Šimtametis poligrafininkas – cinkografas nuodytojas Jonas Murauskas, sklaidydamas savo turtingos bibliotekos meno ir fotografijų albumų puslapius, prisimena tai, ko neaptiksi jokiose enciklopedijose ar prisiminimuose apie žinomas asmenybes.

Pirmoji Respublikos sukaktis

J.Murausko tėvas carizmo laikotarpiu Kaune dirbo teismo raštininku, Lietuvai 1918 m. tapus nepriklausoma Respublika, gyveno iš savo dvarelio pajamų. Šimtametis J.Murauskas prisimena, kad tėvas dažnai jį, mažametį berniuką, vesdavosi Kaune pasivaikščioti. Iki šiol prisimena paradą Vilniaus g. pirmųjų nepriklausomybės metinių proga.

"Man tuomet tebuvo šešeri, tačiau įsiminė mediniai Vilniaus gatvės šaligatviai, šalia kurių buvo pastatyti moliniai puodeliai su kažkokiais taukais – šiuose neįmantriuose induose virpėjo dagčių liepsna", – toks išliko šimtamečio atmintyje vaizdas iš pirmųjų nepriklausomybės metinių Kaune.

Nors tėvai norėjo, kad Jonukas mokytųsi lietuviškoje mokykloje, tačiau pačioje nepriklausomybės pradžioje Kaune tebuvo viena lietuviška mokykla – 1923 m. įkurta "Saulės" mergaičių progimnazija. Tad Jonukas iš pradžių mokėsi lenkiškoje mokykloje, o vėliau baigė lietuvišką.

Pajutęs potraukį tapybai, 1922 m. įstojo į Justino Vienožinskio įkurtą Kauno meno mokyklą. Tačiau Jono tėvo draugas dailininkas Petras Kalpokas tam pasipriešino, paaiškinęs gimdytojams, jog būsimas menininkas nepragyvens iš savo specialybės ir, paėmęs jį už rankos, nuvedė "padaryti iš jo specialistą su didele alga".

Pašauktas dangaus

P.Kalpoko atvestas į "Spindulio" spaustuvę, J.Murauskas čia pradėjo dirbti mokiniu cinkografijos ceche. 1932–1934 m. pašauktas į kariuomenę, jis atsidūrė Aleksoto aerodromo fotolaboratorije, kur išmoko gerai fotografuoti, ryškinti juostas. Čia dirbdamas J.Murauskas nutapė autoportretą, kuris ir dabar puikuojasi ant vienos jo kambario sienos.

S.Dariaus ir S.Girėno žygdarbis tarsi išaugino lietuviams sparnus – J.Murauskas, išmokęs kariuomenėje sklandyti, su bendraminčiais statė Nidoje sklandymo mokyklą, kurios 80-mečio iškilmėse šiemet pats dalyvavo.

Kariuomenėje J.Murauskui teko pažinti garsųjį lakūną ir futbolo legendą Romualdą Marcinkų, kuris 1934 m. dalyvavo aviacijos viršininko plk. ltn. inžinierius Antano Gustaičio organizuotame lėktuvų ANBO IV eskadrilės skrydyje aplink Europą.

Būtent J.Murauskas parengė R.Marcinkui fotoaparatą šiam skrydžiui įamžinti, dažnai sutikdavo savo kuopos vadą ir žaisdamas futbolą stadione, kur žibėjo R.Marcinkaus – gabaus žaidėjo žvaigždė.

Daugiausia tautos garsenybių J.Murausko gyvenimo kelyje pasitaikė jam dirbant spaustuvėje cinkografu nuodytoju. Beje, kai sovietmečiu J.Murauskui reikėjo pasikeisti pasą, dokumentus tvarkiusi moteris pajuokavo: "Su tokia specialybe jus reikėtų į kalėjimą sodinti, o ne pasą išduoti." Vis dėlto būtent toji kraupoku pavadinimu specialybė suvedė J.Murauską su daugeliu garsenybių.

Traukos centras – muziejus

Pažintis su pirmu kūrėju įvyko dar tada, kai J.Murauskas ir būsimas menininkas dar buvo gimnazistai. Penkiolikametis J.Murauskas turėjau generolo leitenanto Vlado Nagevičiaus, įkūrusio Karo muziejų, nemokamą leidimą įeiti į šį muziejų. Mat lankydamas privačius piešimo kursus, mėgo vaikštinėti Karo muziejuje su bendraminčiais – jiems tai buvo ne tik pramoga, bet ir turiningas laiko praleidimas. Tai pastebėjęs muziejaus įkūrėjas įteikė paaugliams minėtus leidimus.

"Kartą Karo muziejuje prie mūsų priėjo gal porą metų vyresnis vaikinukas ir pasisakė pabėgęs iš Vilniaus, kur lenkų policininkai jį persekiojo dėl iškeltos lietuviškos tautinės vėliavos. Aš parsivedžiau patriotiškai nusiteikusį vaikiną namo, kur tėvai jam suteikė kelioms dienoms prieglobstį. Apie Valclovo Kosčiuškos – toks buvo vaikino vardas – bėdą greitai sužinojo V.Nagevičius ir davė jam 50 litų, kurie anuomet buvo dideli pinigai. Po daugelio metų tas vaikinukas tapo žinomu kūrėju", – pažintį su dar viena garsenybe prisiminė J.Murauskas.

V.Kosčiuška savo gabumais iš tiesų pasižymėjo tapybos, grafikos, spaudos dizaino, taikomosios dailės, medalininkystės srityse ir net paliko pėdsaką Lietuvos moderniosios fotografijos istorijoje, bažnytinės dailės srityje, kurios anuomet vengė didieji XX a. Lietuvos dailės meistrai.

Pažintis su tapytoju

Pažinčių su pastaraisiais dosnusis likimas taip pat nepašykštėjo. Stodamas į Kauno meno mokyklą pirmąkart susidūrė su peizažistu Antanu Žmuidzinavičiumi – jis buvo Priėmimo komisijos pirmininkas. Artimiau su dailininku susipažino vokiečių okupacijos metais, dirbdamas spaustuvėje.

"Mes be dailininkų negalėjome išsiversti – jie kurdavo reljefinius piešinius, o mes su kolegomis juos perkeldavome į meno albumus", – prisiminė šimtametis.
Dar sykį artimai bendrauta jau šeštąjį dešimtmetį. "Kai 1957 m. rengėme spaudai A.Žmuidzinavičiaus albumą, pravertė mano gebėjimas fotografuoti. Turėjau eiti fotografuoti ir pas dailininką, į jo namus, ir į M.K.Čiurlionio dailės muziejų, ir pas privačius žmones, kur buvo išblaškyti A.Žmuidzinavičiaus paveikslai", – bendraudamas su A.Žmuidzinavičiumi kaunietis sužinojęs ne vieno kūrinio atsiradimo istoriją.

"Pamenate paveikslą "Paskutinis spindulys", kurį A.Žmuidzinavičius nutapė 1906 m.? Jame pavaizduota parke vaikštinėjanti pora. Tai – dailininko žmonos tėvai – 1863 m. sukilimo dalyviai Rapolas Putvinskis ir grafaitė Idalija Broel-Platerytė duktė", – teigė šimtametis.

Masino televizorius

Perfotografuotus įvairių kūrėjų darbus J.Murauskas pagal tų laikų technologijas perkeldavo į meno albumus. Matyt, tai darydavo geriau už kitus cinkografus nuodytojus, nes dauguma kūrėjų, rengiant jų darbų albumus, kreipdavosi būtent į J.Murauską. Taip tarp kūrėjų ir jų darbų nuodytojo užsimegzdavo artimi ryšiai.

"Tokiu būdu susidraugavau ir su A.Žmuidzinavičiaus šeima. Atsimenu, jo žmona Marija, išgirdusi, kad atėjau pas juos, – kalbėdavau garsiai, tai mano balsą išgirsdavo nuo durų, tuoj atnešdavo kavos, kurią mėgau. Dabar pats jos išsiverdu, nes seniai nebėra nei Žmuidzinavičių, nei mano žmonos, su kuria taikoje ir meilėje pragyvenau 71 metus ir kuri kasdien 17 val. virdavo skanią kavą", – nostalgiškai dėstė pašnekovas.

J.Murauskas su žmona ne tik eidavo į svečius pas minėtą dailininką – sulaukdavo ir Žmuidzinavičių vizito. Viena to lankymosi priežasčių buvo televizorius.

"1957 m. vienas pirmųjų Lietuvoje parsivežiau iš Baltarusijos televizorių mažutėliu ekranu – Žmuidzinavičiai ateidavo pasižiūrėti vakarinių laidų, nes dieną televizorius rodė tik kažkokią lentelę", – teigė J.Murauskas, kartu prisiminęs, kad pažiūrėti televizijos laidų ateidavo ir žinomas muziejininkas bei dailėtyrininkas Paulius Galaunė su žmona.

Priešmirtinis S.Krasausko albumas

J.Murauskas susipažino su Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje.

"Jis rėmė Lietuvos aeroklubą, kurio narys aš buvau. Ši pažintis išliko iki jo gyvenimo pabaigos. Artimiau bendravome, kai architektas 1959 m. grįžo iš Australijos į Lietuvą. Mat tuomet gyvenome kaimynystėje Žaliakalnyje. Architektas jau buvo vedęs antrąją žmoną – rašytojos Elenos Kurklietytės mamą", – prisiminė J.Murauskas.
Pašnekovas pažinojo ir Stasį Krasauską, gyvenimo pabaigoje sunkiai sirgusį vėžiu. "Kai rengėme spaudai jo grafikos darbus, reikalavusius ypatingo kruopštumo, jis patikėjo šį darbą man. 1975 m. išlydėjau Stasį į Maskvą gydytis, o pats sėdau prie užduoties. Deja, Stasys albumo nepamatė – mirė Maskvoje", – pasakojo šimtametis.

P.Tarabildos išdaiga

J.Murauskas turi išsaugojęs daugelio žinomų kūrėjų niekur nepublikuotų nuotraukų. Pavyzdžiui, Petro Rimšos šarvojimo nuotrauką, tūkstančius negatyvų, kuriuose įamžintos XX a. Lietuvos asmenybės, sukaupta daugybė jų autografų. Šis mūsų kultūros klodas J.Murausko namuose iki šiol specialistams nežinomas ir netyrinėtas. Kaip ir niekur neužrašyti unikalūs šimtamečio prisiminimai, kurių gausa ir įvairovė tiesiog neįtikima.

Štai ir po poros valandų pokalbio lipdamas laiptais žemyn iš buto ketvirtame aukšte, J.Murauskas prisiminė ekscentrišką Domicelės Tarabildienės vyro Petro poelgį sovietmečiu Kaune, Laisvės al.

Šis dailininkas J.Murauskui anuomet pasiskundė, kad niekaip negalėjęs parduoti Laisvės al. savo paveikslo, nors prašė už jį tik vieno cento. "Kas galėjo sovietmečiu turėti kišenėje centą?" – paaiškino šyptelėjęs J.Murauskas.