Šiuolaikinio muzikanto sėkmės receptas pagal O. Kern

Pastaruoju metu itin daug kalbama apie išmaniųjų technologijų įtaką jaunajai kartai. Mokslininkai pastebi, kad tai, kas suteikia galimybę tobulėti, netinkamai naudojantis veikia priešingai: ne tik blaško dėmesį, bet ir gerokai keičia vertybes. Visi šiuolaikinio pasaulio niuansai neaplenkia ir klasikinės muzikos pasaulio – daugelis muzikantų pastebi, kad būti geru atlikėju reiškia itin išmaniai derinti ne tik muzikalumą ir techniką, bet ir būti tvirtam psichologiškai ir fiziškai bei gebėti tinkamai naudoti išmaniąsias technologijas ir mokėti atitinkamai save pateikti.

Tokią kompleksišką muzikanto sąvoką akcentuoja fortepijoninės muzikos festivalis "Kaunas Piano Fest", liepos 12–20 d. Kaune šiemet jau vykęs antrą kartą. Skirtingų sferų lektorių gretose šiemet buvo ir pasaulinio garso rusų-amerikiečių pianistė Olga Kern, gimusi, augusi ir savo karjerą vysčiusi visai kitokiame kontekste.

Su O.Kern (O.K.) ir jaunosios kartos pianiste bei viena festivalio "Kaunas Piano Fest" organizatorių Monika Mašanauskaite (M.M.) kalbėjomės apie kartų skirtumus, muzikanto sąvoką ir festivalio "Kaunas Piano Fest" atgarsius.

– Kuo festivalis "Kaunas Piano Fest" yra išskirtinis ir unikalus kitų fortepijoninės muzikos festivalių ir meistriškumo kursų kontekste?

O.K.: Visų pirma, labai džiaugiuosi fantastišku dalyvių profesiniu lygiu: visi groja puikiai, tad dirbti su jais – vienas malonumas. Man teko dėstyti daugybėje vasaros kursų, bet kad būtų vienas už kitą geresni – retas atvejis. Labai džiugina ir festivalio atmosfera, nes čia visi vienas su kitu yra be galo draugiški. Organizatoriai Monika Mašanauskaitė, Robertas Lozinskis ir Darius Stoskeliūnas patys yra jauni profesionalūs muzikantai, tad labai gerai žino, ko reikia pradedantiems muzikantams, tačiau taip žino ir ko reikia dėstytojams – tai irgi be galo svarbu: būti laukiamam, gražiai priimtam ir jaustis gerai. Kaip dar vieną išskirtinį festivalio bruožą išskirčiau galimybę dalyviams prieiti prie instrumento bet kuriuo metu ir kiekvienam groti rečitalius. Kone visuose kursuose klasėmis su fortepijonais tenka dalytis su kitomis organizacijomis, tad repeticijų laikas labai ribojamas. O dėl galimybės surengti rečitalį rengiamas konkursas – pasiseka tik vos keliems. "Kaunas Piano Fest" dalyviai praktikuojasi su mumis, dėstytojais, o paskui turi galimybę viešai pademonstruoti, kaip patobulino savo atlikimą – tokiu atveju tobulėja ne tik tie, kurie groja, ir jų besiklausantys kolegos. Koncertai vyksta skirtingose salėse, tad tikrai lieka laiko ir išsamiau susipažinti su Kauno miestu. Čia tikrai visiems labai smagu – tiek studentams, tiek dėstytojams.

Daugelis jaunų muzikantų laimėję konkursus pradingsta, nes negali atlaikyti staiga užgriuvusio streso. Su viskuo reikia tvarkytis pačiam, o tai nėra taip paprasta.

M.M.: Draugiška atmosfera mums išties labai svarbi – net rėmėjus įvardijome kaip festivalio draugus ir padėkos dovanas – fortepijono raktus – jiems gaminome patys, rankomis. Manau, kad ir pačio festivalio raktas yra draugystė – norime parodyti, kad artimas bendravimas tarp studentų ir dėstytojų yra vertybė: visi kartu galime ne tik dirbti, bet ir bendrauti, tarsi geri draugai. Neformali komunikacija ir buvimas kartu yra labai svarbu. Net "Gala" koncertą šiemet rengėme kiek kitokį – dalyviai grojo duetais: tai irgi buvo būdas parodyti bendradarbiavimo svarbą.

– Vesti fortepijoninio meistriškumo kursus "Kaunas Piano Fest" pakvietėte tris puikius pianistus. Vienas jų – Fali Pavri – interviu užsiminė, jog su Petru Geniušu jį sieja artima draugystė. Olga, žinau, kad ir jūs abu seniai pažįstate.

O. K: Taip, aš juos abu labai myliu. Pirmiausia susipažinau su Fali Pavri: koncertinio turo Indijoje metu prie manęs priėjo žavingas indas ir pradėjo kalbėti rusiškai. Buvau lengvai šokiruota! Jis labai mandagus, nuostabus ir geras žmogus bei puikus muzikantas. Abu esame labai užsiėmę – daug koncertuojame, be to, turime šeimas, tad matomės retai, o ir ryšio intensyviai nepalaikome, bet visuomet žinau, kad prireikus galėčiau jam skambinti vidury nakties. Sutampa ir mūsų požiūris į muziką. Su Petru Geniušu mane supažindino Fali, nes tarpusavyje jie jau buvo labai geri draugai. Labai smagu aplink save turėti ratą žmonių, kurie būtų ne tik puikūs muzikantai bet ir geri žmonės. O tokia kombinacija – gana reta.

– Išskirtinis "Kaunas Piano Fest" – ne tik artimas bendravimas, bet ir kompleksiškas siūlomų paskaitų paketas. Kodėl jaunimui jis toks svarbus?

O.K.: Išties, festivalyje jauni muzikantai iš profesionalų lūpų gali išgirsti, kaip organizuoti savo karjerą. Šiomis dienomis tai yra labai svarbu, nes dalis muzikinio gyvenimo jau yra verslas. Tą galiu patvirtinti ir iš savo pozicijos – vykdant bet kokią veiklą muzikinę veiklą toli gražu neužtenka vien tik mokėti groti: jaunoji karta turi žinoti, kaip būti atviram viskam ir kaip pasirinkti tinkamą kelią. Tuomet, kai augau aš, viskas buvo kitaip – svarbiausia buvo tai, kaip tu groji, nes nebuvo nei kompiuterių, nei socialinių medijų.

– Tuomet kaip savo muzikinę karjerą vystė jūsų kartos muzikantai?

O.K.: Gimiau komunistiniais laikais, kai karjerą padarydavo tik tie, kurie grojo geriausiai, tad tiesiausias kelias į pasaulinę šlovę buvo konkursai. Jei laimėdavai mokyklos konkursą, vykdavai į Rusijos, o kai jau būdavai geriausiais visoje Sovietų Sąjungoje, galėjai būti tikras, kad valstybė tave palaikys ir tavo karjera bus sutvarkyta – nereikės rūpintis nei vadyba, nei reklama. Todėl ir turėjome tik kelis rusų pianistus, kurie buvo žinomi. Kai prasidėjo Michailo Gorbačiovo vykdyta pertvarka, aš buvau dar Maskvos valstybinės P.Čaikovskio konservatorijos studentė. Tada buvo laikas, kai visiems reikėjo suprasti, kad keliauti ir koncertuoti galima ir pačiam. Buvo sunku, nes daugelis neturėjo pinigų ir buvo labai pasimetę. Kita vertus, atsivėrė kur kas daugiau galimybių studijuoti užsienyje, išgirsti, ką apie muziką kalba kitų šalių ir kitų mokyklų muzikantai.

Aš visuomet norėjau pamatyti pasaulį ir susipažinti su skirtingais požiūriais į muziką, tad pasistengiau gauti stipendijas iš skirtingų organizacijų, kurios man padėjo dalyvauti konkursuose. Laimėjusi vieną, panaudodavau gautus pinigus kitam, ir pamažu ėjau į vis aukštesnio lygio konkursus. Žinojau, kad noriu būti koncertuojanti pianistė, o tam reikėjo vadybos, kurią galėjo suteikti tik pačio aukščiausio lygio konkursai. Buvo sunku – jeigu būčiau buvusi vyresnė ir karjerą vysčiusi dar sovietiniame režime, būtų buvę lengviau gauti tai, ko norėjau. Tačiau šiuolaikiniame kontekste aš senamadiška: kompiuteriu moku naudotis minimaliai, o ir nemanau, kad man reikia save reklamuoti. Bet jaunoji karta yra visiškai kitokioje situacijoje – dabar viskas taip atvira, yra labai daug gerai grojančių muzikantų, tad reikia žinoti ir kaip tinkamai save pateikti.

– Taip išeina, kad norint tapti žinomam svarbiausia buvo laimėti kuo daugiau konkursų. Kokią reikšmę jie turi šiandieniame kontekste?

O.K.: Konkursai vis dar yra labai svarbūs, bet dabar jauni žmonės juose dalyvauja dažniausiai vien dėl pinigų, nes kai kurių priziniai fondai – įspūdingai dideli. Tikrai nedaugelis galvoja, kas bus paskui: jie nesupranta, kad laimėti konkursą – tai ne vien laimėti piniginį prizą, bet ir prisiimti atsakomybę aktyviam koncertiniam gyvenimui, kuriam reikia ilgai ir kantriai ruoštis ne tik formuojant įvairiapusį repertuarą, bet ir stiprinant save psichologiškai ir fiziškai. Tad pastebiu, kad daugelis jaunų muzikantų, laimėję konkursus, pradingsta, nes negali atlaikyti staiga užgriuvusio streso. Su viskuo reikia tvarkytis pačiam, o tai nėra taip paprasta. Žmonės mato tik gražiąją muzikinio gyvenimo pusę, kai išeini į sceną su gražia suknele, bet nepagalvoja, kad už viso to slypi daug kitų dalykų – pradedant tuo, kad reikia pačiam susirasti ir kasdien prisijaukinti vis kitą viešbutį, baigiant fiziniu nuovargiu. Viskam tam reikia ruoštis.

Technologijų pasaulis mus labai atitraukia nuo gyvo bendravimo ir keičia požiūrį į daug ką – žmonės ima pamiršti, kaip gėrėtis ne tik muzika, bet ir gamta.

M.M.: Aš pritarčiau Olgai. Norėdamas dalyvauti konkurse, turi būti labai stiprus, tad jie nėra skirti kiekvienam. Kuo toliau, tuo aiškiau suprantu, kad neužtenka būti muzikaliu ir aukšto techninio lygio pianistu: privalu būti ir stipriam psichologiškai bei turėti puikų kūną, kad galėtum daug keliauti ir sugebėti vieną dieną groti Europoje, kitą – Kanadoje ar JAV. Ir ne vien dėl laiko skirtumų – juk keliaudamas kelias dienas negali repetuoti, tad stresas ištinka ne tik smegenis, bet ir kūną: pradedi nepasitikėti savimi, o groti privalai tokiu pačiu aukštu lygiu. Tai lyg psichologinis žaidimas. Aš asmeniškai prieš koncertus visada būnu pasiruošusi labai gerai, bet stresinių situacijų metu smegenys veikia visai kitaip – pakanka suabejoti savimi vos vieną sekundę ir, praradęs pasitikėjimą, gali prarasti viską. Tad manau, kad kiekvienas atlikėjas turi turėti savo koncepciją ką reiškia būti muzikantu – tai talento, technikos, muzikalumo, stiprios psichologijos ir fiziologijos ir pasitikėjimo savimi mišinys. Ne visi juk gali repetuoti kasdien aštuonias valandas – visų limitai skirtingi. Tad norint būti geru muzikantu, reikia žinoti, kaip viską derinti.

– Olga, intensyviai koncertuojate ne tik kaip solistė, bet ir su žymiausiais pasaulio orkestrais. Įdomu, nuo ko – jūsų ar dirigento – priklauso kūrinio interpretacija? Ar nesusikerta dviejų ambicingų muzikantų ego?

O.K.: Dažniausiai tai būna mano interpretacija, bet man visada įdomu išgirsti ir kitų nuomones, tad dirigento pasiūlymus visada išklausau, ir jeigu man įdomu – juos priimu. Tačiau ruošdamasi visuomet žinau, ko noriu, nes tai yra labai svarbu. Kokius opusus groti, renkuosi ne aš, o orkestras: kiekvienas prašo skirtingo, o jeigu savo repertuare jo neturi – susiranda kitą pianistą. Tačiau mokymasis man – įdomus ir geras procesas, tad beveik niekada neatsisakau, net jeigu ir būna likusios kelios savaitės, nes priimu tai kaip galimybę tobulėti. Jauni žmonės labiau linkę atsisakyti, nes mokytis kelias savaites – jiems per mažai laiko. Galbūt ir skambu senamadiškai, tačiau kaip pavyzdį visada pateikiu Sergėjų Rachmaninovą, kuris buvo ne tik kompozitorius, bet ir puikus pianistas, per metus sugrodavęs 300 koncertų. O šalia to jis dar ir dirigavo bei turėjo didelę šeimą, o kur dar faktas, kad lėktuvų tada nebuvo, tad keliaudavo laivais ir traukiniais. Greitas mokymasis ir intensyvus grafikas – neatsiejama muzikanto gyvenimo dalis.

– Abi esate profesionalios pianistės, tačiau atstovaujate skirtingoms kartoms. Kokius skirtumus įžvelgtumėte tarp vyresnės ir jaunesnės kartos muzikantų?

O.K.: Jaunoji karta turi kur kas daugiau galimybių išgirsti skirtingas interpretacijas, nes viską gali išgirsti ir pamatyti internete, nebereikia niekur eiti. Kai augau, turėjau galimybę išgirsti vos keletą vinilinių plokštelių, kurias turėjo mano tėvai, tad vienintelė galimybė išgirsti ką nors ypatinga buvo nueiti į koncertą. Jaunimas, deja, nelabai mėgsta į juos vaikščioti, mieliau renkasi internetines platformas. Nemanau, kad tai yra gerai, nes geras gyvas atlikimas gali visiškai pakeisti tavo gyvenimą. Man teko klausytis istorinio Vladimiro Horowitzo koncerto Maskvoje, kuris buvo tikrai įsimintinas – garsas, kurį jis išgauna, – nuo paties tyliausio iki garsiausio – buvo magiškas ir nepakartojamas. Niekada nepamiršiu ir Sviatoslavo Richterio muzikavimo mažojoje Maskvos konservatorijos salėje, kai elektros apšvietimą pakeitęs žvakėmis jis skambino Johanneso Brahmso Variacijas Paganini tema – jo išgaunamas garsas mane tiesiog nubloškė. Tokios patirties niekada negalėtų pakartoti ar atstoti joks įrašas, nes tai buvo visiškai unikalu. Tad man labai liūdna, kai savo studentus turiu įtikinėti nueiti į koncertą. Ir apskritai, visas technologijų pasaulis mus labai atitraukia nuo gyvo bendravimo ir keičia požiūrį į daug ką – žmonės ima pamiršti, kaip gėrėtis ne tik muzika, bet ir gamta.

M.M.: Nors esu jaunos kartos atstovė, tikriausiai labiau pritapčiau prie Olgos kartos, nes į koncertus einu labai dažnai, o internete klasikinės muzikos klausausi vien tik mokymosi tikslais – mokausi ne tam tikrų interpretacijos aspektų, bet tekstą: girdėdama greičiau įsisavinu nei vien iš natų. Pritarčiau ir faktui, kad prarandame gyvos komunikacijos įgūdžius – juk išties, kone pagrindine bendravimo forma tapo susirašinėjimas, retas kuris norėdamas ką nors pasakyti skambina. Tad ir viena iš "Kaunas Piano Fest" idėjų – gyva komunikacija: galime būti kartu, vienas kitą matyti, bendrauti.

– Įdomu, kad paklaususi panašaus klausimo jūsų kolegos, o taip pat ir vieno iš "Kaunas Piano Fest" dėstytojų pianisto F.Pavri, išgirdau apgailestavimą, kad jaunoji karta pernelyg daug dėmesio skiria technikai, tačiau per mažai – unikalaus "balso" paieškoms. Ką apie tai manote jūs?

O.K: Sutikčiau su juo. Pagrindinė to priežastis tikriausiai galėtų būti gausi azijiečių invazija į klasikinės muzikos pasaulį. Šiuo atveju tikrai neturiu jokių rasistinių minčių, tačiau klasikinės muzikos savo kultūroje jie niekada neturėjo, kaip ir mes savojoje neturime rytietiškos, kuri nuo mūsiškės skiriasi labai daug kuo – juk kai mes jos klausomės, irgi nieko nesuprantame. Galbūt ji mums įdomi, bet tai nėra mūsų kultūros dalis. Jie juk klasikos negali išmokti niekaip kitaip, tik klausydami ir atkartodami. Pati JAV turiu nemažai studentų iš Azijos, kurie yra labai muzikalūs ir puikūs techniškai, tačiau jie mokosi groti taip, kaip aš – mane kopijuoja. Juk jie nuo mažens neskaitė Williamo Shakespeare'o, Fiodoro Dostojevskio ar kitos europietiškos literatūros klasikos, nėra išsamiai susipažinę ir su europietiškosios dailės pavyzdžiais – muzikantui reikia labai plataus konteksto, kurio jie neturi. Be to, muzikoje yra ir labai daug filosofijos – konservatorijoje šį mokslą krimtome gana intensyviai. Deja, jaunoji muzikantų karta labai linkusi azijiečius laikyti savo autoritetais, nes daugelį konkursų laimi būtent jie.

JAV turiu nemažai studentų iš Azijos, kurie yra labai muzikalūs ir puikūs techniškai, tačiau jie mokosi groti taip, kaip aš – mane kopijuoja.

M.M: Tokią tendenciją pastebiu ir aš, ir mane ji labai gąsdina. Azijiečių procentas muzikiniame pasaulyje yra gana didelis, tad kartais atrodo, kad visas pasaulis tarsi ir reikalauja groti taip greitai ir techniškai nepriekaištingai kaip jie. Net ir konkursuose nebūdamas gana greitas nepatenki į kitą turą. Tikrai jaučiu, kad dėl šitos priežasties europiečiai nelabai mėgsta azijiečių ir atvirkščiai. Ir čia nėra jokių rasistinių konotacijų – kalbame tik apie klasikinės muzikos atlikimą. Jie keičia daugelio konkursų standartus – svarbu tampa ne asmenybė, o technika ir greitis. Jeigu esi asmenybė ir turi savo unikalų balsą, laimėti konkursą gali tik labai atsitiktinai – atsidūręs tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.

– "Kaunas Piano Fest" šiemet jau baigėsi. Neabejoju, jis grįš ir kitąmet. Koks bus trečiasis festivalis? Juk sakoma, kad trečias kartas būna lemtingas.

M.M: Kol kas sunku pasakyti, bet jis tikrai bus! Bandome skirtingus dalykus: pernai festivalis truko tik penkias dienas, šiemet – jau dešimt. Galvojame apie naujas vietas, kur galėtumėme rengti festivalį, kad pritrauktumėme į jį kuo daugiau įvairesnių žmonių, kurie į klasikinės muzikos koncertus šiaip neateitų. Taip pat tikimės, kad kitais metais "Kaunas Piano Fest" turės dar vieną – kamerinės muzikos sekciją, kurioje rudenį dalyvaus tie patys festivalio dalyviai, tačiau gros ne solo, o su jau susiformavusiais kamerinės muzikos ansambliais. Tai būtų jau nebe mokymų, o koncertų sesija. Bet kol kas tai tėra mintys.

O.K: Teko girdėti atgarsius iš pianistų, kurie dalyvavo festivalyje ir pernai. Jie labai džiaugiasi, kad jau pernai viskas buvo puiku patogu, o šiemet – dar geriau. Jau per metus festivalis pasiekė geresnę kokybę, tad net neabejoju, kad jis sparčiai ir kokybiškai augs. Šie trys jauni žmonės – M.Mašanauskaitė, R.Lozinskis ir D.Stoskeliūnas – yra nuostabūs organizatoriai, labai žaviuosi ir jų noru prie klasikinės muzikos pritraukti kuo daugiau žmonių.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių