Nuo Vilniaus iki Paryžiaus

Žydų pasaulyje LDK kultūros erdvės teritorija visada buvo vadinama Lite (jidiš kalba) arba Lita (hebrajų kalba), o čia gyvenę žydai – Lietuvos žydais arba litvakais. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilnius buvo gyvybingas žydų gyvenimo centras, vadintas Šiaurės Jeruzale.

Knygoje „Litvakų dailė L’École de Paris aplinkoje“ akademikas Antanas Andrijauskas rašo, kad Vilnius, kaip visuotinai pripažintas Rytų, Centrinės Europos ir Vakarinės Rusijos imperijos žydų kultūros centras, traukė daugybę žydų kilmės menininkų iš buvusių LDK teritorijų – Baltarusijos, Ukrainos ir kitų kraštų. Bene svarbiausias žydų kilmės menininkų traukos centras buvo garsioji Vilniaus piešimo mokykla, kuri turėjo tvirtą stipriausios dailės institucijos reputaciją.

Akademikas pabrėžia, kad litvakų indėlis į moderniosios dailės istoriją labai reikšmingas, nes Litos kultūrinėje erdvėje minėtu laikotarpiu iškilo daug talentingų litvakų dailininkų, kurie įgijo puikų profesinį išsilavinimą prestižinėse dailės akademijose ir dalis jų, dirbdami pedagoginį darbą, rengė ar kitais būdais veikė naują litvakų dailininkų bangą, vėliau įsiliejusią į „L’ecole de Paris“. Tarp litvakų joje daugiausia buvo išeivių iš įvairių Vilniaus dailės mokyklų, dažniausiai – garsiosios Vilniaus piešimo mokyklos, tarp kurių – ir parodoje Kauno rajono muziejuje pristatomi Ch. Soutine’as, E. Mane-Katzas.

Chaïmas Soutine’as. Mėlynosios gladiolės.

Kilni misija

Siekiant praplėsti ir pagilinti litvakų kūrybos pažinimą Lietuvoje, Kauno rajono muziejus, bendradarbiaudamas su iš Kauno kilusiu žymiu Niujorko gydytoju kineziterapeutu, meno kūrinių kolekcininku S. Tatzu, nusprendė 2024 m. organizuoti trijų parodų ciklą, skirtą litvakų dailei pristatyti.

Žydų muziejaus Niujorke vyriausiasis kuratorius Stephenas Brownas apie Sh. Tatzo sukauptą litvakų dailės kolekciją sako, kad ji „atsirado kaip iniciatyva, jaučiant atsakomybę ir suvokiant šio meninio judėjimo paveldo išsaugojimo reikšmę. Be to, tai meno rinkinys, puoselėjantis ir drauge šlovinantis praeities atminimą. Būtent todėl jis yra svarbus istorinis dokumentas, kuriame žinovų ar asmeninis skonis yra antraeilis dalykas“.

Vasarį Raudondvario pilyje buvo pristatyta Jacques’o Chapiro tapybos darbų paroda, balandį parodoje „Jacques Lipchitz ir kiti dailininkai litvakai“ visuomenei pristatytos J. Lipchitzo, Ossipo Zadkine’o, Neemijos Arbit Blato, Chanos Orloff, Naoumo Lvovic Aronsono, Leono Indelbaumo, Boriso Loret-Lorskio, Williamo Zoracho skulptūros, grafikos darbai, Beno Shahno, Samuelio Rosino linoraižiniai, Lasaro Segallo ksilografijos.

Zigmo Kalesinsko kuruojamoje parodoje pristatomi trijų litvakų dailininkų grandų – Ch. Soutine’o, Théo Tobiasse’o ir E. Mané-Katzo – tapybos darbai, kuriuos S. Tatzas sutiko paskolinti Kauno rajono muziejui.

Jau išgarsėjęs Ch. Soutine’as visiems prisistatydavęs esantis iš Vilniaus.

Dramatiškų spalvų meistras

Ch. Soutine’as (1893–1943) gimė Vakarų Rusijos lietuviškoje dalyje (dabar Baltarusija). Visa jo vaikystė praėjo Smilovičių štetle, Vilniaus gubernijoje, kur buvo laikomasi ortodoksų tradicijų. Į menininko pasąmonę ypač įstrigo košerinio maisto gaminimas. Matant mėsininkus Ch. Soutine’ą kaskart užplūsdavo didelė kraujo baimė, nepaaiškinamas išgąstis. Jis priešinosi griežtai aplinkai ir tradicijoms, sinagogoje nenorėjo lenktis, tyčia pakeldavo galvą.

Ch. Soutine’o kūrybos kelias prasidėjo Vilniaus piešimo mokykloje, kur įgijo profesionalius dailinininko parengimo pradmenis ir pradėjo skleistis kaip daug žadantis tapytojas. Jo asmenybei būdingas stiprus meninis angažuotumas, nenumaldomas noras visomis galiomis įsijungti į naujo meno sąjūdį skatino veržtis į internacionalinį moderniojo meno talentų susibūrimo centrą – Paryžių, kuris iš Lietuvos atvykusiam jaunuoliui atvėrė naujų kelių į pripažinimą ir meno pasaulio pažinimą. Būtent todėl jau išgarsėjęs ir vienu įtakingiausių ir mistiškiausių tarpukario Prancūzijoje dirbusių menininkų Vakarų dailės tradicijoje laikomas Ch. Soutine’as visiems prisistatydavęs esantis iš Vilniaus.

Prof. A. Andrijauskas teigia, kad „įvairiuose Ch. Soutine’o kūrybai skirtuose tekstuose nuolat kylanti polemika dėl dailininko santykio su litvakų kultūros tradicija – neatsitiktinė. Ji yra raktas į šio dailininko ir kitų jo aplinkos tapytojų kūrybos savitumo pažinimą.

Retrospektyviai žvelgiant į originalų Ch. Soutine’o kūrybos palikimą akivaizdu, kad, nepaisant spontaniško siekio išsiveržti iš vaikystėje jį slėgusios ortodoksinio judaizmo įtakos, iš Smilovičių, iš Vilniaus geto pasaulio, jis iki gyvenimo pabaigos išsaugojo, nors ir netiesiogiai, ryšį su tuo pasauliu, kuriame gimė, augo ir kurį laiką gyveno. Vėliau, gyvendamas ir kurdamas svarbiausiame Vakarų Europos modernistinio meno centre Paryžiuje, jis niekuomet nepamiršo to kraštovaizdžio, kuriame praleido vaikystę, to pasaulio spalvos, įvaizdžiai gyveno pasąmonės gelmėse ir stipriai veikė daugelį pagrindinių jo kūrybos bruožų, formavo jo požiūrį į pasaulį, vaizdinių hierarchiją, savitą tapybos stilių, koloritinę sistemą“.

„Pagrindiniai Ch. Soutine’o tapybos žanrai – peizažas, portretas ir natiurmortas. Savo kūriniuose dailininkas vengia paveikslo erdvę struktūriškai dalijančių vertikalių ir horizontalių, kadangi jos skleidžia rimtį, aiškumą, subalansuoja kompozicijos detales. Ch. Soutine’o formos yra nestabilios, vibruojančios, tarsi suktųsi chaotiškame būties verpete“, – rašo A. Andrijauskas.

Prof. A. Andrijausko žodžiais tariant, „Ch. Soutine’o tapyba Vakarų tapybos tradicijoje išsiskiria unikaliu dramatiškos spalvos galimybių panaudojimu meninei išraiškai pasiekti; jo drobėse keri grynos žėrinčios, liepsnojančios skaistumu įvairių atspalvių raudonos, mėlynos, žalios spalvos. Jos tampa efektyvia priemone formuojant gelminę ir dramatišką jo paveikslų atmosferą. Emocionalios spalvos teikiamų galimybių panaudojimo srityje Ch. Soutine’as savo geriausiose drobėse yra gal ir neprilygstamas“.

Parodoje bus rodomi du Ch. Soutine’o paveikslai – „Raudonasis viadukas netoli Venso“ ir „Mėlynosios gladiolės“. Tai buvo mėgstamiausios Ch. Soutine’o gėlės – yra ne vienas paveikslas, kuriame jis tapė būtent šiuos augalus. Simboliška, kad, mirus šiam tragiško likimo kūrėjui, būtent šias gėles žmonės nešė į laidotuves.

Théo Tobiasse’as. Muzikantai.

Žydų kultūros metraštininkas

Ch. Sutine’o bendraamžis E. Mané-Katzas (1894–1962) gimė žydų ortodoksų šeimoje Kremenčuke (Ukraina). Gimė religingoje šeimoje, mokėsi chederyje ir ješivoje. Religingoje aplinkoje praleista vakystė paliko gilų pėdsaką ir visam laikui paveikė jo kūrybą. Tėvas, sinagogos prižiūrėtojas, svajojo, kad sūnus taptų rabinu, tačiau šešiolikmetis jaunuolis nusprendė būti dailininku. 1911–1912 m. jis mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, o būdamas devyniolikos atvyko į Paryžių,  turėdamas vos 25 rublius. Nuo 1913 m. studijavo „Ecole des Beaux-Arts“ studijoje pas Fernand’ą Cormoną, kur susipažino su taip pat ten studijavusiu Ch. Soutine’u.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse dailininkas grįžo į Ukrainą,  buvo paskirtas Charkovo dailės akademijos profesoriumi. Tačiau jaunuolis nenustygo vietoje ir 1921 m., aplankęs Baku, Tbilisį, Maskvą, Minską ir Varšuvą, grįžo į Paryžių, kur bendravo su „École de Paris“ nariais, lankėsi įvairiuose muziejuose, ypač domėjosi fovizmu ir suformavo savitą tapybos stilių.

E. Mané-Katzas apkeliavo daugybę šalių. Lietuvą E. Mané-Katzas aplankė du kartus, nes, jo žodžiais tariant, troško „nuvykti į kraštą, kur vyksta intensyvus žydų gyvenimas, pabūti truputį žydų tarpe, pavažinėti po miesčiukus, pasižiūrėti į žydų gyvenimą“.

Menininko kūryba pasižymėjo unikaliu stiliumi, emociniu santykiu su tikrove ir ryškiomis spalvomis. E. Mané-Katzas buvo labai paveiktas žydų misticizmo ir įkvėpimo, ieškojo įvaizdžių Toros ir žydų kultūros istorijoje. Jo paveiksluose dažni chasidų personažai, rabinai, žydų muzikantai, elgetos, ješivos studentai ir scenos iš Rytų Europos štetlų. Naujojoje parodoje pristatomas vienas tokių darbų – 1927 m. tapytas paveikslas „Chasidas su raudona barzda“.

Ekspresionistinėje E. Mane-Katzo tapyboje gausu ir kubizmo, ir fovizmo elementų. Dailininkas dievino ryškius atspalvius, dramą, paveiksluose kūrė linksmą pakilią nuotaiką, ypač mėgo tapyti muzikantų scenas, galbūt dėl to, kad muzika – svarbi žydų kasdienybės ir švenčių dalis. Vienas tokių pavyzdžių, parodoje demonstruojamas paveikslas „Muzikantai“ (apie 1959 m.).

Į Palestiną E. Mané-Katzas grįžo 1935 ir 1937 m. 1939-aisiais dirbo sargybiniu Karo mokykloje Paryžiuje. Rojane jį suėmė vokiečių kareiviai, tačiau jam pavyko pabėgti per Marselį į JAV. Likusią karo dalį jis praleido Niujorke. Po karo E. Mané-Katzas apsigyveno Paryžiuje ir paskutiniuosius dešimt savo gyvenimo metų toliau keliavo. Gausus E. Mane-Kaco meninis palikimas saugomas jo vardu pavadintame muziejuje Haifos mieste. Jo darbų turi JAV, Vakarų Europos ir Lietuvos muziejai ir kolekcininkai.

Théo iš Kauno

T. Tobiasse’as (1927–2012) protėviai nuo seno gyveno Lietuvoje, daugiausia Kauno miesto apylinkėse, tačiau jauniausias kauniečių Chaimo Eideso ir Brochos Slonimsky sūnus Théo 1927 m. gimė Izraelyje, Palestinos mandate, į kurį jo tėvai buvo emigravę nuo 1925 m., bėgdami nuo Rytų Europą krečiančių pogromų grėsmės ir politinių sukrėtimų.

Šeima susidūrė su materialiniais sunkumais ir nusprendė grįžti į Lietuvą. Greta Kauno esantys Nemuno pakrantėje Lampėdžiai, Kačerginė ir Kulautuva buvo ta erdvė, kurioje skleidėsi šviesiausias dailininko vaikystės prisiminimų pasaulis, vėliau įsiliejęs į įstabius nostalgijos kupinus paveikslus. 1931 m. T. Tobiasse’o šeima išvyko į Paryžių, kur jo tėvas spaustuvininkas susirado darbą.

Anot A. Andrijausko, Kaune šviesios vaikystės metus praleidęs T. Tobiasse’as – vienas didžiųjų XX a. paskutiniųjų dešimtmečių Vakarų dailės meistrų, postmodernistinio meno sklaidos sąlygomis siekiantis išsaugoti aukštą tradicinės tapybos kultūrinį statusą.

„Tai novatoriškas, kupinas filosofinės gelmės menininkas, kurio kūryba skleidžiasi ekspresionizmo, poetinio siurrealizmo, neoklasicizmo ir modernaus primityvizmo sandūroje. Jo paveiksluose tarsi į bendrą visumą susilieja dviejų XX a. litvakų tapybos genijų Ch. Soutine’o ir Marco Chagallo nubrėžtos kūrybos tendencijos“, – teigia akademikas.

Nors buvo jaunesnės kartos litvakas nei Ch. Sutine’as ir E. Mane-Katzas, T. Tobiasse’as jiems artimas kūrybos temomis: tai litvakų tapatybė ir kultūrinis paveldas, dėmesys žydų religinėms tradicijoms, kūryboje dominuojantys motyvai ir simboliai, emocionalumas ir ekspresija.

Šio tapytojo kūryboje akivaizdus egzilio santykis su Lietuva, pagrindinės subrendusio tapytojo kūrybos temos siejasi su šviesiais ir kartu skausmingais vaikystės prisiminimais apie nerūpestingas dienas, praleistas mylinčios šeimos, daugybės tetų, dėdžių ir kitų vaikų apsuptyje greta Kauno. „Iš pasąmonės gelmių ir vaikystės prisiminimų išplaukiantys simboliai buvo tapytojo kūriniuose kiek neįprastai sujungti su kitomis jam itin svarbiomis Biblijos, erotinių fantazijų ir tremties temomis, kurios įsivyravo jo kūryboje“, – rašo A. Andrijauskas.

Litvakų kūrybos tyrinėtojas pabrėžia, kad išskirtinis dailininko muzikalumas, jautrus psichologizmas savitai atsiskleidė litografijose ir spontaniško stiliaus piešiniuose. Jo litografijos kupinos lyriško dramatizmo ir elegancijos. Čia daug literatūriškumo, žaismingo grotesko, vaizdinių šaržavimo, imlių metaforų.

Naujausioje parodoje T. Tobiasse’o darbai bus bene pirmą kartą taip plačiai pristatomi Lietuvoje: lankytojai pamatys devynis pavienius šio autoriaus paveikslus, litografijos darbus ir juos lydinčių tekstų ciklą „Karaliaus Saliamono Giesmių giesmė“ (1974 m., 23 lakštai).

Kas? paroda „Nuo L'École de Vilnius iki L'École de Paris – XX a. litvakų gyvenimo portretai“.

Kur? Raudondvario pilyje, Kauno rajono muziejuje.

Kada? veikia rugpjūčio 24 d., lankoma III – VII nuo 10 iki 17.30 val.