Pereiti į pagrindinį turinį

Pramintais takais į praeitį

2014-12-13 03:54

Aplink – laiko tėkmės nualinti medinukai, sukrypę, beirstantys, ir juose tebegyvenatys žmonės – savo istorijomis liudijantys gyvenimo neteisybę. Tai vaizdai iš Kauno fotografijos galerijoje veikiančios parodos "Pokario istorijos".

Pilkas pilkas dangus. Neįžengiamos bauginančių miškų tankmės su į dangų besistiebiančiais medžiais it stulpais. Kur ne kur telkšinčios pelkės, priklydėliui neleidžiančios praeiti. Po kojomis gergžiantis sniegas, siauri takai, vedantys į nežinomybę. Aplink – laiko tėkmės nualinti medinukai, sukrypę, beirstantys, ir juose tebegyvenatys žmonės – savo istorijomis liudijantys gyvenimo neteisybę. Tai vaizdai iš Kauno fotografijos galerijoje veikiančios parodos "Pokario istorijos".

(Ne)atsitiktinumų virtinė

Jautrioje, asmenines menininkų istorijas pasakojančioje parodoje – trijų fotomenininkų: Claudijos Heinermann, Michalo Iwanowskio, Indrės Šerpytytės –  fotografijų ciklai, šiuolaikine meno kalba savitai reflektuojantys pokarį Lietuvoje.

Parodos dalyviai – jaunajosios ir vidurinės kūrėjų kartos atstovai, tad patys tiesiogiai karo baisumų nėra patyrę, tačiau šios fotografijų serijos perteikia dramatiškus jų šeimos narių ar tautos likimus.

Anot ekspozicijos kuratorės Ievos Meilutės-Svinkūnienės, parodos idėja gimė prieš dvejus metus, susipažinus su M.Iwanowskiu ir pamačius jo fotografijų seriją "Atokiau nuo žmonių", kurioje užfiksuoti Lietuvos miškai.

M.Iwanowskio darbų tematiką ji intuityviai susiejo su I.Šerpytytės fotografijų ciklu "Miško broliai", "Buvę NKVD-NKGB-MVD-MGB pastatai" ir netikėtai gavo laišką nuo C.Heinermann, kuriame ši papasakojo apie savo jau trejus metus kuriamą fotografijų ciklą "Vilkų vaikai". Tad kuratorei beliko paskirti parodos datą.

Gyva istorijos patirtis

Netikėtai gimusioje ekspozicijoje didžiausią emocinį poveikį turi C.Heinermann darbai, atskleidžiantys vienišų vaikų istorijas, prasidėjusias 1945 m. Raudonajai armijai užėmus tuometes Rytų Prūsijos žemes, nuniokojus Karaliaučių ir išžudžius tūkstančius suaugusiųjų. Našlaičiais likę vaikai, ieškodami maisto ir pastogės, atklydo į Lietuvą. Juos, būriais besibastančius po miškus, vietiniai gyventojai ėmė vadinti vilkų vaikais.

Didelę dalį našlaičių įvaikino lietuvių šeimos, tačiau jų vokiška kilmė buvo kruopščiai slepiama, nes už suteiktą prieglobstį prašalaičiams ir jų globėjams grėsė tremtis. Tik 1990 m. pradėta garsiai kalbėti apie vilkų vaikų egzistavimą ir paaiškėjo, kad Lietuvoje iki šiol tebegyvena apie aštuonios dešimtys našlaičių iš Rytų Prūsijos.
C.Heinermann fotografijų serijose atsiskleidžia individualios karo padarinius išgyvenusių žmonių istorijos. Iš portretų žvelgiančios akys liudija skaudžius išgyvenimus ir tragišką lemtį jaustis nereikalingam praradus tai, kas brangiausia.

Nuotraukose užfiksuoti interjerų ir eksterjerų fragmentai, kupini vienišumo ir bejėgiškumo, kai vis dar negalima susitaikyti su likimo siųstais išbandymais. Dramatiški "Vilkų vaikų" likimai skaudžiai išgyvenami ir šiandien. Prabėgęs laikas kažką paslėpė, nuskandino į nežinią ar privertė užmiršti, tačiau kol vilkų vaikai dar gyvi, tol gyvos ir jų istorijos.

Senelio pėdomis

Skaudžią istoriją perpasakoja ir M.Iwanowskio fotoserija "Atokiau nuo žmonių", įkvėpta asmeninės patirties. Menininko senelis buvo ištremtas iš Lietuvos, tačiau drauge su broliu sugebėjo pabėgti iš Kalugos darbo stovyklos, pėsčiomis įveikė 2 000 km ir grįžo į Lietuvą.

Menininkas neturėjo galimybės iš senelio gyvai išgirsti pasakojimų, tačiau remdamasis kartu ėjusio senelio brolio rašytiniais prisiminimais 2013 m. pats pėsčiomis miškais iškeliavo iš Rusijos per Baltarusiją į Lietuvą. Taip simboliškai atkartojo epinę senelio kelionę, bandydamas geriau suvokti, ką anuomet šis turėjęs išgyventi.

Stebėdamas besikeičiančius vaizdus, M.Iwanowskis intuityiai fiksavo gamtovaizdį, tokį, kokį (ar bent jau panašų) matė jo senelis prieš 70 metų. Tai savotiškas bandymas santykinai rekonstruoti praeitį, apie kurią išties beveik nieko nežinojo. Kartu su žiūrovu keliaudamas takais, kuriais drebančiomis kojomis žengė jo senelis, jausdamas nuolatinę baimę, nerimą dėl savo gyvybės, menininkas pateikia savo istoriją per  subjektyvų vizualinį pasakojimą.

Gūdžios praeities vietos

Paslaptingo, bauginančio miško vaizdai skleidžiasi I.Šerpytytės fotografijų serijoje "Miško broliai", kurioje tankaus miško fragmentai tampa Lietuvos partizanų kovų metafora. Gilios miškų tankmės tapdavo ne tik slapstymosi vietomis, bet ir savotiškais namais, o neretai – ir mirčių ar masinių kapaviečių vietomis.

Tylos ir šaltumo sienomis atsitvėrusios menininkės fotografijos kupinos juntamo praradimo jausmo. Laisvės troškimas ir nuolatinė rizika dėl savo gyvybės, vesdavę partizanus į gūdaus miško prieglobstį, I.Šerpytytės kūriniuose skatina žiūrovą susimąstyti apie pamatines gyvenimo vertybes.

Serijoje "Buvę NKVD-NKGB-MVD-MGB pastatai" fotografė it natiurmortus įamžina buvusių tardymo ir kankinimų vietų, kalėjimų pastatų modelius, kurie specialiai šiam projektui buvo drožiami iš medžio, kruopščiai atkartojant anuomet egzistavusių statinių architektūrą, išlikusią tik fotografijose.

Žavūs pasakų nameliai, stovintys pilkame fone – minimalistine estetika išsiskiriantys iš kitų parodoje eksponuojamų darbų. Tokie nekalti, tokie mažučiai, tokie gražučiai. Ir jei akys netyčia nenukryptų į tekstą, esantį žemiau fotografijų, nė neįtartum, kad šie tarsi iš sausainėlių sulipdyti nameliai – baisios, kraupios, sunkiai protu suvokiamos istorijos liudininkai. Priešprieša sukrečianti, turbūt todėl tokia paveiki.

Lietuvai pokaris atokvėpio neatnešė – neatsikvėps ir šios parodos lankytojai. Jie išgyvens dramą, tragediją ir iš parodos išeis susimąstę. "Pokario istorijos" nėra linksmi pasakojimai apie nieką. Tačiau šiai parodai paaukotos keliasdešimt minučių iš savo nerūpestingo gyvenimo taps pagarbos ženklu žmonėms, patyrusiems tai, ko XXI a. žmogus nė neįsivaizduoja.


Kas? Fotografijos paroda "Pokario istorijos".
Kur? Kauno fotografijos galerijoje.
Kada? Veikia iki gruodžio 15 d.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra