Šimtamečių gyvenimo knygose – Lietuvos istorija

Tai Onos linkėjimas savo gimtajai žemei, iš kurios sovietmečiu ji buvo išplėšta į pragaištingą tremtį. Sibiras pražudė jos pirmąją dukrelę, nesulaukusią nė penkerių.

"Viską Lietuva jau turi", – įsitikinęs 105 metų Jonas, menantis net okupaciją Pirmojo pasaulinio karo metais. Nedyla vaikystės prisiminimai, kaip vokiečiai buvo užėmę jų namus ir kartą vakarienei išsivirė jų katiną.

Ona ir Jonas – du iš 20 šimtamečių, kurių portretai sudaro parodą "Linkėjimai Lietuvai". Joje įspaustos ne tik tikros šypsenos ir neišmatuojama dvasios stiprybė, laiko patikrinta išmintis, bet ir sunkiai pakeliamas skausmas, geliantis ilgesys paliktų sodybų, išėjusių artimųjų, emigravusių vaikų.

"Norėjau, kad tai būtų mano dovana Lietuvos valstybės šimtmečiui, tačiau nuo pat pirmų susitikimų supratau, kad pirmiausia tai dovana man. Kiekvieno sutikto žmogaus istorija – pamokanti, nepakartojama, nepaprasta. Juos fotografuodama ir verkiau, ir juokiausi", – sako parodos autorė Rūta Urbonaitė-Ambultienė.

Technologiniai iššūkiai

Projektą Valstybės atkūrimo šimtmečiui sumaniusi moteris šimtamečių ieškojo visoje Kauno apskrities teritorijoje – daugiausia jų rado Kauno mieste. Kai kurie šimtamečiai ar jų giminaičiai nenorėjo viešumo, tačiau dauguma mielai sutiko fotografuotis.

"Visiems prižadėjau padovanoti nemokamai atspausdintų portretų", – sako savo lėšomis parodą surengusi moteris. Iš Kauno paroda keliaus į kitus rajonus.

Daugiau nei dešimtmetį fotografija besidominti kaunietė šimtamečius fotografavo nespalvota juostele, nuotraukos parodai atspausdintos skaitmeniniu būdu, tačiau išlikęs kitoks, analoginės fotografijos, kuriai ji prijaučia, pojūtis.

"Šiai tematikai analoginė fotografija labiau tiko, tačiau tai buvo iššūkis, kadangi dažnai teko fotografuoti šimtamečių namuose, prieblandoje, natūralioje šviesoje, su ilgesniu išlaikymu, o tai sudėtinga, kai senoliai mirksi ar linguoja, – neslėpė R.Urbonaitė-Ambultienė. – Be to, turėjau ribotą kadrų skaičių,  tai įpareigojo jų nešvaistyti.

Kad neišnyktų kaip prūsai

Pavadinimas parodai "Linkėjimai Lietuvai" gimęs natūraliai: "Šimtamečių prašydavau ko nors palinkėti Lietuvai, klausdavau, kokią ją norėtų matyti. Dažniausiai išgirsdavau baimę dėl karo, nes šimtamečiai žino, ką tai reiškia. Ne vienas linkėjo politikų, kurie tarnautų Lietuvai, o ne sau."

R.Urbonaitei-Ambultienei įstrigo Bronislovo Lukšio iš Kauno žodžiai: "Anksčiau Lietuvoj nebuvo vagių – gal vienas kitas. Prezidentai, ministrai dirbo Lietuvos naudai. Norėčiau, kad blogi žmonės sugrįžtų į doros, tiesos kelią, dirbtų savo tėvynės labui. Anoj Lietuvoj antkainis buvo 2 proc. ir užteko, dabar užsideda 100 proc. Kaip pensininkams pragyventi? Euras beveik susilygino su litu... Skyrybų nebuvo, o dabar kas darosi? Pusė šeimų išsiskiria. Užtai nebenoriu nei gyventi, nei matyti tokios Lietuvos, ji pražus, išnyks iš pasaulio žemėlapio kaip prūsai."

Menininkei knietėjo sužinoti ne tik šimtamečių ilgų gyvenimų vingius, bet ir tai, apie ką svajoja tiek metų sulaukęs žmogus. Kai kurių svajonės buvo apie paprastas nepaprastas duotybes – savo kojomis vėl išeiti į lauką ar praregėti, kad išvystų savo artimuosius. Tačiau ne kartą ji išgirdusi graudų atsakymą, kad svajonių nebėra. "Man atrodo, baisiausia gyventi, kai laukti lieka tik mirties", – sako R.Urbonaitė-Ambultienė.

Skausmingos patirtys

Kalbėdamasi su šimtamečiais kaunietė sako jautusis tarsi vartytų vertingą istorinę knygą, nes senolių gyvenimai – tai visos Lietuvos istorija.

Sukrėtęs šimtametės Vladislavos iš Jonavos pasakojimas, kaip sovietmečiu prieš Kūčias ji lauke stovėjo eilėje prie silkės ir smarkiai nušalo kojas. Prasidėjo gangrena, tad vieną po kitos teko nupjauti abi. Nepaisant tokių baisių išgyvenimų, šiandien net ir sėdėdama vežimėlyje ji šypsosi.

O čia – Adelė iš Kaišiadorių rajono. 1948-ųjų birželį kartu su vyru, jo tėvais ir šešerių metukų dukra moteris buvo ištremta. Iš vakaro jų namą apsupo, o paryčiais pažadino. Adelės uošvis Amerikoje buvo užsidirbęs pinigų, grįžęs nusipirko 18 ha žemės. Tai ir buvo priežastis, pasmerkusi juos vergiškam darbui ir pusbadžiui miškuose prie Jenisiejaus upės Krasnojarsko krašte. Brolis Adelei į Sibirą atsiuntė ne tik lietuviškų lašinių, bet ir siuvimo mašiną, kuri tapo tikru išsigelbėjimu. Adelė vietinėms moterims siūdavo sukneles, o tos atsilygindavo maistu. 1958 m. jie sugrįžo į Lietuvą. Parkeliavo ir gyvybes padėjusi išsaugoti "Singer" siuvimo mašina.

Vincas kas vakarą sutartu laiku sėdi virtuvėje ir stebėdamas telefoną kantriai laukia, kada sūnus jam paskambins.

Stiprūs dvasia

Šimtamečiai labai skyrėsi savo fizine ir protine galia. Dauguma nebevaikšto, pvz., šimtametė Ona iš Kauno savo kojomis į lauką išėjusi paskutinį kartą buvo prieš 20 metų. Keli apakę, nors buvo ir tokių, kurie tebeskaito be akinių. Vienų atmintis jau apsiblaususi, kiti beria datas ar eilėraščius neužsikirsdami. "Palmyra sakė mokanti gal šimtą Maironio eilėraščių. Man ne vieną puikiausiai padeklamavo", – prisiminė R.Urbonaitė-Ambultienė.

Kalbėdamasi su šimtamečiu Antanu ir jo trylika metų jaunesne žmona Aniceta iš Raseinių rajono ji ir juokėsi, ir žavėjosi. "Mūsų kaime – 19 bobų našlių. Anos man pavydi, kad aš turiu vyrą, o jos netur. Sakau, reikėjo nenumarint. Dviese gyventi geriau", – kalbėjo Aniceta, kuri Antaną po paskutinio insulto parsivežė namo, kad galėtų pati jį prižiūrėti.

Juozas iš Kaišiadorių rajono dalgį padžiovė tik sulaukęs šimto, kai sutrikus kraujotakai prireikė nupjauti jo koją.

Dauguma šimtamečių – iš labai gausių šeimų, kokios buvo anuomet. Štai Kazimiera užaugo vienuolikos vaikų šeimoje ir sako, kad jos vaikystė prabėgo be didelio vargo.

"Tokie žmonės įkvepia vertinti net pilkiausią kasdienybę", – sako kūrėja.

Vienatvės nelaisvėje

Šimtamečių pasakojimus užrašiusi, R.Urbonaitė-Ambultienė įamžino ir pačius senolius – kaip girdėjo, matė ir jautė akimirką. "Kai kurie puošėsi ir mane vaišino netgi šašlykais, kitus nufotografavau, kaip radau, net su dėmelių suėstais drabužiais", – šypsosi kūrėja.

Dažniausiai su šimtamečiais kalbėdavo pati, kartais, kai šlubuodavo jų atmintis ar klausa, padėdavo artimieji. Tekstuose prie fotografijų R.Urbonaitė-Ambultienė stengėsi išlaikyti autentišką senolių kalbą, su tarmiškais žodeliais ir svetimybėmis.

"Iš 20 mano šimtamečių – vos penki vyrai. Tai susiklostė natūraliai ir atspindi Lietuvos statistiką, nes moterys gyvena ilgiau, – sako pašnekovė. – Vis dėlto vyriausias senolis parodoje – 108-erių Vincas Šileika iš Kauno. Mane sujaudino, kad jis milžiniškame name Kaune gyvena vienui vienas. Jo žmoną prieš du dešimtmečius pasiglemžė vėžys, o abu vaikai seniai emigravo. Dukra ištekėjo už užsieniečio ir įleido šaknis Naujojoje Zelandijoje. Per 15 metų į Lietuvą ji buvo sugrįžusi tik kartą. Sūnus laimėjo žaliąją kortą ir su šeima išvažiavo gyventi į Čikagą, kur įsidarbino tolimųjų reisų vairuotoju. Jis tėvą aplanko kiekvieną vasarą ir galbūt kada nors sugrįš visam laikui. Vincas kas vakarą sutartu laiku sėdi virtuvėje ir stebėdamas telefoną kantriai laukia, kada sūnus jam paskambins. Triskart per savaitę pas šimtametį užeina socialinė darbuotoja, bet senukas dažnai pats verdasi valgyti, nors sėdi vežimėlyje."

Visi šimtamečiai nufotografuoti šiemet savo ar savo artimųjų namuose. Tik kaunietę Antaniną R.Urbonaitė-Ambultienė rado Šilavoto globos namuose Prienų rajone. "Ji nesusilaukė savo vaikų ir į globos namus pateko prieš savo 100-ąjį gimtadienį. Mane sukrėtė jos vienatvė. Verkiau ir atsisveikindama su ja, ir vėliau, pasakodama apie ją kitiems", – patyrimais dalijosi kūrėja.

Mažiausiai ketvirtadalio iš visų 20 šimtamečių jau nebėra. "Džiaugiuosi, kad suspėjau", – sako pašnekovė.

Palmyra Kybartienė

Mudvi sėdim šalia ir Palmyra man kaip senai draugei nepailsdama pasakoja apie savo gyvenimą. Atrodo, žodžiai it srauni versmė tik ir laukė progos išsiveržti į paviršių. Palmyra pasiilgsta draugijos, todėl mėgaujasi pašnekesiu, nuo jos veido retai pranyksta šypsena.

"Būtų užtekę 90. Jau nesmagu", – nesvarsčiusi atsako Palmyra, kai paklausiu, ar džiaugiasi nugyvenusi visą 100 metų.

Nors ją kasdien aplanko vienas iš sūnų, Palmyra jaučiasi vieniša. Jai liūdna, kad šiais laikais žmonės labai atsiskyrę, daugiabutyje net kaimynai nepažįsta vienas kito.

"Dar kol galėjau vaikščioti, kieme draugių susirasdavau, arbatą gerdavom", – dūsauja moteris.

Ji mielai leidžiasi atgal gyvenimo keliu, kuris prasidėjo 1918 m. rugpjūčio 1 d. Raseinių r., Ilgižių kaime.

"Kokie Raseiniai man mieli, kokie ten geri žmonės", – nušvinta Palmyra, kalbėdama apie savo gimtinę, kurioje praleido pusę savo amžiaus. Gal neatsitiktinai jos mylimiausias poetas – Maironis, kilęs iš to paties krašto.

"Vieno mėgstamiausio eilėraščio neturiu, musėt moku šimtą. Maironio eilėraščius galima atskirti iš to, kad juose paminėta arba bažnyčia, arba Dievas", – pakiliai aiškina Palmyra ir sudėjusi rankeles vieną po kito deklamuoja ilgiausius posmus:

Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus

Eis ginti brangiosios tėvynės!

Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus

Lauks teismo dienos paskutinės...

"Naktį, kai miegas neima, mintyse kokį eilėraštį pergalvoju", – daugumą jų Palmyra išmoko dar vaikystėje. Pradžios mokykloje ji baigė šešis skyrius, buvo pirmūnė, tačiau tolesniems mokslams trūko pinigų. Sekėsi ir matematika, todėl vėliau dirbo pardavėja.

"Kavalierių buvo musėt ne desėtkos, o šimtais", – nei juokais, nei rimtai porina Palmyra. Ji išsirinko Stasį, su kuriuo užaugino penkis sūnus. Labai gailėjo, kad išsvajota dukra gimė negyva po to, kai jie dardančiu vežimu bėgo nuo fronto į Viduklę. Palmyros sesuo su šeima per karą išsigelbėjimą rado Australijoje, kur pasiliko visam laikui.

Palmyra iki šiol skaito be akinių. Galbūt savo ilgaamžiškumą paveldėjo iš savo mamos, kuri išėjo būdama 96-erių. Iš tėvo pasiėmė pamokymą "Nemeluok", kurio laikėsi visą gyvenimą. Apie Anapilin iškeliavusį vyrą užsimena tik puse lūpų – liko nuoskaudų.

"Linkiu gyventi santarvėj, kad žmonės būtų draugiškesni, artimesni, vienas kitam daugiau padėtų", – nuskamba Palmyros linkėjimas.

Atsisveikindamos susitariam, kad kai Palmyrai bus labai liūdna, ji man paskambins ir aš atvažiuosiu drauge išgerti arbatos.

Kaunas, 2018 m.

Juzė Grincevičienė

"Geriau glušai negu aklai", – kartoja neprigirdinti Juzė, kuriai reikia rėkti į ausį, kad išgirstų. Jos akys tokios geros, kad "kabliuku" neria nuo aštuonerių ir iki šiol akinių neprireikė. Tokią ją, dažniausiai užimtą nėriniais, ir užtinku virtuvėje.

Ji negali patikėti, kai dukra Genė, pas kurią atvažiavo pasisvečiuoti, pasako, kiek jai metų. "Eik, eik", – nustemba. 1917 m. gegužės 20 d. gimusi Juzė tikrai neatrodo paliegusi senutė ir mitriai vaikšto be lazdos.

"Maleikoniuose gimiau, bet nežinau, kur mirsiu", – nerūpestingai sako Juzė, į šį pasaulį atėjusi Kėdainių rajone. Ji nuo mažens buvo padūkusi. Tėvas stalius darydavo karstus ir Juzė mėgdavo juose pagulėti. "Smagu, ale kai uždengia, dušna", – makabriška patirtimi dalijasi šimtametė.

"Šokti mokiausi eidama vieškeliu pas karves. Kai nueidavau į šokius, sėdėti nebuvo kada: polka, valsas, kadrilis, suktinė, – vardija Juzė. – Pasiutus buvau. Ir iš medžio nukritau, ir nuo stogo nusiritau. Šposais ir Vladelį nuo kitos pamušiau."

Už kaimo muzikanto Vlado ji ištekėjo būdama 18-os. Iš didelės meilės gimė aštuoni vaikai: keturios dukros ir keturi sūnūs. Iš jų pabiro 22 anūkai, 17 proanūkių ir šeši proproanūkiai. Juzės šilumos tenka visiems, net po kiemą šmirinėjančiam katinui.

"Labai gerai sugyvenom. Manęs nemušė, nė piršto nepajudino, – seniai mirusį Vladelį geru žodžiu mini Juzė. – Bet nuo vokiečių į mordą gavau. Neprisimenu, ką padariau. Kai davė į snukį!"

Tai nutiko karo metais, kai jie gyveno prie miško. Netoli ėjo fronto linija, jų namą buvo užėmę vokiečiai. "Žinau, kaip vokiškai kiaušiniai, "ajer", nes vokiečiai jų vis prašydavo, – teisingai ištaria Juzė. – Ateidavo ir rusai, visi norėdavo valgyti, nežiūrėjo vaikų, galėjo paskutinį paršiuką ant pečių išsinešti."

Karas Juzei – didžiausias košmaras, todėl Lietuvai ji nori palinkėti taikos.

"Kad karo nebūtų, saugok Viešpatie. Per karą buvo sunkiausia. Daug vargo mačiau ir viską atlaikiau. Dabar gerai gyvenu", – džiaugiasi Juzė, kuriai pokariu tekdavo 15 kilometrų pėsčiomis eiti duonos vaikams, tačiau ne visada jos gaudavo. Kur dar varginantis darbas fermoje šėrėja.

"Kiek Dievas laikys, tiek gyvensiu. Jei sveika, dar norėčiau", – viltingai sako rimtomis ligomis niekada nesirgusi Juzė.

Raseinių r., Viduklė, 2018 m.

Kazimiera Janušauskienė

Didžiausia Kazimieros svajonė – vėl praregėti, kad pamatytų savo artimuosius.

"Kad Dievulis duotų nors vieną akį. Vaikus iš kalbos pažįstu, bet nematau", – sielojasi 103 metų moteris. Neseniai glaukoma užtraukė abi akis, todėl dabar Kazimierai jas atstoja rankos. Pirštai jau įgudo atskirti dėžutėje sudėtus vaistus, pažymėtus skirtingais segtukais ir gumytėmis.

Kazimiera išvydo pasaulį 1915 m. balandžio 20 d. Kauno r., Romaškių kaime. Šeimoje buvo net 11 vaikų, tačiau Kazimiera prisimena šviesią vaikystę. "Vargo jokio nematėm. Tėvelis ateidavo iš laukų, pagrodavo, pašokdavom", – tėvą, kuris buvo ne tik ūkininkas, bet ir "muzikontas", grojęs armonika, kontrabosu ir smuiku, šiltai prisimena Kazimiera. Mama buvo giesmininkė, siuvėja.

Dar vienas įstrigęs vaikystės prisiminimas – kaip baigiant pradinę mokyklą atvyko prezidentas Antanas Smetona, pasisveikinęs žodžiais "Garbė Jėzui Kristui".

Kazimieros kambarėlyje kvepia česnakais. Ji kremta džiūvėsėlius, į kuriuos įtrina pagal smetonišką receptą degtinėje marinuoto česnako, pasilepina spanguolėmis ir medumi. Nuo mažens valgė bulvių su lupena – tėvelis sakė, esą taip sveikiau.

Trisdešimtmetė Kazimiera ištekėjo už kaimyno Juliaus, su kuriuo nugyveno 54 metus, kol juos išskyrė mirtis. Jiedu susilaukė keturių vaikų, dviejų sūnų ir dviejų dukterų. "Susipykdavom, bet, žinoma, nesiskyrėm", – atvirauja Kazimiera.

Iš pradžių jie dirbo savo žemę, bet valdžia 19 hektarų atėmė, kai varė į kolūkius. Tada Julius įsidarbino dažytoju "Gegužės pirmosios" fabrike Kaune, o Kazimiera liko namų šeimininke. "Buvo žiaurus tas rusas", – atsidūsta ilgaamžė.

Po karo Kazimiera su Juliumi gavo sklypą buvusioje žydų geto teritorijoje Vilijampolėje, ten pasistatė namą, kur šiuo metu ji gyvena su savo dukters Irenos šeima. Senolė iki šiol negali pamiršti alkanų žydų vaikų, kuriuos matė uždarytus gete. Jie gestais prašydavo praeivių valgyti. Kartą Kazimiera įsidrąsino ir tiems vaikams per tvorą numetė duonos. Ji rizikavo, nors ją galėjo nušauti netoli buvęs sargybinis.

"Mačiau, kaip į IX fortą iš geto varė žydus. Jie ėjo po du. Ant Milikonių kalno – kolonos pradžia, Varnių g. – pabaiga", – prisimena Kazimiera. Jos tėvų namai buvo netoli forto, todėl ji kartais girdėdavo, kaip žydus paryčiais šaudydavo.

"Pagalvoju, kodėl man skirta tiek gyventi, broliai ir seserys išmirę. Reikia melstis, malda yra gyvenimas", – tiki Kazimiera ir kasdien kalba rožančių, per radiją klausosi pamaldų. Jai didžiausia dovana šimtmečio proga buvo vyskupo Kęstučio Kėvalo apsilankymas.

"Uošvienės ilgaamžiškumo paslaptis – geras žentas, – juokiasi Kazimieros dukters vyras Mindaugas. – Mes vienas kitam netrukdom".

Kazimiera džiaugiasi ne tik žentu, bet ir anūkais. Vienas jų, Žilvinas, matyt, paveldėjo prosenelio genus, mat taip pat groja trimis instrumentais, yra tarptautinių konkursų laimėtojas, apdovanotas dviejų Lietuvos prezidentų padėkomis.

"Lietuvai linkiu, kad būtų teisinga, katalikiška, kad politikai nemeluotų. Gyvenkit su Dievu, su Marija", – atsisveikindama sako Kazimiera.

Kaunas, 2018 m.

Kas? Paroda "Linkėjimai Lietuvai".

Kur? Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L.Zamenhofo g. 12).

Kada? Veikia iki gruodžio 29 d.