Tiesa, į šiek tiek pakitusią, žiemos sezonui pritaikytą versiją. Pasak kūrėjos Indrės Puišytės-Šidlauskienės, performanso pritaikymas šaltajam metų laikui iškėlė nemažų kūrybinių iššūkių, tačiau tuo pat metu suteikė jaudulio, naujų idėjų bei atradimų.

Septynių dalių performansų grandinė, sukurta profesionalių scenos menų kūrėjų drauge su negalią turinčiais žmonėmis siekia kurti naują visuomenės santykį su grupe „kitokių“. „Visi esame vienodi, tačiau su skirtingais iššūkiais. Jie nėra kitokie, jie tiesiog turi didesnių iššūkių. Nėra kitokių žmonių“ – teigė projekto autorė, režisierė ir choreografė Indrė Puišytė-Šidlauskienė.

„Miško Motės“ nuotr.

Žodis „judėjimas“ pavadinimui buvo pasirinktas neatsitiktinai – tai judėjimas už negalią turinčių žmonių įtraukimą į meninius, kolektyvinius bendruomenės procesus. „Norisi, jog šis procesas nenutrūktų, jog atsirastų kitų menininkų, kurie norėtų tęsti šį judėjimą savo veiklose“, – pasakojo I. Puišytė-Šidlauskienė. Anot kūrėjos, tokiu būdu judėjimas įsišaknytų mūsų sąmonėse, kas lemtų natūralų jo įsiliejimą į visuomenę ir kasdieninį gyvenimą.

Projekto kūrėjai tiki, kad sunkumai įtraukti neįgaliuosius į visuomeninius procesus dažniausiai kyla iš žinių stokos ir nežinojimo kaip bendrauti su neįgaliaisiais, tad tai galima spręsti per dialogą su visuomene bei edukacijos vykdymą. Pasak I. Puišytės-Šidlauskienės, dabar yra tinkamas laikas žengti žingsnį pokyčių link ir mokykliniame ugdyme. Jei vaikai nuo pat mažumės įdomiai būtų supažindinami su įvairiomis negaliomis ir priemonėmis, padedančiomis neįgaliesiems, „kitokių“ baimė visuomenėje išnyktų. „Norisi, kad šitas projektas atsigręžtų į visą sistemą, į tai, jog šie žmonės yra užmaršty, ypatingai kai kalbame apie kūrybą. Jie nori kurti, bet neturi tam sąlygų“, – sakė menininkė. Ar būtų sudaromos sąlygos ir galimybės negalią turintiems žmonėms studijuoti šokį ar vaidybą?

Nebelieka baimės būti atviru pasauliui, nes pasaulis juos priima – tai didžiausias pasiekimas.

Kurdami menininkai atsirėmė į Pinokio personažą, kurį pasitelkus analizuojamas troškimas prisitaikyti, tapti „paprastu, geru berniuku“ ir palikti „kitokio“ etiketę praeityje. Performanso tikslas – daryti pokytį visuomenėje, nesiekiant šokiruoti, bet priešingai, apjungiant ir pratęsiant kalbą, kuria pradėta kalbėti seniai, tačiau per tyliai. Siekiama, jog praeivis miesto gatvėse išvydęs Pinokį tarsi susidurtų su savo sąžine, kuri pažadintų susimąstyti. „Svarbu, jog žmonės nebijotų ir būtų atviri vieni kitiems, ne tik kalbant apie negalią turinčius žmones, bet ir priimtų save patys, tokius, kokie jie yra – atsigręžtų į save“, – kalbėjo kūrėja.

Tokia bendradarbystė projekte atnešė abipusius atradimus – „mums, menininkams, tai buvo galimybė panagrinėti patiems save, kad atrastume pokalbį ne tik su kitu, bet ir su savimi“ – pasakoja Indrė Puišytė-Šidlauskienė. Idėjos autorė teigia pasisėmusi esminių dalykų: kitokio gyvenimo vertinimo, šviesos ir prasmės pajautos, kai aplink tvyro beprasmybė. Na, o performansų atlikėjams, neįgaliesiems, šis projektas suteikė galimybę išpildyti savo svajonę, kadangi kiekvienam dalyviui buvo parinkta tokia scenos meno kalba, kurioje šie norėjo kurti. Svajonės įgyvendinimas suteikia didelę laimę iš kurios ateina pasitikėjimas savimi, gyvenimo kokybės pagerėjimas, o svarbiausia – atvirumas pasauliui. „Nebelieka baimės būti atviru pasauliui, nes pasaulis juos priima – tai didžiausias pasiekimas“, – džiaugėsi idėjos autorė Indrė.

„Miško Motės“ nuotr.

ULNA šokio trupė, kurią įkūrė I. Puišytė-Šidlauskienė ir kuri aktyviai veikia šiame projekte savo kūryboje skiria didelį dėmesį negalią turinčių žmonių visapusiškam įtraukimui – vykdo šokio užsiėmimus regos negalią, autizmo spektrą turintiems žmonėms, tad ateityje žiūrovų laukia dar ne viena staigmena.

Miesto performansų grandinės, kuri yra Kauno miesto kamerinio teatro Kaunas 2022 projekto „Įtraukioji scenos menu platforma“ dalis, antroji premjera – sausio 22 d. 12 val. Kauno miesto kamerinio teatro kieme.

Pilną performansų programą galite rasti čia.