Tarptautinio šokio festivalio „Aura 34“ uždarymui pasirinktas spektaklis ruoštas kartu su nauja Panevėžio teatro „Menas“ komanda. Jame pasitelkus šiuolaikinio šokio su butoh ir flamenko elementais kalbą, elektroninę muziką, vokalą, šviesos ir kinematografinės vaizdo projekcijas, nagrinėjamos aktualios laikmečio temos. Žiūrovai bus kviečiami pagalvoti, kaip pradingsta žmogiškumas ir kada protu nesuvokiami dalykai tampa normalūs.

Vos porą kartų žiūrovų matytas ypač estetiškas spektaklis jau yra įvertintas: už šviesų dizainą Vilius Vilutis nominuotas „Auksiniams scenos kryžiams“, „Meat factory“ atrinktas dalyvauti Lietuvos sezono renginiuose Prancūzijoje.

„Pagrindinė spektaklio tema – kaip propagandos įgalintoje visuomenėje įsigali fašizmas ir kaip protu nesuvokiami dalykai tampa normalūs, – tiesiogiai koreliuoja su geopolitine situacija pasaulyje šiuo metu. Pasirinkome J. Melniko romaną kaip atskaitos tašką, kelti klausimus ir kūno kalba nagrinėti, kas yra žmogiškumas, kur yra riba tarp žmogiško ir žvėriško elgesio“, – pasakoja I. Fontez-Sakurako.

Organizatorių nuotr.

– Jūsų spektaklis – tikrai ne lengva pramoga: jis sukrečiantis ir paliečiantis ne tik protą, tačiau ir širdį. Ar žiūrovams, kurie scenoje įpratę prie teksto, pasiseka suvokti ir pajausti tai, ką norėjote pasakyti?

– Buvau maloniai nustebusi, kai gavau vieno žiūrovo atsiliepimą. Jis prisistatė kaip paprastas juodadarbis, retai vaikštantis į spektaklius, bet štai perskaitė spektaklio anonsą ir jam surezonavo nagrinėjamos temos. Žmogus dėkojo, kad spektaklis jį sukrėtė, bet kartu parodė tiesą. Kaip tai pompastiškai skambėtų, bet romane ir spektaklyje teigiama, kad meilė gali išgelbėti pasaulį, žmogus gali pasikeisti, nes net juodžiausiais laikais turi išeitį. Stebėtina, kaip man parašęs vyras, o vėliau ir kiti išdrįsę pasidalinti įspūdžiais žiūrovai, labai tiksliai nusakė spektaklio temas – džiaugiamės, kad jas, net užkoduotas, žmonės „nuskaito“.

– Kas labiausiai jaudino jus ir jūsų komandą kūrybinio proceso metu?

– Pirmiausia – pats romano aktualumas: jis parašytas dar prieš Rusijai opkupuojant Krymą, bet metaforiškai kalba apie dabartinę situaciją pasaulyje su karais, smurtu ir atgimstančiomis neofašizmo nuotaikomis.

Tai tarsi dabartinių laikų metafora: kai vieni žmonės nusprendžia, kad tokios pat būtybės nėra jiems lygiavertės ir su jomis galima elgtis kaip nori.

Spektaklyje pasakojama propagandos skleidėjo, miegančios sąmonės žmogaus, Dimos transformacijos istorija. Nuo nužmogėjusio ūkininko, kuris nesusimąstydamas skersdavo tvarte laikomus žmogaus pavidalo gyvulius (storus), iki vyro, pamilusio vieną iš jų – Mašą – ir rizikavusio savo gyvybe priešinantis nusistovėjusiai diktatūrai. Tai tarsi dabartinių laikų metafora: kai vieni žmonės nusprendžia, kad tokios pat būtybės nėra jiems lygiavertės ir su jomis galima elgtis kaip nori. Juk tai tėvai ir motinos, kurie su savo vaikais elgiasi kaip mylintys žmonės, o svetimus vaikus žudo, arba visiškai ramiai reaguoja į tai, kad kur nors toli jie žūsta karuose.

Su aktoriais aiškinomės, kaip iš esmės normalus ir padorus žmogus, toks kaip jūs ir aš, tam tikromis sąlygomis gali prarasti žmogiškumą. Ir net jei kažkas sakys: „Jau aš tai ne, aš kitoks!“, tai nebus tiesa. Mielas ir malonus žmogus tikrai gali tapti pačia žiauriausia savo versija. Apie tai mes nesusimąstome, bet pažvelgus giliai į save, ta mintis sukrečia. Aišku, visada yra pasirinkimas – net turėdamas žiaurumo potencialą, žmogus gali neleisti jam prasiveržti.

Dar kita jaudinanti tema – žmogiškumo degradavimas, kultūros saulėlydis, jausmų atrofija. Juk jei augini žmogų be meilės, be kultūros, be edukacijos, kemši jam į galvą propagandą, žemini – galiausiai jį nužmogini. O ta nužmoginta žmonių mase vėliau labai lengva manipuliuoti ir visai įmanoma tampa tai, kas anksčiau atrodė protu nesuvokiama. Tad nėra ko stebėtis situacija Rusijoje, kur dešimtmečius vykdoma propaganda.

Organizatorių nuotr.

– Esate sakiusi, kad scenoje siekiate tikrumo – kokiomis priemonėmis jį kūrėte? Ar buvo sunku su dramos aktoriais statyti šokio spektaklį?

– Taip, scenoje daug tikrų dalykų: ugnis, pienas, kraujas… Yra daug performanso menui būdingų veiksmų, pavyzdžiui, malkų kapojimas scenoje. Su pirmąja komanda kūrėme spektaklį bendradarbiavimo principu: tai nebuvo lengva, bet labai įdomu. Kartu skaitėme, diskutavome, ginčijomės, pykomės, ieškojome ir blaškėmės. Ukrainietės šokėjos nebesugebėjo tęsti tokiu principu ir tokia tematika pradėto darbo. Taip pat aktoriai, kurie scenoje buvo įpratę prie pjesių teksto, perskaitę knygą, turėjo skaudžius spektaklio klausimus (kurių gal nė vienas nenorėtų kelti), perteikti kūno kalba ir visą temos bjaurastį transformuoti į grožį. Kiekvienas spektaklio dalyvių judesys yra praturtintas japonų butoh technika – to Lietuvoje niekas nedaro. Tai tam tikras unikalus meninės raiškos būdas, kai judesio išraiškos ieškoma giliai panirus į save.

Organizatorių nuotr.

Nei aš, nei Philas Von (choreografės vyras ir spektaklio bendrakūrėjas, aut. past.) nesame nei režisieriai, nei „tikri“ choreografai. Philas yra kompozitorius, flamenko šokėjas: jis spektakliui sukūrė garso takelį, jame šoka, vaidina, dainuoja ir šiek tiek groja. Aš į teatrą atėjau kaip vizualiųjų menų ir performanso meno atstovė, supratusi, kad šiuo metu man čia dirbti įdomiau. Kuriu kitais principais, be režisieriams ir choreografams įprastų taisyklių, todėl šokio, teatro, performanso meno, dainavimo technikų derinimas scenoje man natūralus. Man labai patinka dirbti su aktoriais, nes šokio spektaklyje jų kūryba ypač sujaudina. Jiems buvo keista, kai per repeticijas sakydavau, kad nereikia vaidinti – tiesiog būti, bet kada jie suprato, kad iš to gimsta nauja kokybė, buvo nuostabu.

Kas? Festivalio "Aura'34" uždarymas. Šokio spektaklis "Meat Factory".

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? spalio 6 d. 19 d.