Sleževičių namas: iškreipta atmintis ir tiesos atkūrimas

Išskirtinis dėmesys P. Cvirkai

1951–1991 m. name veikė Petro Cvirkos, trumpą laiką tegyvenusio šiame name, memorialinis muziejus. Jis atidarytas 1951 m. kovo 20 d. (Atidarytas Petro Cvirkos memorialinis muziejus // Kauno tiesa. – 1951, kov. 21, p. 1), bet muziejaus direktorius Karolis Vairas-Račkauskas, paskirtas jau 1949 01 01, ir Jonas Šimkus Rašytojų sąjungos vardu kritikavo miesto vykdomąjį komitetą dėl delsimo atverti muziejų lankytojams. Esą Rašytojų sąjunga jį norinti atidaryti jau iki P. Cvirkos gimimo metinių 1949 05 02, o ne liepą, kaip planuota vykdomajame komitete (Ko delsiama Kauno miesto vykdomajame komitete? / J. Šimkus // Tiesa. – 1949, kov. 30, p. 3).

Kodėl muziejaus atidarymas dar nukeltas į 1951 m., neaišku. Jau 1950 m. vasarį jo direktorius informavo apie parengtas muziejaus ekspozicijas, kurioms trūkstą tik meninio apipavidalinimo, o 1950 m. gegužės informacijoje apie P. Cvirkos memorialinio kambario atidarymą užsimenama apie baigiamą rengti muziejaus ekspoziciją pirmame aukšte ir apie planuojamą jo atidarymą 1950 m. liepos 21 d. (Petro Cvirkos memorialinis muziejus / K. Vairas // Tarybų Lietuva. – 1950, vas. 19, p. 3 ; Petro Cvirkos memorialinis kambarys: [P. Cvirkos muziejuje] // Tarybų Lietuva. – 1950, geg. 4, p. 3).

Pusrūsyje, kur P. Cvirka gyveno 1934–1935 m., buvo eksponuoti rašomasis stalas, kėdė ir lova, imituojant jo buvusią gyvenamąją aplinką (dabar išardyta). Pirmame ir antrame aukštuose buvo nemaža P. Cvirkos ekspozicija, sudaryta pagal jo gyvenimo ir kūrybos tarpsnius (nuotraukos, knygos, daiktai, laiškai, paveikslai, biustai, dabar šie visi eksponatai taip pat sudėti į uždarus fondus). Muziejaus direktorius K. Vairas-Račkauskas parengė 1960 m. išleistą išsamų muziejaus eksponatų katalogą su muziejaus ekspozicijų nuotraukomis (Petro Cvirkos memorialinis muziejus: eksponatų katalogas ir ekskursijų vadovas / spaudai parengė K. Vairas-Račkauskas. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960).

Kodėl muziejaus atidarymas dar nukeltas į 1951 m., neaišku. Jau 1950 m. vasarį jo direktorius informavo apie parengtas muziejaus ekspozicijas, kurioms trūkstą tik meninio apipavidalinimo.

Muziejaus pirmo aukšto vestibiulio lange buvo įmontuotas ir vitražas (autorius Vincas Kaminskas), kuriame visu ūgiu pavaizduotas P. Cvirka, o šalia buvo eksponuotas gražus didelis stalas, ant kurio rašytojas būtų galėjęs net atsigulti (abejotina, ar stalas priklausė P. Cvirkai).

Vitražas įrengtas 1950 m., po P. Cvirkos muziejaus likvidavimo perkeltas į antrą aukštą, o išmontuotas ir perkeltas į muziejaus fondus tik 2013 m. (tiesa, muziejaus lankytojai vitražo negalėjo matyti jau gerokai anksčiau).

Skverelyje nuo 1959 m. stovėjo biustas P. Cvirkai (autorius skulptorius Viktoras Palys, architektė Teklė Šešelgienė). 1973 m. biustas buvo įrašytas į kultūros paminklų sąrašą kaip vietinės reikšmės dailės paminklas, bet 2016 m. šios teisinės apsaugos nebeliko ir dar 2018 m. siūlyta jį nukelti (Paminklo rašytojui Petrui Cvirkai nebeliks? / Vėjūnė Inytė // Laikinoji sostinė. – 2018, geg. 5, p. 3).

V. Inytės kalbintas Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas lyg ir neprieštaravo paminklo nukėlimui, bet sakė, kad skulptoriaus artimieji nepritarė paminklo perkėlimui į P. Cvirkos muziejų Klangiuose, tad svarstomas Grūto parko variantas arba paminklo perdavimas skulptoriaus V. Palio giminėms.

Architektas Jurgis Rimvydas Palys, žurnalistės paklaustas, kaip vertina situaciją dėl paminklo nukėlimo, tada pasiūlė palikti biustą ten, kur yra, ir saugoti jį kaip mūsų istorijos dalį. Biustas tuo metu liko kiemelyje, o aistros dėl jo nenuslopo ir 2020 m., kai P. Cvirkos anūkas Aidas Pivoriūnas, pasak „Kauno dienos“ žurnalistės Editos Šileikės, net planavo paduoti į teismą visas organizacijas, reikalaujančias paminklą nukelti (viena tokių organizacijų buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungos Kauno apskrities skyrius, raštą dėl biusto nukėlimo pasirašė ir Lietuvos šaulių sąjunga bei kitos organizacijos).

Tada anūko ketinimai liko tik žodžiais, o Kauno miesto savivaldybės poziciją žurnalistei išdėstęs Kultūros paveldo skyriaus vedėjas S. Rimas ragino palaukti, kol P. Cvirkos paminklo klausimas bus išspręstas Vilniuje (Aistros dėl P. Cvirkos biusto persikels į teismą? / Edita Šileikė // Kauno diena. – 2020, rugs. 23, p. 1–2).

2021 m., po peripetijų, kai paminklas buvo uždengtas juodu maišu su užrašu, kad biustui laikas į Grūto parką, 2021 m. gruodžio 8 d. ryte jis tyliai buvo nukeltas ir perkeltas į pastato vidų, iš pradžių į kambarį pusrūsyje, kur ir gyveno P. Cvirka ir kur parašė romaną „Frank Kruk“, pradėjo rašyti „Žemę maitintoją“, kitus kūrinius. Žadėta jo kol kas nerodyti lankytojams, bet vėliau – eksponuoti (Neliko P. Cvirkos biusto / Edita Šileikė // Kauno diena. – 2021, gruod. 9, p. 1, 4–5). Vis dėlto apsispręsta biusto nerodyti lankytojams ir dabar šis biustas saugomas muziejaus fonduose pusrūsyje.

M. Sleževičiaus darbo kambario sieninė spinta knygoms su autentiškomis XX a. ketvirto dešimtmečio žaliuzėmis. Dabar – Vaikų literatūros muziejaus tarnybinės patalpos, 2026. / A. Surblio nuotr.

Sugrąžinta skola

2003 m. kraštotyrininko Antano Vaičiaus iniciatyva pagaliau pagerbtas tikrasis šio namo savininkas M. Sleževičius. 2003 09 19 atidengta skulptoriaus Leono Striogos sukurta atminimo lenta su bareljefu (architektas Alfredas Jakučiūnas). Šios atminimo lentos įrašas skelbia: „Šiame name 1931–1939 m. gyveno Lietuvos respublikos Ministras pirmininkas, užsienio reikalų ir teisingumo ministras, Steigiamojo, I, II, III seimų narys, advokatas Mykolas Sleževičius“.

A. Vaičiaus iniciatyva imta rinkti medžiagą ir apie namo savininkus. 2006 01 25 namo savininko, advokato M. Sleževičiaus atminimui pagerbti parengtas parodos stendas, ateityje (antrame muziejaus remonto etape) planuojama parengti ir muziejaus ekspoziciją apie buvusius namo savininkus.

Tačiau 2022 m. rengtos ekskursijos suaugusiesiems apie namo savininkus Sleževičius „Mykolo Sleževičiaus namas – modernizmo architektūros pavyzdys“ kažkodėl neprigijo.

Įkurdintos vaikų knygos

Trumpai verta prisiminti pastato remontus, lydinčius jo šeimininkus iki šiol. Nors 1978 m. pastato fasadas buvo perdažytas ir tvarkyta metalinė tvora ir vartai, o 1981–1982 m. atliktas pastato kapitalinis remontas (VRVA, f. 1019, ap. 12, b. 3453–3458), bet pirmą didesnį pastato remontą Kauno dailės kombinatas ir Kauno restauracinės dirbtuvės atliko tik 1988–1989 m. (remontas buvo numatytas ekspozicijoms atnaujinti, bet jau buvo aišku, kad keisis ir visa muziejaus struktūra).

Apie šį remontą laikraštyje „Kauno tiesa“ rašė Pranciška Genevičiūtė (1935–2010), prozininkė, literatūrologė, ilgametė Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja, tuo metu P. Cvirkos muziejaus vedėja (Apie nuobodų remontą ir dar šį tą / Pranciška Genevičiūtė // Kauno tiesa. – 1989, rugpj. 8, p. 3).

Pasak P. Genevičiūtės, remontas ne tik ilgai užtruko, bet ir buvo atliekamas nekokybiškai, „Dailės“ kombinato pagaminti eksponatų stendai ilgai gulėjo sukrauti, nes nebuvo kam montuoti, o montuojant paaiškėjo, kad jie pagaminti ant per silpnų kojų, teko papildomai tvirtinti, vitrinų rėmus teko vežti atgal ir perprojektuoti, kad vitrinas būtų galima saugiai atidaryti.

Pasak muziejininkės, jei P. Cvirkos muziejus būtų turėjęs paprasčiausią stalių, jis ko gero būtų padaręs geresnius ir gražesnius stendus.

Netrukus po remonto pastate įsikūrė Maironio lietuvių literatūros muziejaus Vaikų literatūros skyrius, dabar – Vaikų literatūros muziejus, veikiantis nuo 1991 m. Tai nebuvo natūrali tęsa, kaip galima pagalvoti matant gražią šio muziejaus veiklą. Iš pradžių bandyta vietoj jau faktiškai nebeveikiančio P. Cvirkos muziejaus kartu su Kraštotyros draugijos Kauno skyriumi kurti moterų seklyčią, kurioje būtų skaitomos paskaitos kultūros temomis ir vyktų moterų praktiniai siuvinėjimo, karpymo, puokščių aranžavimo ir kiti praktiniai užsiėmimai. Taip pat norėta pasitelkti šiai veiklai įvairius menininkus, puoselėti švenčių papročius, tradicijas (Petro Cvirkos memorialiniame muziejuje – seklyčia? [pokalbis su Pranciška Genevičiūte] // Akcentai. – 1991, sausis (Nr. 3), p. 3).

Tačiau Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė netrukus informavo apie priimtą racionalesnį sprendimą: reorganizuoti P. Cvirkos muziejų į Vaikų literatūros muziejų, išardant P. Cvirkos memorialinę literatūrinę ekspoziciją, paliekant tik memorialinį kambarėlį pusrūsyje, kuriame jis gyveno, o viso pastato erdvėse kuriant ekspozicijas vaikams (Ar turės vaikai muziejų? / Aldona Ruseckaitė // Kauno tiesa. – 1991, bal. 20, p. 5).

1991 m. ir pavyko atidaryti Maironio lietuvių literatūros muziejaus vaikų literatūros skyrių, kuris vėliau išaugo į Vaikų literatūros muziejų.

Sleževičių namo tarpukario laikų virtuvės grindys. Dabar – Vaikų literatūros muziejaus tarnybinės patalpos, 2026. / A. Siurblio nuotr.

Pasakų pasaulis

Dideli muziejaus restauracijos-remonto darbai atlikti 2012 ir 2014–2015 m. pagal architekto Gintaro Prikocko projektą. Kartu su muziejaus remontu gerokai atsinaujino ir jo ekspozicijos. Kaip rašoma muziejaus informacijoje, kurią vaikų žurnalui „Rubinaitis“ (2014, Nr. 2) pateikė Vaikų literatūros muziejaus vedėja Daiva Šarkanauskaitė, 2014 m., gavus Kultūros ministerijos finansavimą, muziejaus pirmame aukšte išplėtota vaikų literatūros ekspozicija ir sukurta interaktyvi literatūros ekspozicija „Nerk į kūrybos gelmes“.

Vedėja rašo apie vaikų supažindinimą su rašytojų darbo įrankiais, interaktyvų Mariaus Jonučio sukurtą Prano Mašioto sodą, atgijusius, kurti kviečiančius įvairių pasakų personažus (Agę Melagę, milžinę Neringą, Arklį Dominyką ir kt.), Juliaus Kaupo pasakų pasaulį pagal jo kūrinį „Daktaras Kripštukas pragare“, aktualizuotą Vytautės Žilinskaitės „Kelionę į Tandadriką“ ir kt.

Muziejaus puslapyje taip pat minima tuo metu parengta interaktyvi kelionė į Ydų šalį pagal rašytojo Vytauto Petkevičiaus pasaką „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“, atkurta ir išpjaustyta menininko M. Jonučio (Vaikų literatūros muziejus Kaune / Daiva Šarkanauskaitė // Rubinaitis. – 2014, Nr. 2 // https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/rubinaitis-2014-nr-2-70/vaiku-literaturos-muziejus-kaune/).

2023 m. pradėtas dar vienas kapitalinis muziejaus remontas. 2024 m. atsinaujinęs muziejus vėl atvėrė duris, kovą pakvietė į pirmąją parodą „Būtybių tyrinėtojos kambariai“, bet remonto darbai vyko toliau, jų pirmas etapas užbaigtas 2025 m.

Dabar muziejuje įveiklinta palėpė (siaubo pasakos, uždraustos knygos), išplėtota interaktyvi literatūros ekspozicija „Nerk į kūrybos gelmes“, interaktyvias ekspozicijas įrengus namo pusrūsyje (panaudojant ir kambarius, kuriuose anksčiau gyveno Antanas Venclova, P. Cvirka, Julius Būtėnas).

Buvusiame P. Cvirkos kambaryje dabar įsikūrė Perkūnas, Laumės ir Aitvaras, o J. Būtėno kambaryje galima pamatyti ineraktyvius Vytauto V. Landsbergio knygos „Arklio Dominyko meilė“ objektus: didžiulį mitinės būtybės dantį ir kiaušinį šaldytuve.

A. Vaičiaus iniciatyva imta rinkti medžiagą ir apie namo savininkus.

Išlikusi autentika

Tvarkymo dar laukia muziejaus tarnybinės patalpos: pirmo aukšto erdvė su virtuvėje išlikusiomis autentiškomis grindimis, erdvė su tarpukario laikų spintele ir liftu maistui patiekti, taip pat advokato M. Sleževičiaus darbo kabinetas su tarpukario laikų žaliuzėmis užtraukiamomis knygų lentynomis, ir namo antras aukštas, kuriame išmontavus P. Cvirkos muziejaus ekspozicijas yra tarnybinės patalpos, jose saugomi muziejaus eksponatai, tarp jų – ir išmontuotas P. Cvirkos vitražas.

Tikėtina, kad po muziejaus remonto antro etapo bus įveiklinta M. Sleževičiaus darbo kambarys tarnybinėse patalpose pirmame aukšte, o gal ir buvę Sleževičių miegamieji antrame aukšte.

Muziejaus informacijoje kviečiama leistis į penkias nuolatines ekspozicijas, jame vyksta edukaciniai užsiėmimai ir kūrybinės dirbtuvės šeimoms („Būtybių tyrinėtojos kambariai“, „Lapės nuotykiai knygose“, „Būk personažas“, „Mano Lietuvos vėliava“, „Kas gyvena Pasakų name?“, „Pasaka lagamine“ ir kt.), teatralizuotos ekskursijos („Pasaka pasaką veja“, Zitos Gaižauskaitės knygos „Paskui bėgantį takelį“ teatralizuotas pristatymas), rengiami įvairūs skaitymų ciklai, knygų pristatymai.