Paveldėta meilė motociklų krosui

Su Živile kalbamės po smagių jų šeimos atostogų Lietuvos ir Latvijos pajūryje. Moteris juokiasi, kad vyrus išleido į Anykščius ruoštis varžyboms, o namuose liko merginos: ji ir keturmetė dukrelė Miglė. Tad pokalbį pradedame nuo tų, kurie Anykščių šilelyje klausosi ne Antano Baranausko eilių, bet ir motociklų variklių gausmo...

Kavaliauskų šeimos galva Vytautas yra didelis motociklų kroso gerbėjas. Pats kadaise laisvalaikiu lakstė duobėtomis ir žvyruotomis trasomis. „Gal ne tiek smarkiai ir profesionaliai sportavo, kiek dabar sūnus, – atvirauja žmona, – bet meilė šitam sportui jį tebelydi iki šių dienų.“

Savo vyrą Živilė vadina aktyviu žmogumi, kuris be galo rūpinasi vaikų, šeimos fiziniu užimtumu. Dar neturintį dvejų metų Augustą jis išmokė važiuoti dviračiu (be papildomų ratukų), vėliau nupirko elektrinį motocikliuką. Kai važiavimas juo buvo įvaldytas, tėtis įtaisė sūnui tikrą mini motociklą ir nuvedė į pirmąją treniruotę.

„Matyt, suveikė genai, nes matyti, kad ir sūnus sutvertas motociklų lenktynėms. Motociklų krose lenktyniaujama raižyta vietove, uždara trasa, kurios ilgis 1,2 –2 km“, – aiškina mama ir priduria, kad Augusto senelis Mindaugas, vyro tėtis, taip pat savo metu buvo didelis motociklų kroso aistruolis, dalyvavo lenktynėse.

Visiems reikia judesio

Rudenį Augustas pradės lankyti Kauno darželio „Židinėlis“ parengiamąją grupę – ruošis pirmai klasei. Kol mokslai dar nespaudžia, laisvą laiką skiria treniruotėms. Jį lydi tėtis Vytautas, kuris viską išmano apie automobilius ir jų mechaniką.

Kol vyrai užsiima vyriškais reikalais, namuose likusios merginos mėgsta šokti. Abi lanko Eglės Straleckaitės šokių studiją. Skirtumas toks, kad dukrelė Miglė pasirinko pramoginius – valsą, džaivą, ča ča ča... Kol kas dar tik pati pradžia: keturmetė mokosi koordinuoti savo kūną, atskirti kairę ir dešinę, įsidėmėti pagrindinius šokių žingsnelius. Živilės aistra – vadinamieji solo latino šokiai. Ji džiaugiasi suradusi bendraminčių bendruomenę, su ja dažnai važiuoja į savaitgalio sporto stovyklas.

Anot Ž.Kavaliauskienės, vos pradėjęs lankyti motociklų kroso treniruotes, Augustas labai sustiprėjo fiziškai, ėmė mažiau sirgti. Lygiai tas pats nutiko ir dukrelei, ėmusiai šokti.

„Fizinis aktyvumas tiko abiem vaikams. Ypač Augustui. Juk visos  treniruotės iki pat žiemos vyksta lauke. Berniukai treniruojasi triskart per savaitę, o jei dar varžybos… Taigi, nori nenori – užsigrūdina“, – aiškina ji.

Vyriškumo mokykla

Paklausta, ar tokio amžiaus vaikams veržli sporto šaka nekelia pavojaus, Živilė purto galvą. „Jie sportuoja su visomis apsaugomis – keliams, krūtinei, alkūnėms, kaklui, galvai. Be to, matau, kad Augusto važiavimo greitis didėja palaipsniui. Kuo ilgiau treniruojasi – tuo geriau viskas pavyksta. Tad, jei iš pradžių dar nerimavau, dabar jaučiuosi visiškai rami, – tikina lenktynininko mama ir sako, kad labai pasitiki Augusto tėčiu. – Jei vyras jaustų realų pavojų sūnaus sveikatai, parinktų jam kitą sporto šaką.“

Živilė šypsosi, kad dažnai žmonės gauna įvairių traumų ne sportuodami, bet paprasčiausiai būdami namuose – ėjo, paslydo, pargriuvo, kažką pasitempė. Jos vyras irgi ne išimtis. Sykį žaidė su draugais krepšinį – kryptelėjo koją, nusitraukė raiščius, paskui teko ilgai gydytis. Augustas taip pat mėgėjas griūti ir susižeisti tiesiog lygioje vietoje.

Kas sudėtingiausia motociklų kroso trasoje? Turbūt pasiekti stabilią psichologinę ir emocinę būseną; dar – susivaldyti, matant, kaip tau ant kulnų lipa kiti varžovai. Nelengvai kol kas pasiduoda ir posūkiai, kuriuos darydamas Augustas labai sumažina greitį, o tada varžovai turi progą jį aplenkti. Kritimų? Pasitaiko. Laimei, jie kol kas lengvi, o dėl gerų apsaugų – ir neskaudūs.

Jauniausias iš klubo sportininkų

Šiuo metu Augusto trenerio Rolando Jasikonio ir jo tėvelių tikslas – pasiekti, kad jaunasis lenktynininkas išmoktų kuo techniškiau ir kuo taisyklingiau važiuoti. Mama džiaugiasi, kad jau nuo praėjusios žiemos Augustas tapo oficialiu „Jasikonis MX Academy“ komandos nariu. Beje, pačiu jauniausiu iš visų šio klubo sportininkų.

Augusto plieninis žirgas nėra labai galingas – jo darbinis tūris 50 cm³. Su tokio pat galingumo motociklais važinėja visi jo amžiaus kategorijos 4–9 metų berniukai.

Triumfas: už tai, kad sparčiai tobulėja motociklų kroso trasoje, A.Kavaliauskas turi būti dėkingas ne tik treneriui, bet ir tėčiui. Saldi pergalės akimirka / A. Vasiliausko ir Kavaliauskų šeimos archyvo nuotr. 

Pasak Živilės, sūnaus konkurentai, šiuo metu varžybose užimantys prizines vietas, yra gerokai už jį vyresni. Tad jaunajam lenktynininkui dažnai tenka nuryti ir pralaimėjimo kartėlį, o mamai – gerokai paplušėti, aiškinant sūnui, kad ne vietose ir ne prizuose esmė.

„Pagal Zodiako ženklą Augustas yra Liūtas, tad jam be galo svarbu laimėti, patirti tą pergalės skonį, gauti visų žiūrovų dėmesį. Tenka nuolat su juo apie tai kalbėti. Aiškiname su vyru, kad svarbiausia atlikti trenerio duotą užduotį iki galo, padaryti tai, kam šiandien esi geriausiai pasiruošęs“, – pasakoja Živilė.

Svarbus nuoseklus auklėjimas

Paprašyta papasakoti apie save, Živilė prisistato esanti anglų kalbos mokytoja. Dirba Garliavos Jonučių progimnazijoje.

„Nepatikėsite, didžiausia problema šiais laikais, – juokiasi penktokų auklėtoja, – mobilūs telefonai. Pradinukai jais nepiktnaudžiauja, bet vyresnių klasių mokiniams net teko įtaisyti specialias telefonų dėžutes. Per pamokas telefonai būna jose, o per pertraukas, jei reikia, mokiniai gali bet kada juos išsiimti ir paskambinti tėvams.“

Apie pedagogiką savo šeimoje prieš gimstant vaikams Kavaliauskai nediskutavo. Kiekvienas kažką atsinešė iš savo šeimų, kažką naudingo perskaitė knygose, kurių šiais laikais daugybė, išgirdo seminaruose. „Kadangi nuo pat gimimo Augustas buvo labai ramus vaikas, turėjau daug laiko knygoms ir paskaitoms – tiek auklėjimo, tiek ir psichologijos klausimais“, – dalijasi Živilė.

Anot jos, labai svarbu šeimoje vienodas auklėjimas. Jei kažką draudžia – Kavaliauskai draudžia abu, jei leidžia – irgi. Tuomet vaikai žino, kad pasakytas žodis yra galutinis ir jokie bėgiojimai pas mamą arba tėtį čia nepadės.

Pyktis? Kartais pasipyksta. Dažnai brolis su sese užsigeidžia to paties daikto. Kartais pasierzina, bet vis tiek ilgiau ištverti vienas be kito negali.

Akceleracija: būdamas penkerių, dažnas pipiras dar tik mokosi važiuoti dviračiu, o štai Augustas jau tramdo savo plieninį žirgą / A. Vasiliausko ir Kavaliauskų šeimos archyvo nuotr.

Į varžybas keliauja kemperiu

Kemperis Kavaliauskų garaže atsirado ne dėl turizmo, bet dėl Augusto sporto. Mama pasakoja, kad paprastai motociklų varžybos sūnui prasideda labai anksti ryte kaskart vis kitame Lietuvos mieste.

„Kai įsigijome kemperį, jis tapo antraisiais mūsų namais. Į varžybas paprastai važiuojame iš vakaro. Normaliai jame išsimiegame, papusryčiaujame: yra ir lovos, ir maža virtuvėlė, dušas su tualetu. Svarbiausia – kamera ledams!“ – juokiasi ji.

Po varžybų šeima laižo ledus ir keliauja į miestą apžiūrėti vietinių įžymybių ar atrasti dar neregėtų gamtos kampelių.

Šią vasarą Augustas jau turėjo ketverias varžybas. Jei kokio miestelio trasa berniukui dar nepažįstama – treneris atideda startą vėlesniems laikams. Pagrindinės motociklų trasos, kur Kavaliauskų sūnus jaučiasi kaip žuvis vandenyje, yra Rokiškio, Anykščių, Utenos ir Panevėžio miestuose. Kol kas į varžybas užsienyje jaunasis sportininkas dar nevyksta.

„Per mažas, kad savo amžiaus kategorijoje galėtų dalyvauti Europos ar Pasaulio motociklų kroso čempionatuose“, – aiškina Živilė ir priduria, kad kol kas dar užtenka iššūkių ir Lietuvoje.

Pernai Augustas Lietuvos jaunimo taurės motociklų kroso varžybose savo amžiaus kategorijoje iškovojo pirmąją vietą. Šių metų laurai dar neaiškūs, nes kol kas nesibaigė visus metus trunkantys motociklų lenktynių etapai.

Kur jaunasis lenktynininkas deda savo varžybų trofėjus? Pasirodo, tam skirta speciali lentyna, ant kurios jau yra nemažai taurių ir medalių.

Kavaliauskai sutinka, kad važinėjimas po visą Lietuvą į sūnaus treniruotes, varžybas nejučia tapo jų šeimos gyvenimo būdu. „Esame tuo patenkinti. Pastebėjome, kad dėl Augusto motociklų kroso pradėjome kur kas aktyviau leisti laisvalaikį, daugiau keliauti, o kažkur nukeliavę – viską apžiūrinėti pėsčiomis arba dviračiais. Be to, stebėti brolio varžybas labai mėgsta ir jo sesuo Miglė“, – džiaugėsi sportiška pora.

Laimės pamatas

Neiškenčiu neuždavusi tradicinio „Namų“ rubrikos klausimo, ar Kavaliauskai save vadina laiminga šeima. „Tikrai laiminga! Neseniai, važiuodami kemperiu iš atostogų pajūryje, abu su vyru apie tai kalbėjomės. Priėjome prie išvados, kad bendri pomėgiai, kokybiškas aktyvus laikas kartu būtent ir sudaro mūsų šeimos laimės pamatą“, – paaiškina Ž.Kavaliauskienė.

Anot jos, dar labai svarbu šeimoje pagarba vienas kitam, pasitikėjimas, tinkamas pavyzdys, rodomas vaikams: juk viskas prasideda nuo tėvų! Taip pat – visų šeimos narių bendrystė. Augustui labai svarbu, kad jį palaikytų visa šeima, ne tik tėtis, bet ir mama, sesutė, seneliai.

„Įdomu, kad ir vienus iš geriausių savo šeimos draugų mes susiradome būtent per Augustą ir jo sportą. Visai neseniai kartu atostogavome“, – dalijasi atostogų įspūdžiais Živilė.

Jai smagu, kad „Jasikonis MX Academy“ klubo tėveliai suaugo į  bendruomenę, kuri po varžybų mėgsta kartu su treneriu ruošti maistą, aptarti įdomiausius varžybų momentus.

Žiemą Augustas su tėčiu ir kitais komandos nariais buvo išvažiavęs į Ispaniją, kur treniravosi vienoje garsiausių Ispanijos motociklų kroso trasų. Visi drauge gyveno, kartu gamino maistą, buvo pasiskirstę pareigomis. „Augustui teko indų plovimas“, – pasakoja Živilė ir priduria, kad jų klubo treneris labai skaniai gamina maistą, rūpinasi savo auklėtinių sveika ir subalansuota mityba.

Investicija į sportinį charakterį

Paklausta apie kasdienes šeimos tradicijas, Ž.Kavaliauskienė susimąsto. Sunku puoselėti kažkokias tradicijas, kai vyrų dažnai iki išnaktų nėra namie. Todėl, jiems grįžus, telieka džiaugtis maudynėmis ir labanaktuku. Po geros treniruotės Augustas būna toks nuvargęs, kad prieš miegą nereikia jokių pasakų – tik deda galvą ir išsyk užmiega. Kai dar turi jėgų – eina pas močiutę Dalią valgyti varškėtukų ir gerti arbatos su Živilės senelio Antano išsuktu medumi.

Kodėl treniruotės negali vykti arčiau Kauno? Gali, bet treneris nori, kad vaikai išbandytų kuo daugiau varžybų trasų. Tik taip auklėtiniai turės daugiau galimybių gerai pasirodyti motociklų kroso varžybų etapuose, kurie vyksta skirtinguose Lietuvos miestuose.

Su vyru esame sutarę, kad, kol galėsime, tol investuosime į vaiko talentą, kurį patys matome ir apie kurį kalba kiti.

„Įsivaizduokite, mes gyvename Kaune, o rytoj laukia treniruotė, tarkime, Anykščiuose. Taigi, porą valandų reikia skirti nuvažiuoti ir tiek pat grįžti. Anykščiuose vaikai bėga krosą, daro mankštą, kelias valandas važinėja trasoje, galiausiai – tvarkosi, plauna motociklus ir grįžta namo“, – dėsto treniruočių planą Augusto mama, daug šiltų žodžių norinti skirti savo vyrui Vytautui, kurio laisvalaikis iš esmės skirtas sūnui ir jo pomėgiui.

„Po kiekvienos treniruotės motociklą juk reikia prižiūrėti: pakeisti tepalus, išvalyti, patikrinti. Maža to, finansiškai šis sportas nepigus. Kalbame apie šimtines sumas. Su vyru esame sutarę, kad, kol galėsime, tol investuosime į vaiko talentą, kurį patys matome ir apie kurį kalba kiti“, – kalba Ž.Kavaliauskienė.

Kadangi visas penkiamečio Augusto gyvenimas sukasi apie motociklų krosą, tai nenuostabu, kad ir jo pomėgis – mažų sportinių motocikliukų rinkimas. Berniukas turi jų dešimtis. Mėgsta keistis su draugais. Kad ir kur namiškiai važiuotų – iš visur Augustas prašo parvežti motocikliukų lauktuvių.

„Net ir jo žaidimai yra visi apie tą patį. Augustas daro trasas ir laido jomis motocikliukus. Miglė? Ne, sesė brolio žaidimuose dažniausiai nedalyvauja, ji šoka. Neseniai gavo dovanų gerą kolonėlę, tai dabar jos svajonė – šokti taip, kaip šoka jos vadovė E.Straleckaitė. “