K.Freino – viena šiųmetės Kauno bienalės menininkių. Gyvą santykį su jos kūryba bus galima užmegzti jau šį rudenį Kauno parodų erdvėse.

– Kaip trumpai pristatytumėte save kaip menininkę?

– Esu vizualaus meno kūrėja, jau kone dešimt metų dirbanti viešojo ir įvietinto meno srityje. Visų pirma įgijau skulptorės išsilavinimą Varšuvos dailės akademijoje. Jau tuomet prasidėjo mano susidomėjimas viešomis erdvėmis. Vėliau, po metų, persikrausčiau į Veimarą Vokietijoje, ten studijavau pagal viešojo meno ir meninių strategijų programą Bauhauzo universitete.

– Dar būdama studente šiek tiek laiko praleidote ir Edinburge, Škotijoje. Kaip visa ši tarptautinė patirtis pakeitė jūsų požiūrį į meną?

– Škotijoje praleidau vos vieną semestrą, nes buvau ten išvykusi su studijų mainų programa. Man tai buvo vidinio tobulėjimo laikas. Viskas buvo kitaip nei gimtojoje Lenkijoje: spalvos, kvapai, kalba, tradicijos. Bandžiau su viskuo apsiprasti ir daug dirbau su savo menine kalba.

Patirtis, kurią įgijau Veimare, buvo jau visai kitokia. Ten studijavau dvejus metus kartu su penkiolika kitų studentų iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių. Visi jie atvyko iš skirtingų kultūrinių kontekstų ir atsivežė tik jiems vieniems būdingą estetiką. Kartu lankėme paskaitas ir daug kalbėjome apie tai, ką kiekvienas iš mūsų kuria. Tai buvo puikus kultūrinių mainų, bendravimo ir bendrystės kūrimo laikas, man tapęs dideliu kūrybiniu stimulu. Negana to, programoje, pagal kurią studijavau, daug dėmesio skirta viešajam menui ir šiuolaikinio meno strategijoms, o tai labai prisidėjo prie mano meninės strategijos formavimosi. Iki šiol kuriu įvietintą meną, laikinas instaliacijas viešoje erdvėje.

– Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas? Iš kur semiatės įkvėpimo?

– Kiekvieną kartą mano kūrybinis procesas kitoks. Kartais mane įkvepia perskaitytas sakinys, pamatyta nuotrauka, nugirsta istorija ar aptiktas socialinis fenomenas. Labai mėgstu vaikščioti ir taip susipažinti su vietomis, kuriose dirbu. Man tai būdas jas pajusti. Taip pat visuomet labai atidžiai klausau, ką man pasakoja žmonės. Kartą dirbdama menininkų rezidencijoje Turkijoje iš vieno draugo, kuris tuo metu mokėsi turkų kalbos, išgirdau, kad turkų gramatikoje egzistuoja pasakoms skirtas laikas, vartojamas pasakojant istorijas, kurių pasakotojas nėra pats išgyvenęs. Šis faktas įkvėpė mane sukurti projektą apie žiniasklaidą ir jos manipuliacijas.

Kartą dirbdama menininkų rezidencijoje Turkijoje iš vieno draugo, kuris tuo metu mokėsi turkų kalbos, išgirdau, kad turkų gramatikoje egzistuoja pasakoms skirtas laikas, vartojamas pasakojant istorijas, kurių pasakotojas nėra pats išgyvenęs. Šis faktas įkvėpė mane sukurti projektą apie žiniasklaidą ir jos manipuliacijas.

Kartą atlikdama tyrimą Katovicuose, Lenkijoje, kur aplankiau miesto muziejų, išgirdau istoriją apie tai, kaip vienoje miesto vietų per 100-metį vienas po kito stovėjo net penki skirtingi paminklai. Politikai išnaudojo monumentų kūrimą kaip priemonę įtvirtinti savo valdžią. Toks politinis istorijos panaudojimas mane labai sukrėtė ir tapo projekto "Katarakta" atspirties tašku.

– Šių metų Kauno bienalėje menininkai kalbės apie viešas erdves ir monumentus. Lietuvai išsilaisvinus iš Sovietų Sąjungos, greitai atsikratėme visų, su komunistų ideologija susijusių monumentų. Į viešas erdves sugrąžinome nacionalinius paminklus ir sukūrėme nemažai naujų. Deja, pastarieji nepasižymi šiuolaikiškumu. Kokia šiuolaikinių paminklų padėtis Lenkijoje? Ar jie vertinami labiau nei Lietuvoje?

– Lenkijoje situacija labai panaši. Kaip ir Lietuvoje, griuvus komunistiniam režimui, atsisakėme visų komunistinių monumentų, bet šiuolaikiniai paminklai ir pas mus formos atžvilgiu vis dar yra labai konservatyvūs, neretai prastos kokybės. Manau, kad abstrakčios kūrybos srityje, žvelgiant iš XX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečių perspektyvos, mes žengėme žingsnį atgal. Žinoma, išlikusi architektūra kalba apie savo laiką ir man labai džiugu, kad po truputį pradedame saugoti modernistinį architektūros palikimą.

– Kas turėtų nutikti, kad Lietuvoje ir Lenkijoje žmonės pradėtų labiau vertinti šiuolaikinius paminklus? Ar tai priklauso nuo kartos?

– Jei norime matyti naujos kartos pokyčių, turime daug dėmesio skirti jaunimo išsilavinimui. Niekas nepasikeis, kol pradėsime jau mokyklose su vaikais kalbėti apie meną ir skatinti jų kūrybingumą. Kol kas daugelis žmonių paprasčiausiai nesusipažinę su būdais, leidžiančiais suprasti modernų ir šiuolaikinį meną, o intuicijos pakanka ne visuomet.

Lenkijoje kone kiekviena viešoji meno įstaiga, muziejus ar galerija rengia edukacines programas vaikams bei paaugliams. Mano nuomone, tai tėra bandymas užglaistyti žiojėjančią švietimo sistemos skylę. Nekeisdami sistemos iš esmės, nepagerinsime dabartinės padėties.

Kas? XI Kauno bienalė "YRA IR NĖRA: paminklo [ne]galimybės klausimas".

Kur? Įvairiose Kauno erdvėse.

Kada? rugsėjo 15 d. – lapkričio 30 d.