Į teatrą, su kuriuo J. Vinciūną sieja ir savanoriavimo patirtis, jis grįžta kaip spektaklio „Atidaryk duris“ pagal dramaturgo iš Burkina Faso Aristide’o Tarnagda’os pjesę režisierius.
J. Vinciūno kūrybinėje biografijoje – spektaklis „Dulkės“ Valstybiniame jaunimo teatre, radijo spektaklis „1922: tarp kanibalizmo ir modernizmo“, Kauno kameriniame teatre pastatytas spektaklis „Nepalaidoti mirusieji“, Kultūros ministerijos „Metų debiuto“ premija. Pastarasis spektaklis pelnė ir režisūrinio debiuto prizą festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris“, jo kūrybinei komandai įteiktas „Fortūnos“ diplomas. Jaunas menininkas savo kūrybą pristatė Hamburgo teatrų ir „Išeities taško“ festivaliuose.
Pokalbis su J. Vinciūnu – apie būsimą premjerą, kūrybos vektorių, temų ir meninių formų pasirinkimus.
– Daugelyje interviu ir spektaklių pristatymuose akcentuojama jūsų jaunystė, nors kuriate visai ne stereotipiškai jaunatviškomis, o istorinėmis, giliai egzistencinėmis temomis. Ką kitokio, jūsų nuomone, jaunas režisierius atneša į teatrą nei kūrybos patirties dešimtmečius skaičiuojantis grandas?
– Man atrodo, kiekvienas laikmetis turi savo jauseną, ji vienaip ar kitaip keičiasi ir reikalauja tam tikro naujo požiūrio taško, naujos formos, galiausiai naujos prieigos prie žiūrovo. Dabar jaučiu, kad gyvename pertekliaus amžiuje. Filmų galima pasižūrėti bet kur, spektaklių daug, visko daug. Nuo pertekliaus jaučiu nuovargį – nenoriu to slėpti. Visur aplink – įvaizdžiai, afišos, reklamos, prezentacijos, dažniausiai estetizuotos, rodoma tik viena fasado pusė. Spektakliu siekiu parodyti tai, ką buvo įprasta slėpti, prieštarauti taisyklėms, kurios sudaro klasikinę meno sampratą. Noriu, kad žiūrovas nebūtų įpareigotas, nesijaustų taip, lyg jį baksnoja intelektualus pirštas.
Darbais ieškau susitikimo, atpažįstamumo, noriu, jog žiūrovas suprastų, kad panašiai jaučia. Arba nejaučia, bet jam būtų įdomu pažvelgti iš kito žmogaus perspektyvos. Jaunam kūrėjui svarbu turėti tokį potencialą, intuiciją arba išlavintą kalbą, siekiant apibūdinti dabarties nuotaiką. Atrasti savo kalbą, kuriai nedarytų įtakos autoritetai, yra ilgas kelias, drąsos kelias, ir juo eiti yra gana sunku. Kai pamatau kitus kūrėjus, kurie sugeba atrasti rizikos elementą kūryboje, iš karto jaučiu didžiulę pagarbą. Nebūtinai už sėkmę, bet už bandymą prieštarauti.
D. Stankevičiaus nuotr.
– Koks jūsų kūrybos procesas? Ar vadovaujatės režisieriaus autoritetu, kas padeda jį užsitarnauti? Gal priešingai – remiatės kolektyvinės kūrybos metodu?
– Nematau savęs kaip režisieriaus su metaliniu kumščiu. Galbūt kartais to reikia, ir tai vienas mano trūkumų. Kai nežinau, nemeluoju, kad nežinau. Tai būna atskaitos taškas, kai kartu su trupe ieškome sprendimo, stengiuosi klausytis, įvertinti, nes išgirstu daug reikšmingų vyresnių aktorių pastebėjimų. Tada aktoriai yra suinteresuoti būti scenoje. Kartais diktatūrinis kelias apsiriboja amatišku atlikimu. Jeigu pavyksta suburti bendrumą, kolektyvinį mąstymą, kūrybą, tai neapsiriboja jausena „padariau ir išėjau“, bet yra nerimo, kad pavyktų visiems.
– 2023 m. debiutavote spektakliu „Nepalaidoti mirusieji“. Nuo to laiko nagrinėjote metafizines ir giliai egzistencines, sunkias temas: holokausto („Dulkės“, Valstybinis jaunimo teatras), politinio gyvenimo dramos (radijo spektaklis „1922: tarp kanibalizmo ir modernizmo“). Dabar NKDT scenoje statote spektaklį apie genocidą, žmogžudystę. Kodėl jums svarbu kurti sunkiausiomis, kolektyvinio žmonijos nuopuolio temomis, nagrinėti dvasinę žmogaus kovą?
– Galbūt žodis „genocidas“ yra pernelyg skambus. Iš pradžių susidūriau su tos sąvokos neapčiuopiamumu. Didžiąja dalimi spektaklis „Dulkės“ buvo apie bandymą kiek įmanoma suvokti tą temą. „Atidaryk duris“ atveju genocido sąvoka ne tokia svarbi, tai ne pagrindinis dėmesio taškas. Nors sutinku, kad pjesės prigimtis – bandyti racionaliai įvertinti politines dilemas, man aktualus individualaus žmogaus išgyvenimas. Negaliu sakyti, kad nesu genocido dalis, esu vienoje ar kitoje pusėje, man tai neatsakomi klausimai. Tačiau ką galiu pabandyti, tai suprasti vieno žmogaus perspektyvą, suvokti ją tiek, kiek man pavyksta. Tikiuosi, kad šis spektaklis ragins pajausti, kad jame bandoma perteikti vieno žmogaus perspektyva.
Kurdamas spektaklius nenoriu scenoje matyti daug kasdienybės. Dėl anksčiau matytų, įsiminusių spektaklių orientuojuosi į tai, kas nėra kasdieniškai patiriama. Dėl to noriu nagrinėti kartais tolimiausias arba iš pirmo žvilgsnio neužčiuopiamas temas. Potraukis šioms temoms kyla iš noro pažinti.
Noriu, kad žiūrovas nebūtų įpareigotas, nesijaustų taip, lyg jį baksnoja intelektualus pirštas.
– Kas jus, be pjesės ar spektaklio medžiagos, įkvepia ir padeda nenugrimzti akistatoje su sunkiomis temomis?
– Tikriausiai humoras (juokiasi). Suprantu tokių temų sunkiasvorį skambesį. Tenka pripažinti, kad kartais, mąstant apie tokias nelengvas temas, pasitaiko ir nusivylimo momentų. Tačiau tai išgyventi padeda humoras. Kartais repeticijose galima rasti vietos absurdiškai pasijuokti iš nejuokingų dalykų. Spektaklis „Atidaryk duris“ nebūtinai bus iš sunkiasvorio turinio, galbūt kaip tik bus žvelgiama lengvai.
– Spektaklis „Atidaryk duris“ gimsta bendradarbiaujant su Vakarų Afrikos dramaturgu A. Tarnagda ir yra Europos ir Afrikos performatyviuosius menus jungiančio projekto dalis. Dėl šio projekto gairių pjesės tekstas turi išlikti artimas originalui. Kaip jaučiatės dirbdamas ir jausdamas kūrybos rėmus?
– Darbas su projekto apibrėžtimis yra iššūkis, akivaizdu. Idealu yra kurti nevaržomai, kai pagrindinė idėja – režisieriaus, o ne ateina iš svetur. Šiuo atveju viena iš atsakomybių yra save užkurti, įtikinti, pamiršti šią sąlygą, vėl priartėti prie tos idealistinės kūrybos.
Žiūrėjau dramaturgo interviu vaizdo įrašą, turiu aiškią nuojautą apie jo dramaturgiją. Ji man svetima. Tai buvo pradžios taškas – pjesė yra parašyta stiliumi, kuris vyravo praeitame šimtmetyje. Dramaturgas siekė universalumo sampratos, klausdamas, kas mus jungia. Siekdamas šio tikslo, pasirinko graikiškos tragedijos draminį modelį. Tai savotiška Antigonės mito adaptacija, tik čia esminė ašis yra dviejų ne kraujo brolių tragedija genocidinio konflikto ribose.
Nebandau realizuoti dramaturgo, kuris teigia, kad Lietuva yra toli, užmojų. Noriu ginčytis, diskutuoti. Stengiuosi tą prieštaravimą, rėmą paversti kūrybos dėmeniu. Manau, iš to kyla kūrybos azartas, – nebūtinai sutikti su tuo, kas yra rašoma, nebūtinai daryti tai, ką siūlo dramaturgas.
Šiame spektaklyje svetimumo tema – neesminė tikriausiai todėl, kad spektaklyje minimas genocido reiškinys yra gana sena mūsų šalies istorijos dalis, kuri, deja, vis sunkiau apčiuopiama. Ši situacija panaši į aktoriaus dalią – kartais tenka atlikti vaidmenis, kurių negali pasirinkti, bet tai nereiškia, kad negalima rasti kūrybos laisvės kuriant personažą.
– Kaip jus inspiravo Vakarų Afrikos pasaulėjauta? Ar kultūrų skirtumai spektaklyje išnyksta ir kuo jis bus artimas Lietuvos žmogui?
– Tai tikriausiai yra vienas iš uždavinių. Tik susitikę su aktoriais diskutavome ir nusprendėme, kad neisime tolimos kultūros mimikos keliu, nes tai labai slidi riba, kai tam tikrą kultūrą, joje nebuvus, negyvenus, nepajutus, galima pristatyti stereotipiškai, šabloniškai. Šiek tiek išlieka spalvų kodas, tarsi agrarinės kultūros gaivališkumas, kuris padeda suformuoti mažus aspektus. Nepaisant, kad kalbama apie piemenėlius ir ganytojus, spektaklis ieško vietos Lietuvos kontekste. Kiek tai pavyks – neaišku, bet bandome surasti tam tikrų tapatumo taškų. Nemažai laiko repeticijose praleidžiame mąstydami, kad žiūrovas surastų.
Kas? Spektaklio „Atidaryk duris“ premjera.
Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Kada? Rugsėjo 13–15 d.
Rugsėjo 14 d. po spektaklio vyks diskusija su menotyrininke, Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto dėstytoja, Afrikos studijų tyrėja dr. Karina Simonson „Afrikos kultūra. Kaip mes ją pažįstame?“. Diskusiją moderuos teatro meno vadovas, teatrologas, doc. dr. Edgaras Klivis.
Naujausi komentarai