Jurgis ir Yoko

Y.Ono savo pirmąją personalinę parodą surengė dar 1961 m. AG galerijoje, Niujorke. Tuo metu Amerikoje sklandė įvairūs netikėti meniniai proveržiai ir asmenys, pavyzdžiui, atsitiktinumu tikėjęs kompozitorius, Y.Ono įkvėpėjas Johnas Cage‘as, į savo kūrinius įtraukęs kasdienių objektų garsus ir tylą, ar improvizuoti meniniai renginiai – hepeningai.

Naujos atsidariusios AG galerijos savininkai, lietuvių kilmės emigrantai Jurgis Mačiūnas ir Algimantas (Almus) Šalčius, globojo tuo metu užgimusį netikėtą, dažnai įžūlų meną, o vienas jų tokį pat pašėlusiai radikalų meną ir kūrė. Bendraudama su J.Mačiūnu, „Fluxus“ judėjimo tėvu, Y.Ono įsitraukė į šios grupės veiklą ir tuometę Niujorko meno sceną.

Kartu savo kūryboje plėtojo „Fluxus“ judėjimo principus – palaikė gyvo, besikeičiančio meno sampratą, kūrinių produkavimą, jų nesudėtingumą, kritiškai žvelgė į meno komerciškumą ir institucinį meną.

Trečiame galerijos aukšte lankytojai gali išvysti pirmos personalinės Y.Ono parodos dokumentaciją, kuria pasirūpino J.Mačiūnas. AG galerijoje Y.Ono debiutavo kaip konceptuali menininkė, pateikianti įvairių paveikslų žodines instrukcijas ir fiziškai įgyvendintas mintis, serijoje „Instrukcija paveikslams“. Šios persidengė ne tik su „Fluxus“ mąstysena, bet ir kitomis modernaus meno srovėmis: konceptualizmu ir minimalizmu. Menininkė žaidė su idėja – kas gali būti menas, kūrinio autorius, kaip, priklausomai nuo aplinkos, menas kinta, ar jis gali būti lengvai reprodukuojamas.

Žaisk pasitikėdamas / Baltų šachmatų rinkinys. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Paveikslas, skirtas užlipti“ lankytoją supažindina su provokuojančia menininkės instaliacija, kuri 1961 m. buvo skirta parodos lankytojui įveiklinti. Originalus kūrinys susideda iš dviejų dalių: ant žemės numestos keistą formą įgavusios iškarpytos drobės ir greta padėto popieriaus lapo. Šį faktą liudija Paveikslų galerijoje eksponuojama fotografija iš parodos. Prie fotografijos pateikiamas ir kitas popieriaus lapas, tikėtina, matomas nuotraukoje su užrašu: „Paveikslas, skirtas užlipti“.

Šalmai / Dangaus gabaliukai. Regimanto Zakšensko nuotr.

Toje pačioje salėje pateikiamas ir ilgesnis tekstas-instrukcija, kuriame plėtojama šio paveikslo idėja nurodo, kad gabalėlį drobės ar baigtą paveikslą reikia padėti ant grindų arba gatvėje – tai užfiksuota 1961 metų kadre. Kiti paveikslai-instrukcijos taip pat nebaigtiniai, priklausomai nuo instrukcijos sumanymo, aktyviai veikia aplinkoje, pavyzdžiui, „Šešėlio paveikslo“ vaizdas kinta pagal šešėlio metamą kryptį, o „Krentančio vandens paveiksle“ vandens lašai po drobe paslėptame akmenyje turi pratirpdyti skylę.

Ryšio kūrimas tarp meno ir galerijos lankytojo Y.Ono išties svarbus. Menininkė jį kuria leisdama vienaip ar kitaip sąveikauti su kūriniais.

Pirmieji Y.Ono kūriniai – ne vienintelė tema, jungianti „Fluxus“ menininkus. Dialogas tarp dviejų autorių sumaniai praplečiamas to paties aukšto ekspozicijoje, kur vienoje sienos pusėje eksponuojami Y.Ono kūriniai, dedikuoti nematomam architektui, – J.Mačiūnui, o kitoje – J.Mačiūno kūriniai, kurti menininkei. Y.Ono pateikė J.Mačiūnui įvairių instrukcijų, pavyzdžiui, 1965 m.: „Pastatyk namą, kuris yra permatomas iš išorės (A), iš vidaus (B)“, o šis įamžino nežinomos menininkės vardą grafinėje diagramoje „Pagarba Yoko Ono“ (1962) su prierašu „Diagramoje parašyta *YOKO ONO*, jei nepavyksta to suprasti“. Abu jungianti grandis – „Ryto kūrinys“ (1964), kurį menininkė paskyrė Jurgiui. Parodų erdvėje galima pamatyti šio kūrinio plakatą, kurio grafiką kūrė pats J.Mačiūnas, sujungdamas judviejų draugystę ir meną.

Paveikslas skirtas užlipti. Regimanto Zakšensko nuotr.

Ryškių asmenybių ryšys Kaune įgauna ir vietos lyriškumo: Y.Ono paroda vyksta visai netoli J.Mačiūno gimtųjų namų, Parodos kalno papėdėje, jo vardu pavadintos aikštės, o retrospektyvinė paroda yra apsupta nuolatinės Kauno paveikslų galerijos ekspozicijos – J.Mačiūno kabineto, kuriame nugulė dalis „Fluxus“ meno ir „Juodosios skylės“ instaliacijos, kurio autorių Ay-O (Takao Iijima), Y.Ono supažindino su J.Mačiūnu.

„Greipfrutas“

Didžioji „Laisvės pažinimo sodo“ dalis nepaneigiamai grįsta menininkės tekstais-instrukcijomis, ypač – antrame ir trečiame galerijos aukštuose. Žodžio ir vaizdo atitikmeniu paremtą kūrybos metodą ilgainiui ji keitė dar minimalesniu sprendimu. Atsisakiusi pagalbinių vaizdinių, nusprendė savo paveikslus išgryninti iki tekste išreikštų instrukcijų.

Ryto kūrinys (1964) Jurgiui Mačiūnui. Regimanto Zakšensko nuotr.

Gilindamasi į savo minties ir asmeniško požiūrio klodus, Y.Ono meninio įgyvendinimo klausimą paliko žiūrovui: ar šis, perskaitęs instrukcijas, kūrinį atliks namuose, ar, sekdamas Y.Ono pavyzdžiu, taip pat nuspręs atsisakyti materialumo, pasikliaus savo vaizduote ir sukurs jį mintyse. Bet kuriuo atveju meninė kūryba ar kūrinio sukūrimas perleidžiamas pačiam žiūrovui, taip keičiant pasyvų meno stebėtoją į aktyvų bendraautorį, pasitikint kito vaizduotės galia.

Išgryninusi meno kūrinius iki rašytinio žodžio arba lingvistinio konceptualizmo, Y.Ono surinko šias idėjas į knygą „Greipfrutas“ ir išleido nedideliu tiražu 1964 m. Parodoje eksponuojama vėlyvesnio, 1970-ųjų, leidimo knyga ir pavieniai jos lapai, kurie patvirtina, kad Y.Ono iš pradžių norėjo būti rašytoja, o studijų metu kūrė poeziją.

Greipfrutas. Regimanto Zakšensko nuotr.

Iš viso šią knygą sudaro per 300 puslapių, kuriuose idėjos išskiriamos į septynias temas ar požiūrius – apie muziką, tapybą, įvykius, poeziją, objektą, filmą ir šokį. Vienas knygos puslapis – viena instrukcija, pagal kurią reikia sukurti meno kūrinį. Knygoje gausu ir kitokios medžiagos: linksmų piešinių, diagramų, šokio festivalio aprašų, anketinių klausimų ir  informacijos, kada tam tikras kūrinys buvo pirmą kartą atliktas.

Pasitelkdama knygos formatą meno kūrinių sklaidai, Y.Ono sustiprina fluksiškas idėjas – lengvai produkuojamą meną, kuris telpa į kišenę ir kartu perduoda galią nuspręsti, ar menas egzistuos. Knyga tampa priklausoma nuo skaitytojo: neatsivertus knygos menas nebus perskaitytas, suvoktas ir įsivaizduotas, vadinasi, jis žiūrovo nepasieks.

Ieškant kūrybinės Y.Ono kalbos, galima išskirti kelias stilistines linijas. Štai ant sienos kabantis „Miesto kūrinys“ (1963), sakantis „Įlipk į visas miesto balas“, – optimistiškai poetiškas. Kita, ne mažiau pozityvi instrukcija, skirta „Fluxus“ nariui, videomeno pradininkui Nam June Paikui, sufleruoja, kad šis turi nusiųsti sniego garsą žmogui, kuris mėgsta vaikščioti sniege nepalikdamas pėdsakų ir rasti ranką sniege. Šios užduotys įprasmina kasdieniškumą, skatina matyti buitišką aplinką filosofiškai, įsižiūrėti į jos grožį.

Kita darbų linija apeliuoja į nesąmoningumo lygmenį, tam tikrą pokštą, teatrališką įvykį ar fluksišką žaidimą, pavyzdžiui, Y.Ono pasiūlymai dalyviams, prieš lankantis renginiuose, išsiplauti ausis ir plaukus. Menininkė, pasakodama apie „Greipfruto“ instrukcijas, taip pat neretai pabrėžia, kad ši knyga yra išdykusi, o menininkei svarbu juokauti, nežiūrėti į viską tik rimtai.

„Greipfruto“ turinys vienaip ar kitaip atsidūrė visose galerijos salėse ir erdvėse. Vienur jis perteiktas popieriaus lapuose, kitur – menininkės idėjos įgyvendintos materialiai. Instrukcija „Paveikslas, kad pamatytum dangų“ (1961 / 2020) byloja, kad, norint sukurti meno kūrinį, reikia pragręžti dvi skyles drobėje ir pakabinti ją ten, kur matyti dangus. Ši instrukcija išpildyta ir eksponuojama galerijos keičiamų parodų salėje. Kiti materializuoti Y.Ono kūriniai – tai įvairūs įėjimai arba portalai, sukurti Paveikslų galerijos erdvei. Vienur jie lenkti, kitur su kliūtimis ar žemi. Portalai parodoje tampa ne tik tarpininkais tarp erdvių, bet ir nurodo lankytojo sąveiką su menu, įsitraukimą į kitas menininkės instrukcijas – į medinę lentelę įkalti vinį ar, užlindus už drobės, iškišti pro joje esančią skylę ranką.

Dalyvauti ir suprasti

Ryšio kūrimas tarp meno ir galerijos lankytojo Y.Ono išties svarbus. Menininkė jį kuria įvesdama interaktyvų žaidybinį elementą, leisdama vienaip ar kitaip sąveikauti su kūriniais. Pabūti „Maišo kūrinyje“ (1964 / 2022), kartu tampant meno kūriniu, užlipti ir perskaityti „Lubų paveikslo / Taip paveikslo“ (1966 / 2020) palubėje kabantį tekstą, pasukus kramtomosios gumos aparato rankenėlę pasiimti gabalėlį oro ar atidaryti „J.Lennono kaip jauno debesies portreto“ (1968 / 2020) krebždančias dureles. Vaikštant per visas sales, išbandant meną, kurį galima liesti, nejučia linksmą žaidimą keičia vidinių apmąstymų rimtis.

Priešais J.Lennono portretą eksponuojamas peršautas stiklas primena apie menininkės šeimos sugriautą idilę, užgesusias muzikanto mintis. Toje pačioje erdvėje eksponuojama instaliacija „Šalmai / Dangaus gabalėliai“ (2001 / 2013) byloja apie Antrąjį pasaulinį karą, kurį išgyveno jauna Y.Ono. Šioje instaliacijoje kabantys šalmai yra pripildyti dėlionės gabalėlių, vaizduojančių žydrą dangų. Kiekvienas lankytojas gali pasiimti savo gabalėlį dangaus ir žvelgdamas į senus šalmus susimąstyti, dėl ko kyla karai. Žydro dangaus, geresnio rytojaus? Gal tai priminimas, kad prieš mirštant reikia paskutinį kartą pasižiūrėti į dangų?

Kituose meno kūriniuose Y.Ono grįžta prie žaidimo, tačiau po juo paslepia dvigubą prasmę, verčia į gyvenimą žvilgtelėti kiek filosofiškai. „Žaisk pasitikėdamas / Baltų šachmatų rinkinys“ (1966 / 2020) yra būtent tai – šachmatų rinkinys, kurio visos figūros ir langeliai yra suvienodinti, paliekant tik baltą spalvą.

Maišo kūrinys. Regimanto Zakšensko nuotr.

Kaip žaisti žaidimą neskiriant savęs nuo priešo? Ar, pamiršus savo figūrėlės poziciją, oponentas sąžiningai ją primins? Kur yra pasitikėjimo ribos ir ar mes nežaidžiame su savimi? Visi šie klausimai kyla iš juodos spalvos nebuvimo žaidime. Tradicinis stalo žaidimas parodoje kuria netradicinį iššūkį – verčia kontempliuoti ne apie šachmatų pergalės strategijas, o gyvenimą. Panašių klausimų kyla ir prisėdus prie stalo, ant kurio padėta įvairių indų šukių ir priemonių, skirtų šiems indams pataisyti: lipnios juostos, lipalo, siūlų.

Linksma „Taisymo kūrinio“ (1966 / 2022) veikla, bandant sulipdyti puodelį kavos, „Laisvės pažinimo sodo“ kontekste veda prie vidinių apmastymų: ar yra tokių priemonių, kurios sutaisytų nepataisomą situaciją? Ką man simbolizuoja sudužęs puodelis?

Žymiausia žinoma menininkė

Kauno paveikslų galerijoje eksponuojama daugiau nei šešių dešimtmečių kūrybinė Y.Ono praktika žymiausią nežinomą menininkę priartina prie žinomos menininkės gretų. Kadaise buvę radikalūs pirmieji konceptualūs menininkės kūriniai, žinoma, šiandien nešokiruos nieko, tačiau saitai su J.Mačiūnu ir „Fluxus“ judėjimu nustebinti gali.

Analizuojant ankstyvąją menininkės kūrybą galima pastebėti, kad svarbiausią meno kūrinio stadiją menininkė sieja su mintimi ir minties perteikimu žodžiu. Lingvistiniai konceptualūs kūriniai buvo grindžiami idėjomis ir pasitikėjimu, kad šias idėjas žiūrovas įgyvendins ateityje – nebūtinai materialiai, o priešingai – meną kurs savo mintyse. Nesigilindama į atlikimo realumą, svajodama ir ieškodama nerealių kūrybinių išvesties taškų, menininkė kreipė savo mintis į poetišką, filosofinę kūrybą, permaišydama idilę su išdaigomis, neįgyvendinamomis idėjomis.

Nors Y.Ono dažnai apsiribodavo žodiniu meno kūrinio sumanymu, dalis jos sumanymų yra realizuoti, skatinantys tiesioginę meno kūrinio ir žiūrovo sąveiką. Neretai menininkės darbų interaktyvumas yra perleidžiamas per žaidybinę prizmę, kurioje žaidžiama su menu, tampama jo dalimi, o meno kūrinys yra įveiklinamas. Kitais atvejais žaidybinės pamokos susimaišo su labai žmogiškais būties, išlikimo, tolerancijos klausimais, į kuriuos menininkė atsakymų nepateikia, tik pasėja klausimą. Dar kitais atvejais realybė nemaskuojama žaidimu, o rodoma tokia, kokia yra, – skaudi ir nepatogi. Tokia, kokią norisi pakeisti.

Grupuojant visą Y.Ono kūrybą paaiškėja, kad ji – visai kaip gyvenimas: gali būti linksma, rimta, liūdna, poetiška, kupina svajonių. Šie koncepcijų persidengimai sustiprina filosofinį menininkės požiūrį į meną ir gyvenimą, parodo, kad nėra vienos aiškios tiesos ar gero kelio.

Kas? Y.Ono paroda "Laisvės pažinimo sodas".

Kur? KAUNO PAVEIKSLŲ GALERIJOJE.

Kada? Veikia iki gruodžio 4 d.