Mokslo bendruomenei nepatiko

S. Nėries vardo gatvių pavadinimų Lietuvos miestuose neturi likti. Tai konstatavo vadinamoji Desovietizacijos komisija, dar pernai paskelbusi išvadas, paremtas 22 puslapių apimties 1940–1945 m. politinės S. Nėries biografijos konspektu. Kitaip – istorine archyvine pažyma, kurią parengė žinomų sovietų veikėjų biografijas studijuojanti ir medžiagas archyvuose apie juos renkanti tyrėja D. Vilkelytė.

Tyrėja tuomet atrado naujų, lig šiol nežinomų faktų apie kontroversiškai vertinamą poetę, neviešuose fonduose aptiko S. Nėries rašytų dar negirdėtų sovietų sistemą šlovinančių eilėraščių, kurie neigia mitą, kad S. Nėris veikė ne sava valia ir dėl to krimtosi.

Todėl, remdamasi pažyma, Desovietizacijos komisija savo išvadą grindė motyvais, kad S. Nėris veikė sovietų okupacinėse politinėse bei valdžios centrinėse struktūrose, aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos įtvirtinant sovietinę okupaciją.

Daiva Vilkelytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Nenuostabu, kad tuo patenkinti liko ne visi, dalyje savivaldybių – taip pat, kurios iki šiol nesutiko pervadinti S. Nėries vardu pavadintų gatvių ir dėl to aiškinsis teismuose.

Minėta D. Vilkelytės pažyma iškart sulaukė priešiškumo ir nemenko ažiotažo taip pat ir mokslo bendruomenėje.

Tuomet grupė mokslininkų – Mindaugas Kvietkauskas ir Viktorija Daujotytė-Pakerienė iš Vilniaus universiteto, Aušra Martišiūtė-Linartienė, Jūratė Sprindytė, Elena Baliutytė-Riliškienė ir Akvilė Rėklaitytė iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Egidijus Aleksandravičius ir Neringa Butnoriūtė iš Vytauto Didžiojo universiteto, Laima Kreivytė iš Vilniaus dailės akademijos bei Lietuvos istorijos instituto atstovai – Valdemaras Klumbys, Česlovas Laurinavičius, Algimantas Kasparavičius, Vitalija Stravinskienė, Vladas Sirutavičius ir Tomas Balkelis – pasirašė kreipimąsi dėl naujos pažymos apie S. Nėrį.

Nuo tada D. Vilkelytė juto spaudimą „visais frontais“ dėl savo tyrimo ir jo metu atskleistų nepatogių tiesų apie daugelio šlovinamą poetę, tačiau tai tyrėją paskatino žvelgti dar giliau.

Serafima Semionovna

Anksčiau tyrėja aptiko dokumentų, liudijančių, jog S. Nėris iškart sutiko parašyti „Poemą apie Staliną“, kuri, anot D. Vilkelytės, buvo pirmasis tokio masto panegirinis kūrinys SSSR vadovui okupuotoje Lietuvoje ir taip užtikrino poetės vietą LSSR politiniame žvaigždyne.

Atsakingieji: šioje fotografijoje S. Nėris (antroje eilėje trečia iš kairės) įamžinta kartu su grupe lietuvių, 1940 m. Maskvoje pasirašiusių nuosprendį Lietuvos valstybingumui. Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos archyvo nuotr.

Pažymos autorės teigimu, LKP(b) priklausančiuose laikraščiuose gausiai spausdinama S. Nėries kūryba buvo svarbi „taikios liaudies revoliucijos“ spektaklio, kuriuo buvo pridengtas suverenios valstybės užgrobimas, dalis.

Evakuacijoje SSSR teritorijoje S. Nėris ne tik toliau rašė antikarinius propagandinius eilėraščius, kurie buvo skaitomi radijo transliacijose iš Maskvos lietuvių kalba.

D. Vilkelytė archyvuose rado dar vieną įstabų dokumentą – S. Nėries laišką laikraščio „New York Herald Tribune“ redakcijai, kuriame ji „demaskuoja“ Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio Vašingtone Povilo Žadeikio teiginius dėl trėmimų.

Vis dėlto daugelį poetės gerbėjų turėjo šokiruoti, kad emigracijoje 1942 m. spalio 7 d. Ufoje S. Nėris civiline santuoka susisaistė su SSSR Socialinio aprūpinimo komisariato funkcionieriumi Piotru Veržbilovskiu.

Įrodymas: emigracijoje 1942 m. spalio 7 d. Ufoje S. Nėris civiline santuoka susisaistė su SSSR Socialinio aprūpinimo komisariato funkcionieriumi P. Veržbilovskiu ir pasikeitė vardą, pavardę bei tėvavardį. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo nuotr.

„Ištekėdama antrą kartą S. Nėris pasikeitė savo pavardę, vardą bei tėvo vardą (iš Simo į Semioną) ir tapo Serafima Semionovna Veržbilovska, sutrumpintai „Sima“. Laiške iš Maskvos 1944 m. rugpjūčio 11 d. P. Veržbilovskiui sūnų Balandį ji vadino Volodia“, – pažymoje rašė D. Vilkelytė.

Tokios informacijos nė viename literatūros vadovėlyje prie poetės biografijos lig šiol nebuvo skelbta.

Žodis „namo“ – kabutėse

D. Vilkelytė archyvuose aptiko dar kelis Salomėjos ranka rašytus laiškus, viename jų žodis „namo“ parašytas kabutėse.

Tai turbūt reikėtų suprasti, kad Lietuva, Vilnius, jai – anaiptol nebe namai.

S. Nėris su P. Veržbilovskiu buvo gana artimi. Jam išvykus į sovietų „išvaduotą“ Vilnių, tuo metu Maskvoje likusi poetė 1944 m. rugpjūčio 24 d. jam rašė: „Piotrai Petrovičiau, išsiunčiau paštu keturis laiškus ir vieną telegramą. Kodėl negavote? Jums artimas žmogus labai serga ir prašo Jus nedelsiant atvažiuoti.“

Kiek daugiau nei po mėnesio, 1944 m. rugsėjo 30 d., S. Nėris jau pati – Vilniuje. Panašu, jog jos antrasis sutuoktinis P. Veržbilovskis neatėjo jos pasitikti į geležinkelio stotį ir poetė jam vėl rašo laišką.

„Antra para „gyvename“ Vilniaus stotyje vagone. Išvažiavome iš Maskvos antradienį, 26. IX [1944 m. rugsėjo 26 d.]. Maniau, kad ateisite pas mus į vagoną, juk, turbūt girdėjote, kad atvažiavom. Išvažiavau iš Maskvos staiga ir nelauktai, pagal Korsako iššaukimą. Majakovas man padėjo sukrauti daiktus, jam atidaviau raktus, kad pеrduotų Домковой [„Domkova“ – namo prižiūrėtoja]. Vakar buvau išėjusi miestą, padarė sunkų įspūdį. Maniau, kad sutiksiu Jus kur nors. Gaila buvo palikti Maskvą, bet turėjau… nors grįžusi Paleckienė man pranešė, kad nutarta mane per žiemą palikti Maskvoj su šeima, bet kadangi buto klausimas pasidarė toks painus, tai priversta buvau tuoj pat išvažiuoti pati „namo“. Kur gyvensiu, dar nežinau. Atvažiuosiu į Vilnių pastudijuoti literatūros, gal pasimatysim. Viso geriausio CC (Kalba netaisyta – A. D.)“.

Tyrėjos D. Vilkelytės teigimu, kirilica pasirašyti (CC – liet. „SS“) inicialai reiškė Salomėją Semionovną arba Serafimą Semionovną.

Santuoka tikrai – fiktyvi?

Panašu, jog ankstesnieji autoriai, rašę S. Nėries biografiją, vengė jos antros santuokos temos arba ją interpretavo savaip.

„Perskaičiau Viktoro Aleknos neva istoriografinę apybraižą „Salomėja“ („Mūsų knyga“, 2006). Buvo išleisti du leidimai, kiek suprantu, savo lėšomis, komercinis „literatūrinis“ projektas. Tiesa joje irgi komercinė: Santa Barbaros stiliumi nurašyta nemažai P. Veržbilovskio atsiminimų, kurie išversti netiksliai, o įvykiai perpasakojami be logiškos atrankos, arba sąmoningai iškraipant faktus, kaip ir jo „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštyje“ („Vaga“, I tomas 1995 m., II tomas 1997 m.)“, – teigė D. Vilkelytė.

Tyrėja nesvarsto, kodėl V. Alekna taip elgėsi – dėl neišprusimo ar dėl kitų dalykų, tačiau, anot D. Vilkelytės, kaip tik jam priklauso viena didžiausių S. Nėries reabilitacijos, „atgailos“, „juodojo sąsiuvinio“ ir kitų legendų autorystė.

Sutuoktinis: poetė S. Nėris buvo susituokusi antrą kartą ir beveik dvejus metus kartu gyveno su P. Veržbilovskiu, nors nebuvo išsiskyrusi su pirmuoju savo vyru. S. Nėries memorialinio muziejaus archyvo nuotr.

„Kadangi jis – buvęs politinis kalinys, nei raštų kokybė, nei vadinamas nuoširdumas nebuvo kvestionuojamas. Tačiau sulyginus P. Veržbilovskio atsiminimų tekstus su V. Aleknos vertimais, aiškėja „kūrybinė interpretacija“ ir manipuliavimas“, – teigė D. Vilkelytė.

Archyvų tyrėja pateikė pavyzdį apie S. Nėries paso istoriją.

P. Veržbilovskis atsiminimuose minėjo, kad Salomėja neturėjo paso ir todėl buvo sudėtinga tvarkyti reikalus.

„V. Alekna iš tų atsiminimų nurašo: „neturėjo paso“ ir interpretuoja, kad kaip tik todėl Salomėja nusprendusi ištekėti už P. Veržbilovskio. O tada jau tik vienas žingsnis – iki, kaip jis įvardija, „fiktyvių vedybų“. Neva, tokį sprendimą diktavo rimtas reikalas – dokumentų neturėjimas. Bet autorius nekvestionuoja, kodėl Salomėja – jautri patriotė neturėjo paso, tik SSRS Aukščiausiojo Sovieto deputatės pažymėjimą, jei, tarkime, kiti į evakuaciją SSRS pasitraukę sovietiniai veikėjai jį turėjo, pvz., Michalina Meškauskienė“, – dėstė D. Vilkelytė, pridūrusi, jog panašu, kad V. Aleknai tai net nebuvo įdomu.

Archyvų tyrėja kelia hipotezę, kad S. Nėris pasą galėjo sunaikinti, nes tai buvo tarpukario Lietuvoje išduotas dokumentas.

Nors, pavyzdžiui, M. Meškauskienės evakuacijos dokumentų registracijos korteles Lietuvos centriniame valstybės archyve peržiūrėjusi D. Vilkelytė jose rado aiškiai parašyta, kad M. Meškauskienė be sovietinių dokumentų turi „pasport buržuaznoi Litvy“.

„1915 m. gimęs V. Alekna į lagerį pateko 1945 m., taigi, negalėjo nežinoti, kad per pirmąją okupaciją sovietiniai pasai nebuvo išduoti. Tačiau netiksliai verčiami P. Veržbilovskio atsiminimai yra faktas. Netiksli įvykių interpretacija yra faktas. Atsisakymas paspėlioti, kas nutiko Salomėjos pasui (gal tas pats, kaip ir Petro Cvirkos komunistų partijos nario bilietui, kurį jis „pametė“, o po daugybės metų Antanas Sniečkus paskelbė, kad bilietas „atsirado“ Zarasuose, remontuojant sofą)?“ – svarstė tyrėja.

D. Vilkelytės įsitikinimu, V. Aleknos išvada, kad Salomėjai reikėjo tekėti už P. Veržbilovskio todėl, kad ji neturėjo paso, yra niekinė.

Asmenys su mokslo vardais, dargi akademikai, niekaip negali būti atleisti nuo mokslinės atsakomybės ir etikos.

„Salomėja buvo deputatė, dokumentus tvarkė LSRS atstovybė Vorovskio g. 24, Maskvoje, dokumentų patvirtinimui pagrįsti dokumentus teikė LSRS Rašytojų sąjungos atsakomasis sekretorius Kostas Korsakas (kurį laiką jis vadovavo Rašytojų sąjungai). Kad ir kaip ten būtų, V. Alekna yra „prišiukšlinęs“ kai kurių lietuvių galvas literatūriniu niekalu, už kurį jo kaltinti niekaip neišeina, nes apybraiža yra toks žanras – „braižau, ką noriu“. O štai asmenys su mokslo vardais, dargi akademikai, niekaip negali būti atleisti nuo mokslinės atsakomybės ir etikos“, – pabrėžė D. Vilkelytė.

Tyrėja neslėpė, kad ją labiausiai glumina būtent mokslininkų nudailinta poetės biografija, tačiau tai – kita tema.

Maskvos palikti neskubėjo

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Rankraščių skyriuje tyrėja aptiko P. Veržbilovskio (po sugrįžimo į Lietuvą jis vadinamas sulietuvinta Veržbilausko pavarde) archyvą, kuriame lig šiol neviešinti jo prisiminimai apie S. Nėrį.

Sovietų armijai įžengus į Lietuvą, P. Veržbilovskis siunčiamas į Vilnių nuolatiniam darbui.

„Salomėja džiaugėsi ir tuoj pat man užkrovė ištisą kalną užduočių. Smulkiai papasakojo ir apibūdino namelio Palemone išvaizdą. Paaiškino, kaip iki jo nuvažiuoti iš Kauno ir paprašė, kad kai tik fašistai bus išvyti iš Kauno, aš nedelsdamas į Kauną nuvažiuočiau ir praneščiau jai apie jų namo būklę. Tuo pačiu, kad išsiaiškinčiau, jei pavyks, kada ir kur žuvo jos vyras. Aš nežinau, kas ją įtikino, kad Bučas tapo fašistų auka, bet iki paskutinio momento ji tuo neabejojo“, – D. Vilkelytė citavo P. Veržbilovskio rankraščius.

Po to, juose rašoma, kad S. Nėries antrasis sutuoktinis įvykdė žmonos prašymą ir nuvažiavo į Palemoną, kur palei namuką pamatęs „ūkiškai [po hoziajski] vaikščiojantį vyriškį su nedidele barzdele“ ir supratęs, jog tai – Bernardas Bučas.

Tą patį vakarą P. Veržbilovskis esą parašęs Salomėjai laišką, kuriame išdėstė savo įspūdžius.

Poetė esą tuo sunkiai patikėjo ir paprašė P. Veržbilovskį atvykti į Maskvą, kur jis netrukus nuskrido.

„Nežinau, ar ji susirašė su Buču, ar ne. Nedrįsau klausti, o ji pati nieko apie tai nesakė. Viena aišku, iš Maskvos išvažiuoti ji neskubėjo. Galimai, ji tęsė savo gydymą Kremliaus poliklinikoje. Arba mąstė, kaip geriau išspręsti savo būsimo gyvenimo klausimą. (...) Išvažiavimas iš Maskvos buvo vis atidėliojamas. Po kurio laiko aš antrą kartą važiavau pas ją į Maskvą. Ji buvo galutinai pasiryžusi apsigyventi Vilniuje. Rekomendavo surasti jai butą, kad visus baldus iš maskviškio buto galėtų persivežti į vilnietiškąjį. Tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių buto klausimas nesisprendė [„delo ne klejilos“]“, – tokį įrašą P. Veržbilovskio archyvuose aptiko D. Vilkelytė.

Panašu, jog sugrįžimas „namo“, kaip pati poetė rašė laiške P. Veržbilovskiui iš Vilniaus geležinkelio stoties, jos nedžiugino.

Ir natūralu, Vilnius, skirtingai nei Maskva, buvo sugriautas, ir atrodė gūdi provincija, lyginant su Sovietų Sąjungos sostine.

„S. Nėris, pagyvenusi tolimuosiuose SSRS rajonuose ir daugiau kaip dvejus metus be pertraukos Maskvoje, priprato prie gyvesnio gyvenimo būdo ir sistemingo bendravimo su centrinių vadovaujamųjų organų darbuotojais, su rašytojais, žurnalistais, mokslo, meno ir kultūros darbuotojais, negalėjo gyventi ne sostinėje. Tai tapo jos slapta svajone. Vėliau ji, ne kartą atvažiavusi į Vilnių, užsukdavo pas mane ir įtikinėjo, kad netrukus visam laikui persikraustys į Vilnių, domėjosi butu. Aš jai aiškinau, kad kai tik ji atvažiuos į Vilnių, abu užeisim pas draugą M. Gedvilą ir nedelsiant gausime butą. Bet persikraustyti į Vilnių jai nebuvo lemta“, – rašė P. Veržbilovskis.

Šie prisiminimai liudija, kad garsioji poetė iš Maskvos į Lietuvą anaiptol nesiveržė ir istorinei tėvynei sentimentais ne itin tryško, nors pastaruoju metu, atsisakant sovietinių veikėjų įamžinimo reliktų, vis tiek bandoma iš paskutinių apginti teisę toliau jos vardu vadinti miestų gatves.