Šiemečiame festivalyje iš penkiolikos dalyvausiančių pianistų daugiau nei pusė pirmą kartą lankysis Lietuvoje – muzika taps jų raktu nuo naujos nepažintos šalies. "Santakos" pašnekovės Karolina Pancernaitė ir Viltė Stefanija Duksaitė per muziką atranda naujus fizinėmis sienomis neapibrėžtus pasaulius.
Škotijoje gyvenanti pianistė K.Pancernaitė (K.P.) ką tik įvaldė fotografijos meną ir "Kaunas Piano Fest metu", kurį vadina draugišku, atviru ir įkvepiančiu, įamžins festivalio pianistų veidus. Iš Švenčionių kilusi V.S.Duksaitė (V.S.D.), ką tik sėkmingai baigusi Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, savanoriaudama festivalyje stengsis ištaisyti klaidas, kurias mano padariusi vaikystėje, kai, mokydama groti fortepijonu, muzikos iki galo taip ir nepamilo.
– Muzikantai, koncertai, pandemija. Karolina, kaip išgyvenai šį laikotarpį ir ar per jį pasikeitė tavo požiūris į meną?
K.P.: Ši pandemija daugeliui iš mūsų iškėlė klausimą – ar reikalingas mums menas, kokia jo reikšmė? Dažnai mes nesuprantame, kodėl daugelio dalykų mums reikia, kol jų netenkame. Aš labai pasiilgau koncertų, renginių ne tik kaip atlikėja, bet ir kaip žiūrovė. Be renginių, koncertų ir meno pajutau, kaip vis mažėja mano pačios įkvėpimas. Dėl šios priežasties man buvo tikrai sunku pandemijos metu toliau groti – ne tik dėl tuščio kalendoriaus, bet ir dėl bendros meninės tuštumos. Vis mažiau minčių ateidavo kūriniams interpretuoti, skambesiui ieškoti. Šiuo metu jaučiu tam tikrą pakylėjimą, nes menas grįžta ir visa tai vėl po truputį pildo mano kūrybines jėgas. Labai tikiuosi, kad ne tik man, bet ir daugeliui ši pandemija parodė meno svarbą, kiek tai praturtina mūsų gyvenimą. Taip pat tikiuosi, kad ir po pandemijos vietiniai menininkai turės daugiau galimybių pasirodyti savo publikai ir turėsime daugiau galimybių išgirsti bei pamatyti savo šalies ir savo miesto menininkus.
– Karolina, nors esi pianistė, šį kartą "Kaunas Piano Fest" dalyvausi kaip fotografė. Kaip susidomėjai fotografija ir kuo ypatinga fotografuoti muzikantus?
K.P.: Fotografija visada mane domino, bet tik per pademiją atradau pakankamai laiko šiai sričiai. Mes, pianistai, įprastai turime nueiti labai ilgą kelią nuo darbo pradžios iki rezultato. Priklausomai nuo kūrinio, gali tekti nuosekliai dirbti nuo dviejų savaičių iki kelių mėnesių. Fotografuojant man patinka, kad procesas šiek tiek greitesnis. Žinoma, norint tai įvaldyti, reikia daug laiko ir darbo, tačiau per pačią fotosesiją viskas, kas skiria iki to puikaus kadro, yra tik vienas paspaudimas. Labai smagu greitai pamatyti rezultatus. Taip pat tai labai spontaniška veikla – niekada nežinai, koks bus oras, šviesa, koks bus žmogus, kaip reikės su juo komunikuoti. Fotografija daugeliu atveju užpildo manyje tai, ko galbūt negaunu iš muzikos. Muzikoje mes kuriame garso estetiką, ieškome geriausio skambesio, interpretacijos, tačiau man taip pat didelė kūrybinė atgaiva dirbti su vizualia estetika, ieškoti, kas gražu ne tik ausiai, bet ir akiai.
– Tau pačiai teko dalyvauti daugybėje festivalių ir meistriškumo kursų. Kaip manai, ką "Kaunas Piano Fest" duos Kaunui?
K.P.: Daugelis meistriškumo kursų yra orientuoti tik į dalyvių tobulėjimą, pamokas, tačiau taip pat labai svarbu, kad būtų prisidėta ir prie paties miesto kultūrinio gyvenimo praturtinimo. Labai smagu, kai meistriškumo kursai atneša naudos ne tik dalyviams, bet ir miestui organizuojamais koncertais. Tai ne tik suteikia patiems dalyviams šansą išbandyti tai, ką išmoko, bet ir publikai susipažinti su šiais talentingais muzikantais, kurie, jei ne kursai, gal nebūtų turėję progos koncertuoti tame mieste.
– Vilte Stefanija, koks tavo santykis su klasikine muzika?
Vaikystėje įsišaknijusį automatizmą pakeitė muzikinis sąmoningumas, pradėjau daugiau mąstyti, kodėl ir kaip kūrinys yra parašytas, kodėl svarbu į tai atsižvelgti ir kokius jausmus muzika manyje pažadina.
V.S.D.: Apie "Kaunas Piano Fest" pirmą kartą išgirdau Monikos Mašanauskaitės tinklalaidėje openARTed. Savanoriausiu festivalyje bandydama atkurti prieš daugiau nei dešimt metų išgyventą muzikos mokyklos atmosferą ir ištaisyti savo klaidas. Tuo metu festivalis truko septynerius metus, per kuriuos mokiausi groti fortepijonu. Tos patirties pakankamai nevertinau ir nesimėgavau, tad per ateinančias devynias "Kaunas Piano Fest" dienas taisysiu klaidas ir bandysiu atsakyti į klausimą, kodėl vaikystėje nesugebėjau pamėgti klasikinės muzikos. Kai mokiausi groti fortepijonu, klasikinės muzikos nei supratau, nei mėgau. Johanno Sebastiano Bacho ir kitų garsių kompozitorių kūrinius grojau iš reikalo, technikai tobulinti, nė nesuprasdama, kodėl ir kam ta technika svarbi. Baigusi septynmetę muzikos mokyklą galvojau, kad niekada nebeprisėsiu prie fortepijono, nors kažkokia nuostalgija išliko. Įstojus į universitetą, medicinos specialybę, kažkas manyje pasikeitė, nuostalgija išaugo keleriopai ir nė pati nesupratau, kaip susiradau salę, kurioje kartkartėmis muzikuoju iki šiol. Savarankiškai renkantis kūrinius, tarp jų ir klasikinius, iš pasąmonės iškilo mano mokytojos patarimai, pamokymai ir staiga vaikystėje įsišaknijusį automatizmą pakeitė muzikinis sąmoningumas, pradėjau daugiau mąstyti, kodėl ir kaip kūrinys yra parašytas, kodėl svarbu į tai atsižvelgti ir kokius jausmus muzika manyje pažadina. Šalia atgimusio noro groti pačiai, atsirado ir noras dažniau apsilankyti klasikinės muzikos koncertuose. Ir štai po tiek metų aš turiu galimybę savanoriauti renginyje, kur kiekvieną dieną galėsiu stebėti procesus, kaip klasikinė muzika gimsta, kaip ji vystosi ir kaip pasiekia žiūrovą.
Pasirinkimas: prie vaikystėje pažintos muzikos V.S.Duksaitė grįžo jau subrendusi, pradėjusi studijuoti mediciną, kurioje šiandien įžvelgia daug paralelių su menu. / Asmeninio archyvo nuotr.
– "O aš ir mąstau sau, iš kur tas poreikis, o gal net atsakomybė, kažką darant, daryti tik geriausiai. Pasak tinklalaidės openARTed pašnekovo, kuris yra profesionalus perkusininkas, orkestre ir muzikoje apskritai labai svarbu išlaukti savo akimirkos ir visą laiką galvoti ne tiek apie savo atlikimą, bet apie komandinį darbą. Ir apskritai, kiek svarbi šiais laikais klasikinė muzika? Kodėl nepriimtina ir nepadoru į klasikos koncertą ateiti apsirengus "Adidas" treningais?" Vilte Stefanija, toks buvo tavo komentaras paklausius tinklalaidės openARTed apie meną ir muziką. Kaip pačiai kilo toks klausimas, kodėl nepriimtina ir nepadoru į klasikos koncertą ateiti apsirengus treningais? Ir kas tau, kaip klausytojai, padėtų jaustis geriau klasikinės muzikos koncerte?
V.S.D.: Klasikinė muzika yra apipinta daug mitų ir suformuotas itin preciziškas, elegantiškas įvaizdis. Šis preciziškumas skleidžiasi ne tik kalbant apie muzikos atlikimą, bet ir salės, kurioje muzika atliekama, pasirinkimą, atlikėjų įvaizdį ir, žinoma, žiūrovų aprangą. Kartą viena mano draugė atsisakė eiti į koncertą su manimi, nes neturėjo koncertui tinkamos aprangos. Taigi žmogus, mėgstantis klasikinę muziką, atsisakė jos klausytis todėl, kad negalėjo atitikti vienos iš nerašytų klasikinės muzikos taisyklių. Atsimenu ir savo šeštos klasės fortepijono egzaminą, į kurį atėjau dėvėdama džinsinius šortus. Galimybės persirengti neturėjau ir iki dabar prisimenu, kaip skaudžiai savo mokytojų dėl tų nuogų kelių buvau sugėdinta. Egzaminą vis dėlto išlaikiau, bet štai mano draugė koncerto neišgirdo. Ar tikrai įvaizdis turėtų užgožti pačios muzikos esmę?
– Vilte Stefanija, ką tik baigei medicinos studijas, tačiau labai domiesi menu. Ar matai šiose specialybėse panašumų?
V.S.D.: Kai kurie mediciną vadina tam tikra meno forma. Kaip ir mene, medicinoje yra daug taisyklių, tačiau būtent jų kombinacija, darna, kartais taisyklių apėjimas arba visiškai naujų metodų sukūrimas ir pritaikymas sukuria tinkamiausią rezultatą – šis gali būti tinkamas vienam pacientui, tačiau visiškai netinkamas kitam. Menas taip pat gali tikti vienam, tačiau būti visiškai atgrasus kitam žiūrovui. Taigi sakyčiau, kad tiek medicinoje, tiek mene yra individualizuotas procesas ir jo sudedamųjų dalių pusiausvyra.
– Sakoma, kad klasikine muzika besidominčių žmonių vis mažėja. Jeigu reikėtų prikalbinti publiką atvykti ir klausytis fortepijoninės muzikos į "Kaunas Piano Fest", kaip tai reikėtų padaryti?
K.P.: Daugelį žmonių kartais gąsdina fortepijoninės ir apskritai visos klasikinės muzikos tam tikras uždarumas. Dažnai mes patys, kaip muzikantai, nustatome labai daug nerašytų taisyklių koncertuose. Kartais tai gali lengvai atbaidyti rinktis šiuos renginius dėl labai paprastos priežasties – nežinojimo, kaip ten elgtis. Manau, mes visi ieškome būdų, kaip neleisti klasikinei muzikai numirti, kaip pritraukti ir sudominti klausytoją. Tai labai aktuali problema mums visiems. Norėčiau tarp publikos matyti daugiau jaunų žmonių ir net vaikų. Pati atsimenu pirmuosius koncertus, kuriuose lankiausi dar būdama vaikas. Tai tikrai daro didelį įspūdį ir sužadina susidomėjimą, kuris galbūt išliks visam gyvenimui. Labai svarbu ir lokacija. Dažnai klasikinės muzikos koncertai neieško naujų erdvių koncertams, tad tampa mažiau pasiekiami klausytojams. Erdvė, kurioje vyksta koncertas, turi didelę įtaką, kokį įspūdį paliks pats koncertas. Gyvename tokiame amžiuje, kai svarbu ne tik pati muzika, bet ir tokios detalės kaip vieta, šviesa, apranga, atmosfera ir kt. Labai smagu, kad "Kaunas Piano Fest" nuolat ieško įdomių ir kiek neįprastų erdvių koncertams bei sukuria tokią jaukią ir draugišką atmosferą. Tai tikrai padeda ir lengviau pasiekti klausytoją, ir sukurti publikai įdomesnę patirtį.
V.S.D.: Pasiūlyčiau atsipalaiduoti ir negalvoti, kad klasikinė muzika yra kažkas, ką reikia suprasti. Ši, kaip ir bet kuri kita, muzika yra skirta pajausti, išgyventi ir pasimėgauti. Jausmai yra individualūs, todėl kad ir kokius juos išgyvensite, tiesiog pasidžiaukite. Manau, kad "Kaunas Piano Fest" yra platforma, kurioje kaip niekur kitur suartėja klasikinės muzikos atlikėjai ir jos klausytojai. Įvairios ir neįprastos salės, kuriose skambės muzika, leis į klasiką pažvelgti iš kitokios perspektyvos.
Kas? Festivalio "Kaunas Piano Fest" dalyvių koncertai.
Kur? Įvairios Kauno vietos, Birštono kurhauzas.
Kada? Liepos 16–24 d.
Naujausi komentarai