Miesto paslaptys

Po kūrybos gausaus gyvenimo etapo Londone į gimtąjį Kauną grįžusi A. Ramūnaitė jau kone dešimtmetį savo kūryba papildo vietos meno lauką, akcentuodama dar gilioje vaikystėje susiformavusius tvirtus ryšius su unikalia miestą gaubiančia aura.

Būdama kosmopolitė, sugebėjusi įsilieti į laikinais namais tapusios Jungtinės Karalystės menininkų bendruomenę, ten pelniusi savo kūrybos pripažinimą, pastaraisiais metais įkvėpimo A. Ramūnaitė semasi iš Žaliakalnio, pačios žodžiais, jo fenomenalaus kultūros paveldo.

Menininkė kaskart žaidžia ne tik su spalvomis, formomis, bet ir emocijomis, ir minties erdviškumu.

Gimtajam miestui, Senamiesčiui, Kauno kitapusinio pasaulio valdovams kaukams A. Ramūnaitė skyrė ne vieną kūrybos projektą. Neatsitiktinė ir naują kūrybos kelio atkarpą ženklinanti parodos tema, „Metafizinė Tapyba. Žaliakalnis stiklo spintoje ir dar Kai Kas“. Kad yra parengusi naują miesto pasakojimą, byloja ir ekspozicijos pavadinimas, primenantis ankstesnėse parodose menininkės sektas istorijas apie virš materialiojo pasaulio egzistuojantį paralelinį Kauną ir jame gyvenančius kaukus.

Unikaliajam miesto rajonui skirtą ekspoziciją lydi jaunosios menininkės Mildos Bangardavičiūtės filosofiniai komentarai.

Du žanrai viename

A. Ramūnaitė geriausiai žinoma kaip grafikė, tačiau jos darbai nesiejami su tradicine grafikos samprata. Jie veikiau ieškojimų tapybos ir linijų plotmėse rezultatas.

Aistė Ramūnaitė „Vėjavaikiškumas I“ (diptikas), 2022, drobė, akrilas, aliejus. / A. Ramūnaitės nuotr.

Anot menotyrininkės Jurgitos Ludavičienės, savo mėgstamą linoraižinio techniką A. Ramūnaitė nuolat tobulina, sėkmingai derina su autorinėmis technikomis: užtapymai, įvairių tekstūrų kūrimas, spalvų susiliejimas – visa tai kaunietės menininkės grafikos darbus daro artimesnius tapybai.

„Mano grafikoje daugiau spalvų negu tapyboje. Jausmo matuoklis ir temperamentas – taip aš suvokiu dažnius, pasiekiančius Žemę kosminiu pagreičiu. Spalva pati savaime virsta personažu, sąveikauja su kita, lyg būtų dvi ar kelios draugės, susitikusios Laisvės alėjoje", – yra sakiusi menininkė.

Kad ir kas būtų – ofortai, lino graviūros, tapybos darbai – A. Ramūnaitė sakosi eksperimentuojanti, tarsi nardytų tarp kelių dimensijų.

„Dažnai mano grafikos presas tampa dideliu „teptuku“, kai spausdinu ir tapau ant drobės. Pats meno kūrinys tiek grafikoje, tiek tapyboje susideda iš daugelio sluoksnių, taigi tampa ilgu kūrybos procesu. Pastaruoju metu savo sunkiuosius grafikos sluoksnius palieku tapybai, tuo metu lyg ir išlaisvinu grafikos atspaudus, suteikdama jiems elegancijos ir grakštumo“, – menininkę cituoja naująją parodą pristatantis meno kritikas Astijus Krauleidis-Vermontas.

Gyvenimiškos akimirkos, pasivaikščiojimai žiemą po Kauno Žaliakalnį, stebėjimas, kaip teka vanduo, anot jo, menininkei tampa akstinu užfiksuoti vidinio pasaulio paslaptis. Menininkė kaskart žaidžia ne tik su spalvomis, formomis, bet ir emocijomis, ir minties erdviškumu.

Kasdienybės magija

Parodą „Metafizinė Tapyba. Žaliakalnis stiklo spintoje ir dar Kai Kas“ A. Krauleidis-Vermontas siūlo traktuoti kaip grafikės konstruojamą pasaulį, kuriame pilna magijos, į kurį žvelgiama tarsi pro stiklo spintą, kai egzistuoja jokiomis ribomis neatskiriama erdvė ir šiapus, ir anapus.

Aistė Ramūnaitė „Vėjavaikiškumas II“ (diptikas), 2022, drobė, akrilas, aliejus. / A. Ramūnaitės nuotr.

„Atrodytų, kad viskas magiška ir persmelkta metafizikos, daiktiškumo, bet A. Ramūnaitė žiūrovui parodo, kad viskas – realu. Tereikia kurti dialogą ne tik vaizdais, bet ir žodžiais“, – sako meno kritikas.

A. Ramūnaitės kūrinius papildo jos buvusios mokinės M. Bangardavičiūtės filosofiniai komentarai.

„Iš pirmo žvilgsnio tradicinę tapybos parodą čia nuolatos įprasmina ir komentuoja tekstų, paprastai lydinčių meną, perteklius. Manifestai, analizės, anotacijos arba tiesiog žodis Vakarų kultūroje visada lydėjo meno kūrinį kaip neva vienintelis pajėgus jį paaiškinti ir taip pateisinti jo egzistavimą. Tačiau pats vaizdas neprivalo tarnauti žodiniam jo iššifravimui: jis pats šneka ne tik jutimine, bet ir logine kalba. Analizuodamos vaizdo ir žodžio įtampą, abi menininkės siekia jų dialogo. Šiuo atveju tarytum steigiama paroda apie parodą, o joje skamba klausimas: „Ar egzistuoja metafizinė meno plotmė (ir dar Kai kas), kuri yra nepriklausoma nuo bet kokių kategorijų?“ Į loginį M. Bangardavičiūtės klausimą atsako A. Ramūnaitės estetika“, – parodą pristato A. Krauleidis-Vermontas.

Kas? A. Ramūnaitės paroda „Metafizinė Tapyba. Žaliakalnis stiklo spintoje ir dar Kai Kas“.

Kur? Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje (A. Mapu g. 18)

Kada? veiks nuo sausio 4 iki 31 d.