, kad baroko muziką suformavo genialūs italų, vokiečių ir prancūzų kompozitoriai (pakanka sugretinti Johanną Sebastianą Bachą su Antonio Vivaldi ir itališką operą su Georgo Friedricho Händelio operinėmis partitūromis), kad didiesiems karalienės Elžbietos laikų dramaturgams Anglijoje įtaką darė jų politinių priešų ispanų literatūra, nors politiniu lygmeniu Ispanija ir Anglija ilgus amžius viena kitos nekentė. Politikos ir kultūros dialektika su Europa susijusi nė kiek ne mažiau negu karo ir taikos dialektika.

– Ką europinė kultūra reiškia jūsų darbe? Koks jos vaidmuo, kai tenka nuolat liestis prie praeityje gyvenusių didžiųjų kompozitorių ir pianistų palikimo?

– Man besimokant mokykloje Europa gyveno neįtikėtinus laikus, nes vyko tikras sprogimas, pagimdęs daugybę talentų. Tuos laikus šiandien prisimename su didžiule nostalgija, bet anuomet žmonės tiesiog nesuprato, kokia neaprėpiama kūrybinės laisvės erdvė atsivėrė – jie galėjo kurti ką tik užsigeidę. Esu tikras, kad gimęs 1958 m. buvau tiesiog priverstas gyventi toje septintojo dešimtmečio atmosferoje, kai rodėsi, kad už kiekvieno kampo laukia kažkas nauja, kad kiekviena savaitė dovanoja vis naujų meno atradimų, ir taip iš tiesų buvo. Jaučiuosi tampriai susijęs su tais laikais ir tikiu, kad jaunosios kartos sieks užkariauti žmonių protus savo kūrybiškumu ir išradingumu.

– Kultūros veikėjai dažnai ragina siekti teisingesnės ir nuoseklesnės politikos. Pakanka prisiminti utopijas, distopijas, visuomenės kritiką per humorą ir panašią kūrybą, kuria būdavo reiškiamas nepritarimas esamai sistemai, skatinama moralinė vaizduotė ir kviečiama ieškoti alternatyvų – visa tai politikoje nepaprastai svarbu. Tai toli gražu nėra politiškai naivi ir su tikrove nieko bendra neturinti svajonė. Tai faktas. Muzika ir menas gali tapti alternatyviaisiais mūsų ateities politikos šaltiniais, kad pajėgtume spręsti žmonijai kylančias problemas, o ne tik rūpintis technokratiniais dalykais, priklausančiais nuo profesinės kompetencijos ir užsakovų pageidavimų. Percy Bysshe’s Shelley yra kalbėjęs apie poetus kaip apie nepripažintus įstatymdavius. Ar pianistai gali būti laikomi nepripažintais arba alternatyviais europinės savimonės ir kultūrų ambasadoriais?

– Trumpas atsakymas: reikia atsikovoti pagarbą. Pagarbos neliko, ir būtent todėl mūsų netenkina daugybė mus supančių dalykų, ir būtent todėl gausybė jaunų žmonių atrodo taip, tarsi jiems būtų sudėtinga atrasti savąjį kelią. Pats paprasčiausias būdas skleisti kultūrą – vėl pradėti gerbti pačius save.

– Kalbantis tarpusavyje apie praeitį ir dabartį arba klausantis kito žmogaus sukrečiančio pasakojimo tikriausiai neįmanoma neprisiminti, kad Dantė yra frazės "žiaurumo kultas" autorius, o anglų rašytojas Rexas Warneris pirmasis pavartojo žodžių junginį "jėgos kultas". Abu šie posakiai šiandien tapo politinio leksikono dalimi. Juos vartojame nuolat, bet nesuvokiame, kad jų šaknys – ne šių dienų žodyne. Kaip gyventų pasaulis be klasikinės ir geros šiuolaikinės muzikos? Regis, Ludwigas van Beethovenas bent šiek tiek praskleidė tamsą, gaubiančią pačius paslaptingiausius šiuolaikinio žmogaus savivokos aspektus. Jei taip, ar turime teisę liestis prie praeities ir vertinti ją taip, tarsi praeitis būtų menkiau svarbi, palyginti su šiandieninėmis mūsų bėdomis?

– Manau, kad pernelyg pasinerti į praeitį negerai. Mano supratimu, praeitį reikia gerbti.

– Esate Europietis – iš didžiosios raidės. Kurie Europos miestai ir miesteliai jums labiausiai patinka?

– Jie visi man labai brangūs. Man, kaip pianistui, teko daugybę kartų lankytis įvairiuose žemynuose. Vis dėlto manau, kad Europoje puikiai dera intymumas ir didybė, dėl to norėčiau paraginti mokymo institucijas – universitetus ir akademijas – sudaryti Europos studentams sąlygas jau nuo pirmųjų kursų dalyvauti mainų programose. Tai svarbu vien todėl, kad jauni žmonės galės įsisąmoninti štai ką – nepaprastai įdomių dalykų esama visai šalia tos vietos, kur esi gimęs.

– O kaip jaučiatės viešėdamas Vilniuje, turint galvoje jūsų europinę kelionės sagą?

– Vaikštinėjant gatvėmis apėmė nuostabus jausmas. Staiga supratau, kad beveik nėra tokios gatvės ir tokio kampo, kur sustojęs neišvystum bent vienos bažnyčios varpinės. Ankstų rytą, kai šviesa tokia skaidri, ir pradėjus temti miestas praranda realybę, tampa ore sklendžiančiu besvoriu atvaizdu. Tikiuosi, kad ir miesto gyventojams, ir svečiams pavyksta užfiksuoti tokių akimirkų – užfiksuoti ir pasilikti sau.

Kas? Koncertas "Fortepijono legenda". Dalyvauja Ivo Pogorelichas ir Lietuvos kamerinis orkestras (dirigentas Modestas Barkauskas).
Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje
Kada? Rugpjūčio 2 d.

Skandalingas kelias į šlovę

Belgrade serbo ir kroatės šeimoje gimęs I.Pogorelichas yra baigęs Maskvos konservatoriją, yra garsios gruzinų pianistės Alizos Kežeradzės mokinys.

I.Pogorelicho kelias į pasaulinę šlovę prasidėjo skandalu. 1980 m. dalyvavo garsiajame Frederiko Chopino vardo pianistų konkurse, kurio žiuri nusprendė nepraleisti I.Pogorelicho į finalą. Prieštaraudama prieš tokį kolegų sprendimą, iš komisijos pasitraukė tuometinė muzikinio pasaulio oligarchė ir žiuri narė pianistė Martha Argerich. Tarptautinis skandalas tapo pianisto tramplinu į pasaulinę šlovę ir atvėrė garsiausių koncertų salių duris.

Nuo 1982 m. pianistas pasirašė išskirtinę sutartį su garsiausia pasaulyje klasikinės muzikos įrašų bendrove "Deutsche Grammophon". Tuo metu išskirtines sutartis su šia įrašų bendrove turėjo tik pasaulio geriausieji. Atlikėjas išleido net penkiolika kompaktinių plokštelių, kurios pelnė ne vieną apdovanojimą ir jų pardavimas įrašų bendrovei davė didžiulio pelno.

Geros valios UNESCO ambasadorius, 1994 m. Bosnijos karo Sarajevo miesto mecenatas, Kroatijos jaunųjų talentų, siekiančių studijuoti užsienyje, globėjas yra pripažintas brangiausiai apmokamu pianistu pasaulyje. Kalbama, kad I.Pogorelichas daugelį metų kvietė vienos valstybės organizatoriai, o jis dėl asmeninių dalykų nenorėjo koncertuoti toje šalyje, todėl organizatoriams pareiškė: "Jeigu labai norite, kad atvykčiau, mano koncertas jums kainuos 1 mln. JAV dolerių." Organizatoriai šią sumą sumokėjo.

Nuo 1989 m. I.Pogorelichas rengė savo vardo festivalį, per kurį jauni dar niekam nežinomi atlikėjai koncertuodavo su pasaulinėmis klasikos žvaigždėmis, ir konkursą, pastarojo pagrindinis prizas buvo net 100 tūkst. JAV dolerių.

Sunkiai išgyvenęs sutuoktinės A.Kežeradzės mirtį, I.Pogorelichas keliems metams buvo nutraukęs muzikanto karjerą – ėmėsi juvelyrikos, bet vėliau sugrįžo į koncertų sales.
Ne kartą dėl įvairių priežasčių atšaukdavęs koncertus, viena prieštaringiausių muzikos pasaulio asmenybių vadinamas pianistas, kaip teigiama, gali skambinimą nutraukti net dėl netinkamo fotografų darbo, fotoaparato blykstės, lėktuvo gaudesio ar mobiliojo telefono skambučio.

2011 m. Lietuvoje jau lankęsis I.Pogorelichas šįkart grįžta su pasauline premjera: kartu su Lietuvos kameriniu orkestru atliks romantinį Roberto Schumanno Koncertą fortepijonui ir orkestrui a-moll. Vėliau šią programą I.Pogorelichas atliks prestižinėse pasaulio koncertų salėse.