Vaizduojamųjų menų festivalis "Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose" pakvietė į susitikimą su tapytoja Migle Kosinskaite. Ryšių istorijos muziejuje – netikėti tapytojos žaidimai spalvomis.

Nepadorus paklydimas

Į personalinę parodą M.Kosinskaitė pakvietė po dvejų metų pertraukos. Per šį laiką  susikaupė įvairių dalykų, kuriuos tapytoja išliejo savo naujuosiuose darbuose. Įpratę prie M.Kosinskaitės monochromijos bus maloniai nustebinti spalvų. Neatsitiktinai ciklas ir pavadintas "Spalvotyra".

"Ciklas "Spalvotyra", kaip ir visa parodos koncepcija, gimė mąstant apie pasaulį kaip labai įvairų, spalvingą, kontrastingą ir nevienareikšmį dalyką", – M.Kosinskaitė žvelgė į kabinamus jos kūrinius. "Spalvotyra" gimė per plenerą, išvažiavus, – neatsitiktinai, juk didesnis noras kažką pakeisti, padaryti ne taip, kaip darei iki šiol, atrasti kitus kampus ir paūmėja išvykus iš namų.

"Bandymas pažaisti su spalvomis – iššūkis sau, nes aš jau lyg ir užsižaidžiau su ta monochromija. Man ji patinka, aš viską žinau. Bet nutariau save išjudinti ir pastatyti į kažkokią nepatogią situaciją. Per dvejus metus nusivažiavau iki visiškai nepadorių spalvų protrūkio. Tokių rožinių ir baisiai mėlynų, – iš savo kūrybinių klaidžiojimų juokiasi tapytoja. – Tačiau ir vėl sugrįžau į savo monochromiją. To nepadorumo kartais reikia, kad negalvotų apie mane labai vienodai."

Spalva akyse

M.Kosinskaitė į krūvą sudėjo viską ką ji mėgsta: dekoratyvumą, dėmesį detalei, formai, ir jos taip mėgstamus smulkius "pasikrapštymus". Vis dėlto siekiamybė centre išlaikyti žmogų liko tokia pat ryški, stengiantis tai pabrėžti įvairiomis transformacijomis.

Ypač ryškios kūriniuose sukurtų personažų akys. Apie akis M.Kosinskaitės kūryboje menotyrininkė Vida Savičiūnaitė yra pastebėjusi: "Miglės paveikslų personažai visada stebi žiūrovus.

Puošnios aukštuomenės damos ir liūdnos juokdarės, gracijos ir medūzos, mąslios ir nerūpestingos koketės, begėdės ir drovuolės, dekadentės, pikų damos ir salomėjos, laisvos ir kompleksuotos, turtingos ir vargšės – visos turi savo nuomonę apie mus. Jos stebi akylai ir aptarinėja mus savo vidiniais monologais. Tarsi nurenginėja žvilgsniu."

"Spalvotyroje" dėmesys akims dar ryškesnis, greičiausiai dėl įsiliejusių tų, anot tapytojos, nepadorių spalvų. Jis – vis kitoks, bylojantis vis apie kitą nuotaiką, sakantis vis kitą mintį.

Autobiografiniai personažai

Tapytoja nelinkusi viešai nagrinėti kiekvieno savo kūrinio atskirai. "Manau, kad tuose darbuose yra visko ir tematiškai, ir stilistiškai. Nuo tokių visiškai dekoratyvių iki sudėtingų figūrinių kompozicijų. Temos taip pat pačios įvairiausios – žmogiškos, gyvenimiškos, apie bėgantį laiką, įvairias pagundas, vidinius demonus, žmonių darnumą ir nesusišnekėjimą", – mąsliai vertino M.Kosinskaitė.

Menotyrininkai nevienareikšmiškai pasisakė, kad autorės personažai ateina pas mus su ryškia autobiografija. Netgi vadino, kad paveikslai virsta monospektaklio scena, nuo kurios į mus kreipiasi asmenybė. Tvirta savo pasirinktu gyvenimo būdu ir pasaulio suvokimu. Ryški, vienetinė, stipri net savo paklydimais, todėl priverčianti suklusti.

"Kad ir kaip ten slėptumeisi už tų kaukių, vis tiek yra tai, ką turi viduje. Apie ką daugiau? Apie save, apie savo išgyvenimus, mintis. Niekada nesistengiau daryti portreto, tačiau tai išlenda kitais pavidalais", – dėl autobiografiškumo paveiksluose sutiko M.Kosinskaitė. Emocinės būsenos, nuostatos ir troškimai atsispindi tapytojos vaizduojamuose personažuose.

Varomoji jėga – iššūkiai

M.Kosinskaitė skaičiuoja, kad labai sveikas laiko tarpas tarp personalinių parodų yra dveji metai. "Jauniems gal viskas greičiau, o dabar jau norisi lėtai ir mėgaujantis", – šypsojosi

M.Kosinskaitė, nevalingai primindama tai, ką jau sykį yra sakiusi: tas kasdienis "tepimas" esąs absoliuti psichoterapija, išgydanti nuo visų įtampų, nervų, blaškymosi. Tapyba stabilizuojanti ne prasčiau negu joga.

M.Kosinskaitė "Spalvotyra" paneigė menotyrininkų strėles, esą jos tvirtų kompozicijų formai, idėjai ir charakteriui beveik nereikia spalvos. M.Kosinskaitė sutiko, kad tas nuklydimas į spalvas jai pačiai buvo mielas. Vis dėlto vargu ar spalvos taps tapytojos ženklu ir būsimų kūrinių leitmotyvu.

"Parodose norisi parodyti kitoniškus dalykus. Čia panašiai kaip automobilių pramonėje. Kai sukuriamas koncepcinis modelis. Jie nebūtinai pasiteisina. Kai kurios idėjos prasitęsia, kai kurios miršta, – atrodo, nesulyginamus dalykus – meną ir techniką – sugretina tapytoja ir čia pat daro išvadą: – Jeigu nedarysi iššūkių, tai ir tapysi vieną ir tą patį paveikslą visą gyvenimą."

Kas? M.Kosinskaitės paroda "Spalvotyra".

Kur? Ryšių istorijos muziejuje.

Kada? Veikia iki lapkričio 29 d.