Pamilęs medį
„Kazimieras Sigitas Straigis – vienas ryškiausių medžio skulptorių Lietuvoje“, – parodos anotacijoje pažymi menotyrininkė Vilma Kilinskienė. Be jokių kalbų norisi pritarti dar paantrinant: tai ir vienas kukliausių menininkų, nesureikšminantis nei savo kūrybos, nei savęs.
Paprastas, nuoširdus, mažakalbis, išsisakantis medžio kalba, susimąstyti priverčiantis abstrakcijų kompozicijomis, kuriose apčiuopiamomis formomis sukuriami nauji, originalūs, intuityviai, regis, atpažįstami, bet paslapties iki galo neatskleidžiantys pasauliai. Visi iki vieno jie spinduliuoja šiluma, poetiniu jautrumu, atida ir giliomis įžvalgomis – nenuostabu, nes ir pats S. Straigis toks yra. Kitaip ir būti negali, nes kurdamas meną nepasislėpsi, netgi atvirkščiai – kuo labiau stengsiesi slėptis ar slapstytis po susikurtu įvaizdžiu, tuo labiau viskas bus matoma, nes kiekvienas menininkas kurdamas yra nuogas, tačiau ne be drabužių, o apnuoginęs kur kas daugiau – savo sielą, kurioje, ką turi, tą ir gali sukurti. Nieko daugiau.
S. Straigis savo sieloje tikrai turi daug, gal iš prigimties, gal per gyvenimą sukaupęs – tai matome ir iš jo gausios kūrybos. Profesionalas tikrąja to žodžio prasme, gyvenantis iš savo sukurtų kūrinių – įvairaus medžiagiškumo skulptūrų, paminklų, mažosios plastikos darbų. Įvaldęs ir akmenį, ir geležį, bet pamilęs medį. „Jis – šiltas, gyvas“, – atsako paklaustas, kodėl. Atrodo, dar ir dėl to, kad jautriu prisilietimu prie medžio išsiskleidžia ir skulptoriaus poetinis pasaulio matymas.
Tai įrodo ir švelnumu alsuojantys nedidelio formato darbai ir jų pavadinimai: „Švytėjimas“, „Būvis“, „Vėjų gaudymas“, „Aukojimas“, „Pradai“, „Debesys“, „Aukštybės“, „Būtis“ ir kt. Faktūros labai nedailinantis, atrodo, net specialiai paliekantis grubesnį, o gal aštresnį kirvuko prisilietimą, S. Straigis išlieka skulptūros poetu – plastika tarsi medžio tekėjimas, detalės fokusuojamos į minties gylį, jautrumą ir trapumą. Vis dėlto medis neilgaamžė medžiaga, tačiau ši savybė kūriniams suteikia gylio.
Turi būti tobula proporcijų klausa, nepriekaištinga meistrystė, įgimtas muzikalumas ir dar kas nors, ką šiuo atveju turi tik S. Straigis.
Medžio ritmu
Galaunių namų-muziejaus darbuotojų itin profesionaliai surengtoje ekspozicijoje matome naujausius pastarųjų metų skulptoriaus darbus, didžiulę jų gausą, nors menininkas išsitarė, kad darbų yra dar kokioms trims parodoms, jei ne daugiau.
Tiesa, parodoje yra ir nedidelis, bet be galo įdomus retrospektyvinis ekskursas – dvi monumentalios skulptūros „Pavasaris“ (1975 m.) ir „Laiškas“ (1975 m.). Beje, pastaroji tąkart sukurta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 100-osioms metinėms, o šiandien simboliškai eksponuojama, kai minime jau 150-uosius kūrėjo gimimo metus. Didelio formato ąžuolinės skulptūros daro didžiulį įspūdį tiek savo dydžiu, tiek išskirtine, dramatiška plastika – akivaizdu, kad jau seniai meno pasaulyje skulptorius yra įsitvirtinęs kaip talentingas, ryškus kūrėjas, turintis originalų, savitą stilių.
Parodos pavadinimas „Medžio ritmas“ taip pat priverčia susimąstyti, kad Kaune skulptorių, pasirinkusių medį kaip pagrindinę medžiagą kūrybai, kaip ir neturime. Anksčiau buvo Leonas Strioga, tačiau jo stilistika kitokia – švelniai romantiška, jautriai žmogiška. Dar – Liudvikas Ivaškevičius, parodų jau neberengiantis, bet taip pat medį matęs kitaip – jame dažniausiai įžvelgdavęs / atrasdavęs slypinčių angelų.
S. Straigio iš medžio sukurtos abstrakcijos nesulyginamos su niekuo. Beje, skulptorius yra sukūręs ir nemažai realistinio stiliaus figūratyvinių kūrinių, pavyzdžiui, Kauno klinikų šv. Luko koplyčioje galima pamatyti šv. Luko bareljefą, o centriniame altoriuje – didžiulę Nukryžiuotojo skulptūrą.
Abstrakcijomis iš medžio, regis, menininkas atsiveria, išsiskleidžia, nors jos – ir didžiulis iššūkis, nes tuomet neveikia, tarkime, paukščio, laivo, saulės ar kita konotacija, jau savaime žadinanti vienokią ar kitokią emociją. Su abstrakcija nesužaisi, ji arba veiks (ir net nežinia kuo), arba ne. Tikriausiai turi būti tobula proporcijų klausa, nepriekaištinga meistrystė, įgimtas muzikalumas ir dar kas nors, ką šiuo atveju turi tik S. Straigis.
Skulptorius nuo šešerių
Kruopščiai parengtoje parodoje galima pamatyti ne tik S. Straigio kūrinius iš medžio, piešinių eskizus, darbo įrankius, kurių didžiąją dalį skulptorius susimeistravo pats (ankstesniais laikais įrankių beveik nebuvo įmanoma gauti), bet ir dokumentinę apybraižą (autorius Linas Citvaras) iš menininko dirbtuvės Žaliakalnyje. Ją, kelių aukštų, taip pat pasistatęs savo rankomis, ten su žmona Inga gyvena iki šiol, ten užaugo ir keturios dukros: Dovilė, Genutė, Gertrūda ir Kotryna, kurioms kirvuko kaukšėjimas nuo ankstyvo ryto niekada netrukdė, jo, yra prasitarusios, net pasiilgsta kaip namų garsų.
Skulptoriaus namų kiemas tarsi iš Andrejaus Tarkovskio filmų: mistiškas, pilnas įvairiausių metalinių atributų, paslaptingų, senoviškų detalių – iš visų jų menininkas sukurtų ne vieną įspūdingą kūrinį ir parodą. Deja, mieste, gyvenamųjų namų kvartale, didesnio formato iš metalo kūrinių sukurti beveik neįmanoma, – iš čia, iš kūrybinio ilgesio, idėjų užgniaužimo ir per mažo kiemo visoms toms meninėms gėrybėms eksponuoti, iš jų sukurti ką nors nauja ir kyla toji nostalgiškai tarkovskiška dvasia.
Tačiau kūrybingo žmogaus neužgniauši, jis vis tiek kurs: paėmęs į rankas paprasčiausią plastiliną, anglį ir popierių; pasidirbins įrankių iš surasto gero plieno ar kokio nors automobilinio guolio ir paims medį – kad ir nukirstą, bet šiltą ir savaip gyvą.
„Aš tiek esu pridrožęs to medžio, kad kitas tiek kūrendamas gal nėra sudeginęs“, – šypsosi per 80 personalinių parodų autorius S. Straigis, dar šešerių būdamas sau iš medžio sugebėjęs išsidrožti klumpes – greičiausiai pirmąjį savo kūrinį, nulėmusį ateitį.
KAS? S. Straigio skulptūrų paroda „MEDŽIO RITMAS“.
KUR? Galaunių namuose-muziejuje.
KADA? veikia iki 2026 m. vasario 28 d.
Naujausi komentarai