Pažaislio muzikos festivalio vizijoje – tapti užsienio melomanų kelionių tikslu

Vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjęs rengti koncertus po atviru dangumi, šią vasarą publikai pristatė 36 koncertus ne tik Kaune, bet ir Rietave, Šiauliuose, Birštone, Dubingiuose, Raudondvaryje, Zapyškyje.

Nuosekliai siekdamas į koncertus pritraukti jaunąją publiką, festivalis du šio sezono koncertus skyrė mažiausiems, o vienas jų buvo draugiškas autistiškiems vaikams ir jų šeimoms. Ypatingo publikos dėmesio ir ovacijų sulaukė išradingais garsų ir vaizdų paieškos sprendimais prisotinta Maltos kompozitoriaus Rubeno Zahros šiuolaikinė opera vaikams „Kirana“. Vienas šios operos spektaklis vyko su vertimu į lietuvių gestų kalbą ir tapo bene pirmuoju muzikiniu spektakliu Lietuvoje, prieinamu klausos negalią turintiems žmonėms.

Reikia išlaikyti festivalio stuburą, formuoti programą ne pataikaujant publikai, o apžvelgiant visus aspektus, neapleidžiant klausytojų edukacijos.

Festivalyje vis stipriau įsitvirtina pernai gimusi festivalio iniciatyva – nemokami edukaciniai renginiai „Susitikimai muzikoje“, organizuojami įvairiose socialinėse įstaigose.

Šių metų festivalio scenos tapo atviros gausiam ratui jaunųjų muzikantų. Galimybė koncertuoti tarptautiniu mastu pripažintame festivalyje – svarus indėlis į jų tarptautinę karjerą ir žinomumą.

Apie šiųmečio fastivalio patirtis ir būsimų festivalių vizijas – pokalbis su Edgaru Montvidu. Žinomas operos solistas, baigiamajame koncerte atlikęs Don Chosė vaidmenį iš operos „Karmen“, jau antrus metus eina Pažaislio festivalio meno vadovo pareigas.

XXVII Pažaislio muzikos festivalio baigiamasis koncertas

– Kokie jausmai aplankė išgirdus pasiūlymą tapti Pažaislio muzikos festivalio meno vadovu?

– Iš pradžių kiek išgąsdino pareigų pavadinimas – meno vadovas. Iki tol niekada nebuvau vadovaujančiu asmeniu, buvau atsakingas tik už patį save. Meno vadovas – tai atsakomybė už visą festivalį, teisingą jo veiklos linkmę, žiūrovus. Pažaislio muzikos festivalis – ilgaamžis, turintis suformuotas tradicijas, tad pirmoji mintis išgirdus pasiūlymą buvo nerimastinga – ar sugebėsiu? Idėjų turiu, bet to nepakanka. Reikia išlaikyti festivalio stuburą, formuoti programą ne pataikaujant publikai, o apžvelgiant visus aspektus, neapleidžiant klausytojų edukacijos, pristatant naujus atlikėjus, – taigi, susideda galybė veiksnių.

Edgaras Montvidas. Eitvydo Kinaičio nuotr.

Kita vertus, mano bendradarbiavimas su festivaliu taip pat yra ilgaamžis, tad pasiūlymas imtis meno vadovo pareigų pernelyg nenustebino. Jau daugelį metų turėjau galimybę siūlyti programas baigiamiesiems festivalio koncertams, kviesti į juos savo kolegas dainininkus. Žinoma, aš, kaip dainininkas, geriau išmanau vokalinę muziką, tad turiu atidžiai stebėti, kad festivalis netaptų išskirtinai vokalinės muzikos renginiu. Čia turi būti reprezentuojamos ir kitokios muzikos sritys. Tad turėjau apsvarstyti visus šiuos klausimus ir pagalvoti apie tai, kaip pavyks vadovavimą festivaliui suderinti su savo paties karjera. Tačiau sprendimas atėjo tarsi savaime – supratau, kad galiu skirti nemažai laiko festivalio reikalams netgi repeticijų procese ar vykstant spektaklių maratonams, kai pasitaiko viena kita laisva diena. Taigi, mintys apie festivalį mane nuolat seka ir lydi. Dabar galiu objektyviau pažvelgti į tam tikrus dalykus: skambančią muziką, naujų atlikėjų vardus. Anksčiau į tai kreipdavau mažiau dėmesio, o dabar, važinėdamas po festivalius ar kitus renginius, galiu susipažinti su puikiais, iki šiol negirdėtais atlikėjais ir pakviesti juos pasirodyti Pažaislio muzikos festivalyje.

– Meno vadovo pareigos jus užklupo neramiu laikotarpiu...

– Atėjau į festivalį prasidėjus pandemijos laikotarpiui. Tai buvo didžiulis išbandymas visiems mums. Kartais manęs klausia, ko išmokau per šį laikotarpį? Nedrįsčiau to pavadinti kokia nors mokykla. Tuo metu buvo sužlugdyta daugybė vilčių, ambicijų, ypač muzikantų. Tai – tikrai ne gyvenimo universitetas, iš kurio galima pasimokyti.

– Kokį festivalį radote prieš dvejus metus ir kaip jį matote dabar?

– Vertinant dvejų metų retrospektyvą, šios pareigos mane žavi, praturtina mano patirtį, brandina mane kaip muzikantą. Dabar turiu galimybę drąsiai peržengti savosios srities – vokalinės muzikos – ribas, žvelgti į muziką plačiau, atverti sau duris į instrumentinės, džiazo ar pasaulio muzikos sritis. Iš tiesų, faktas, kad tokio garbingo festivalio vadovai patikėjo man šias pareigas, paglostė mano savimeilę. Džiaugiuosi, kad jie manyje įžvelgė tam tikrą potencialą, nors, kita vertus, suprantu, kad mano žinomumas Lietuvoje taip pat padeda festivalio įvaizdžiui, sklaidai, talkina pritraukiant klausytojus ir rėmėjus.

Visomis išgalėmis stengiuosi rūpintis festivalio programa ir ieškau partnerių, galinčių prisidėti prie festivalio gyvavimo, jo žinomumo. Be abejo, festivalis yra puikiai žinomas tarp Lietuvos muzikos mylėtojų, bet iš patirties galiu pasakyti, kad apie save reikia vis priminti, nesvarbu, kad ir koks populiarus būtum.

– Kokią matote festivalio ateities viziją?

– Visada norėjau, kad Pažaislio muzikos festivalis išplauktų į dar platesnius vandenis ir jame koncertuotų kuo daugiau tarptautiniu mastu pripažintų muzikų. Juk gyvename socialinių medijų laikmetyje, tad, jeigu į festivalį atvyksta žinomas atlikėjas, jis savo aplinkai paskelbia, kad čia buvo. Taip žinia apie renginį pasklinda plačiai, atsiranda galimybė kultūriniam turizmui, kai nemaža grupė melomanų vyksta į koncertus, kuriuose pasirodo jų mylimi atlikėjai. Tuo įsitikinau asmeniškai, dalyvaudamas prestižiniame Brėgenco festivalyje. Pažaislio muzikos festivalis jau yra vertinamas tarptautiniu mastu, bet norisi, kad turistai iš užsienio, keliaudami po Baltijos šalis, atvyktų specialiai į mūsų festivalio koncertus.

Eitvydo Kinaičio nuotr.

Kita vertus, pasaulyje žinomų atlikėjų vardai lemia renginių kokybę ir yra lengviau kalbėtis su kitais atlikėjais, motyvuojant tuo, kad festivalyje jau svečiavosi pasaulinės muzikos žvaigždės. Žinoma, per ilgą Pažaislio muzikos festivalio istoriją tokių atvejų būta ne vienas. Ypač pirmąjį festivalio gyvavimo dešimtmetį. Vis dėlto kiekvienam renginiui kai kada praverčia naujas, šviežias kraujas, platesnės pažiūros, gaivūs vėjai.

Tad mano misija – sukelti lengvutį skersvėjį festivalio užkulisiuose, neapleidžiant iki tol sukurtų tradicijų, generuoti naujas idėjas ir pristatyti jas publikai. Turiu pripažinti, kad bendraudami ir diskutuodami apie festivalio programas su Lina Krėpštaite, kuri yra nepakeičiama festivalio siela, gerų idėjų randame visada.

– Kuo ypatinga festivalio misija?

– Ilgainiui festivalyje kartojosi atlikėjai ar programos, kartais trūko naujoviškumo ar intrigos. O ilgamečiam renginiui intrigos reikia nuolat, juk festivalių Lietuvoje – aibė. Juokaudamas galiu pasakyti, kad dabar vos ne kiekviena bažnyčia turi savo festivalį. Tad tokiam festivaliui, koks yra Pažaislio muzikos festivalis (galėčiau jį pavadinti visų Lietuvos muzikos festivalių tėvu), būtina turėti, surasti ir auginti savo klausytojus.

Nereikia pamiršti, kad festivalio bazė yra Kaune, ne Vilniuje. Teigiamas aspektas yra tai, kad Kaunas yra centrinėje Lietuvos dalyje, bet festivalio klausytojų potencialas vis tiek kiek kitoks nei sostinėje – šio niuanso negalima užmiršti.

Stengiamės pristatyti publikai aukščiausios prabos atlikėjus, kokybišką muziką, naujus kūrinius. Mūsų tikslas – paglostyti publiką, atsižvelgiant į jos pageidavimus, ir kartu lavinti klausytojų skonį. Juokaudamas mėgstu pateikti tokį pavyzdį: kūdikiui juk niekas nesiūlo sūrio su mėlynuoju pelėsiu. Iki to reikia užaugti. Lygiai taip turime užauginti klausytoją. Todėl edukaciniai renginiai tampa itin svarbia festivalio veiklos sritimi, užtikrinančia, kad kokybiška muzika taptų kasdienės kultūros dalimi. Puikiausias to pavyzdys – Austrija, kur važiuodamas per nuošalius kaimus matai plakatus, kviečiančius ne į pigius renginius, o į, pavyzdžiui, Jono Kaufmanno koncertą ar „Šubertiadą“, kuriuose pasirodo aukščiausiojo lygmens atlikėjai.

Kaunas turi puikų potencialą, tik, deja, neturi koncertų salės. Tai, mano nuomone, yra mūsų miesto katastrofa, didžiulė bėda ir faktas, liūdinantis mane asmeniškai. Tačiau turime Pažaislio vienuolyną ir fantastiška aura spindintį jo kiemelį. Kol galime ten glaustis, tol gyvuosime. Tai – didžiausias mūsų laimėjimas ir išskirtinė erdvė, reprezentuojanti Kauną ir Pažaislio muzikos festivalį.

– Kuo publiką pradžiugins XXVIII Pažaislio muzikos festivalis?

– Turime planų ir beveik suformuotą programą ne tik kitiems metams, bet ir 2024-ųjų sezonui. Tiesa, kol dar nepasirašytos sutartys, nenorėčiau tų planų detalizuoti. Kitais metais koncertų festivalyje planuojame šiek tiek mažiau, bet visi jie bus išskirtinės kokybės. Deruosi su vienu Lietuvos simfoniniu orkestru, kuris dar nėra grojęs Pažaislio muzikos festivalyje, – publikai dovanotume nuostabų koncertinį operos atlikimą.

Eitvydo Kinaičio nuotr.

Sulauksime visame pasaulyje žinomo mecosoprano pasirodymo, išgirsime puikų senosios muzikos ansamblį. Kalbamės su vienu iš Didžiosios Britanijos orkestrų, atliksiančių Kaune net dvi programas. Festivalis ir toliau daug dėmesio skirs jauniesiems atlikėjams ir kylančioms muzikos pasaulio žvaigždėms.

Bendradarbiausime su tarptautinio Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurso organizatoriais, pristatysime konkurso laureatų koncertus su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Žinoma, neapsieisime be kamerinės muzikos ir vadinamojo Lied žanro, kuriam labai linkėčiau atrasti savo publiką ir sukurti klausymosi tradicijas Lietuvoje. Turėtų pasirodyti didžiulis džiazo muzikos orkestras, būrys Lietuvos žvaigždžių, sulauksime grandiozinio Geniušų šeimos projekto.

Kitų metų festivalį planuojame užbaigti gurmaniška muzika: pirmą kartą Lietuvoje nuskambės Karolio Szymanowskio opera „Karalius Rogeris“. Tai – labai ambicingas projektas, suvienysiantis tarptautinę atlikėjų komandą nuo Kanados iki Australijos. Taigi, ateinantiems metams jau turime labai gražių gairių, tikiu, kad Pažaislio muzikos festivalio publikai tai išties patiks.

Šiame straipsnyje:

XXVII Pažaislio muzikos festivalis

karmen

atsisveikinimas

festivalio uždarymas