Šiandien Kauno valstybinėje filharmonijoje Kauno miesto simfoniniam orkestrui (KMSO) diriguos Modestas Pitrėnas. Vieną ryškiausių šalies dirigentų itin šiltai priima visi koncerto dalyviai, orkestrantai ir publika.

Bent kartą metuose diriguoti KMSO orkestrui sugrįžtančio dirigento parengta programa orkestrui tampa etapiniu koncertu. Rugsėjo pabaigoje M. Pitrėnas atvertė naują kūrybinės biografijos puslapį, jis buvo inauguruotas Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu.

Koncerto viešnia – pianistė Indrė Petrauskaitė, kurią Kauno publika prisimena iš 2011 m. KMSO surengto koncertų ciklo "Diriguoja jaunieji", tąsyk ji pasirodė su dirigente Mirga Gražinyte. Dabar I.Petrauskaitės laukia premjera – su M.Pitrėnu ji susitiks scenoje pirmą kartą. Skambės Edvardo Griego ir Antonino Dvorako kūriniai.

Abu kompozitorius jungia ne tik romantizmo dvasia, bet ir liaudies muzikos idėjos. XIX a. antrosios pusės Tautų pavasario vėliavnešiais tapo muzikos kūrėjai. E.Griego kūryboje – Norvegijos gamta, istorija, mitai, baladės, sagos papasakotos muzikos garsais. A.Dvorakas pasitelkė čekų liaudies dainas ir šokius. I.Petrauskaitės atliekamas E.Griego koncertas fortepijonui – ankstyvosios kompozitoriaus kūrybos pavyzdys. 25-erių sulaukusio kompozitoriaus kūrinį pastebėjo Ferenzas Lisztas, kuris rėmė jaunąjį kompozitorių.

Nuo pirmųjų akordų koncertas prisodrintas Skandinavijos folkloro dvasios, Norvegijos senųjų šokių, šiaurės spalvų, muzikinių temų gausos. Tikriausiai šis mišinys ir lėmė kūrinio sėkmę ir įrašė jį į dažniausiai atliekamų kūrinių fortepijonui sąrašą. Tiesa, po penkiolikos metų E.Griegas pradėjo rašyti antrąjį koncertą, tačiau šis opusas taip ir liko nebaigtas.

Dvi devintosios simfonijos žymi romantizmo epochos muzikos ribas. Ludwigo van Beethoveno kūrinys ją atvėrė, o A.Dvorako – simboliškai veda į šios epochos saulėlydį. Nuo pat premjeros 1893 m. Niujorke, simfoniją lydi sėkmė ir skatina ieškoti spiričiuelių ir regtaimų citatų jos partitūroje, mat A.Dvorakas žavėjosi vietos juodaodžių muzika. Tačiau, kaip teisingai pastebi kritikai, ši simfonija pavadinta ne "Į naująjį pasaulį", tačiau iš jo. Tolimojo Niujorko, kur kompozitorius gyveno dvejus su puse metų ir žvelgė į gimtąją Bohemiją. Ilgesys ir čekiški motyvai nustelbia Amerikos muzikos įtaką.

– Norėčiau pradėti nuo, tikriausiai, jums jau įprasto klausimo – kas pasikeitė jūsų gyvenime po rugsėjo pabaigos, kai tapote Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu?

– Pasikeitė tik formaliai, iš tiesų, laikotarpis buvęs prieš inauguracinį koncertą kryptingai vedė į naują etapą ir naują buvimo kokybę su orkestru. Tai nepasikeitė staiga. Sutinku žmonių, kurie mane sveikina su pareigomis. Bet pareigos – tai įsipareigojimų užrašymas, mano širdyje ir sieloje nuo to niekas nepakito. Aš taip pat myliu tuos muzikantus, savo darbą ir muziką. Formalumas įpareigoja, tai naujo puslapio atvertimas.

– Žvelgiant iš sostinės pozicijų, kaip atrodo Kauno muzikinis gyvenimas, ypač gerai žinant abiejų miestų įvykius?

– Būtume ne visai teisingi lygindami Kauną ir Vilnių. Kaunas man tradiciškai labai brangus. Tai miestas, kuriame yra lietuviška muzikinė, operinė kultūra. Tačiau kad normaliai orkestras funkcionuotų, reikalingas ir finansavimas ir didesnė erdvė, kuriame galėtų nuolat dirbti Kauno miesto simfoninis orkestras.

– Surasti bendrą vardiklį jūsų pasirinktai programai nėra lengva. E.Griego koncertas fortepijonui priskiriamas kompozitoriaus ankstyvajam laikotarpiui, A.Dvorako simfonija kaip tik viena paskutiniųjų jo kūryboje.

– Programa yra labai vienalytės romantinės dvasios. Pirmojoje dalyje – ankstyvasis, trapusis romantizmas. Man norisi šia programa laužyti tam tikrus štampus, kad E.Griegas yra labai barzdotas, rimtas, vaizdžiai tariant, net surūgęs. Norisi jį girdėti tokį šviesų ir skaidrų, kaip fjordų oras.

– Bet ne perdėm sentimentalų...

– Ne. Jis turi būti kaip plonas ledas. Ne toks, kokį esame įpratę girdėti iš Rusijos fortepijono mokyklos, svarų, sunkų, perdėm sureikšmintą. E.Griego kūriniai gana romantiški, tačiau lengvi, gaivūs įkvėpti. Tai atsispindi ir uvertiūroje "Rudenį", ji premjerinė ir man, ir orkestrui. Matyt, ir Kauno klausytojui. A.Dvorakas taip pat apaugęs "bramsiška", vokiška tradicija. Devintąją simfoniją siekiau apvalyti nuo sentimentų ir kartu pademonstruoti Čekijos liaudišką, tautų aušros dvasią. A.Dvorakas buvo jos flagmanas ir veliavnešys, skelbiantis čekų teises į tautos gyvavimą. Ji lengva ir beveik šokinė, nulemta Amerikos muzikos, spiričiuelių. Nesvarbu, kad tai vienas paskutiniųjų šio kompozitoriaus kūrinių. Siekiu, kad Kauno miesto simfoninis orkestras neparodytų per daug "raumenų" šioje programoje, o griežtų energingai ir gyvai.

– Pakalbėkime apie Amerikos muzikos įtaką A.Dvorako devintojoje simfonijoje. Jis vienas pirmųjų atvežė į Europą tuomet dar negirdėtos muzikos sampratą.

– Jo išgirstos sinkopės ir pentatonika, kurią jis išgirdo juodaodžių muzikoje yra tik priemonės, impresijos paties A.Dvorako kūrinyje. Šios priemonės apgyvendintos kompozitoriaus čekiškoje sieloje, simfonijoje neišgirsime spiričiuelio citatų. Jų daugiau vėlesnių kompozitorių – Sergejaus Rachmaninovo, George'o Gershwino kūryboje.

– Pervertus buvusių koncertų programas nejučia į akis krinta sutapimas, jog pianistės G.Gedvilaitė, M.Jatkauskaitė, dabar Indrė Petrauskaitė turi kelis bendrus bruožus. Jos kaunietės, J.Naujalio muzikos gimnazijos absolventės ir yra panašaus amžiaus.

– Labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad šio koncerto solistė bus I.Petrauskaitė. Turiu paminėti, jog dirigentai ne visada renkasi scenos partnerius, jais pasirūpina orkestro vadovybė. Tai malonu, neslėpsiu, visos jūsų išvardytos pianistės puikios. Su I.Petrauskaite nesu grojęs, tad buvo viena mano svajonių parengti bendrą programą. Neslėpsiu, Indrė pageidavo atlikti kitą kūrinį, Wolfgango Amadeus Mozarto koncertą fortepijonui. Šioje programoje tai nebuvo geras pasirinkimas. Tad E.Griego koncertas – mano pasiūlymas. Šio koncerto negrojau beveik penkiolika metų. Šie metai man E.Griego metai, diriguosiu ketvirtą koncertą su šio kompozitoriaus kūriniais. Jaučiuosi supratęs E.Griegą iki galo, tiek, kiek šiame gyvenimo etape lemta.

– Ką turite galvoje "iki galo"?

– Supratau, ko jis neturi. Sunkumo ir rūstumo, būdingo Jeanui Sibelius, Johanneso Brahmso kūrybai. E.Griegas rašė daug muzikos dramoms, ji vaizdinga, partitūroje matyti užkoduoti vaizdiniai. Vienas žymiausių kūrinių "Peras Giuntas" – taip pat muzika dramos spektakliui. Matyt, jam buvo svarbu muzikos garsais pavaizduoti emociją, jausmą ir kartu apšvietimą, kuriame yra žmogus.