Jos drobėse – ne vienuolyno architektūra ar religiniai motyvai, bet mylimi ir kasdien stebimi padangių sparnuočiai. Vieni jų turi savo istorijas, kitų istorijas gali susigalvoti pats žiūrovas. Svarbiausia, anot parodos „Pavasario giesmė“ autorės, stabtelėti ir pasidžiaugti subtiliu gamtos grožiu, kuris pavasarį prabunda aplink mus.
– Kaip kilo idėja surengti parodą, kurioje pagrindiniai veikėjai – paukščiai?
– Paukščiai – dažniausi mano paveikslų veikėjai. Kai susirenka pakankamas jų būrys, išleidžiu į parodą. Pavasaris paukščių temai itin tinkamas.
– Jūsų paveiksluose vaizduojami iš tiesų gamtoje egzistuojantys paukščiai ar leidote sau kurti laisvai, neapsiribodama tikrove?
– Visi mano paukščiai realūs. Tačiau ačiū už kūrybinę idėją. Tikiu, kad kada nors gims ir fantastinė paukščių kompozicija.
– Gal kiekvienas paukščiukas turi savo istoriją?
– Ne kiekvienas, bet kai kurie turi. Pavyzdžiui, kardinolas. Tokį pavadinimą jis gavo dėl savo ryškių raudonų plunksnų, kuriomis puošiasi patinėliai. Jie gyvena Šiaurės Amerikoje – mūsų krašte neturime nieko panašaus, todėl beveik galėčiau juos priskirti fantastinių paukščių kategorijai. Apie kardinolus pirmąsyk sužinojau skaitydama Thomo Mertono dienoraščius. Šiam trapistui netrūko atidaus žvilgsnio į gamtą: tarp dvasinių pamąstymų ir vienuolyno kasdienybės aprašymų jis mielai įterpdavo pastebėjimų ir apie apsilankiusius įvairių rūšių paukščius.
Kai mūsų sesuo Gabrielė dėstytojavo koledže Jungtinėse Amerikos Valstijose, atsiuntė man nufilmavusi vaizdo įrašą su čiulbančiu kardinolu – buvau tiesiog pakerėta. Dėl to jis atsirado ir viename mano paveiksle, nors paprastai orientuojuosi į lietuviškus sparnuočius.
– Kur tuos lietuviškus sparnuočius stebite? Ar turite savo mylimiausią, gražiausią? Kiek iš viso paukščiukų „atskrido“ į Kauno sakralinės muzikos mokyklą, kur surengėte parodą?
– Dažniausiai su paukščiais pažindinuosi feisbuko Lietuvos ornitologų draugijos grupėje, o gyvai juos stebiu čia pat – miesto centre. Neries pakrantėje, prie Petro Vileišio tilto, visada klega paukščių choras, kurio neužgožia net transporto gaudesys. Nemažai ten gyvena ir mano mylimiausių dagilių. Tai baikštūs paukšteliai – retai juos tenka pamatyti, bet išgirsti galima kasdien. Didelį įspūdį man paliko Donnos Tartt knyga „Dagilis“, todėl atrodė, kad privalau šį paukštelį ir pati nutapyti. Parodoje galima pamatyti ir kardinolą, ir dagilį, ir sniegeną, ir zylių. Taip pat – kitų mažų paukštelių. Yra pora gervių. Iš viso – penkiolika sparnuočių. Galima pasiklausyti ir jų čiulbėjimo nuskaičius QR kodus.
– Ar paroda „Pavasario giesmė“ Jums buvo pirmoji? Jei taip – koks jausmas paleisti savo paukštelius į platųjį pasaulį ir patikėti juos žiūrovų akims?
– Pirmąją paukštelių parodą surengiau prieš dvejus metus mūsų vienuolyno patalpose. Dabartinė paroda – pirmoji tokioje viešoje erdvėje. Labai džiaugiuosi ir esu dėkinga mokyklos direktoriui kunigui daktarui Viliui Sikorskui ir visai administracijai už palaikymą. Iš čia dirbančių mokytojų sulaukiau gražių atsiliepimų apie parodą. Kauno sakralinės muzikos mokyklos fojė – labai jauki kamerinė erdvė. Mano paukšteliams ten labai patinka, o ir lankytojai gali lengvai juos pasiekti.
– Ar ketinate ir toliau plėtoti paukščių tematiką?
– Jau kelis sykius sau pasakiau, kad reikia baigti su paukščiais, bet jie manęs vis nenori paleisti. Kai kurių rūšių esu nutapiusi jau po keletą variantų ir dar turbūt ne sykį prie jų grįšiu (kaip kad prie ilgauodegės zylės). Tais kartais, kai pavyksta nuo jų pabėgti, renkuosi tapyti mažas gamtos detales, kates, peizažus ar tiesiog elektros stulpą – esu atvira bet kokiai temai, jei tik ji užkabina mano širdį ar mintį.
– Esate baigusi Kauno dailės mokyklą. Ar tai reiškia, kad piešti mėgote nuo pat vaikystės? Papasakokite apie savo kūrybos pradžią.
– Piešiau nuo pat mažens. Pradinių klasių dailės mokytoja paragino stoti į Kauno dailės gimnaziją. Ją pabaigusi kūrybą ilgą laiką buvau apleidusi. Kartą vienas žmogus išmintingai priminė, kad Dievas man šią dovaną suteikė gimstant. Supratau, kad negaliu jos palaidoti – dovanas reikia naudoti.
30-šimtmečio proga tėvai man padovanojo akrilo dažų. Taip ir vėl pradėjau tapyti. Pastebėjau, kad ne visai pavyksta perteikti norimą kompoziciją drobėje, todėl ėmiau svajoti, kaip būtų šaunu turėti mokytoją. Pasidalijau ta mintimi su mūsų seserimi Benedikta. O ji – trumpos maldos meistrė – pakėlė akis į dangų ir sako: „Dieve, girdi? Jai reikia tapybos mokytojo!“
Nepraėjo nė savaitė, kai feisbuke radau Gintaro Zubrio dailės studiją. Bus jau devyneri metai, kai ją lankau. Ten ir gimsta visi mano paveikslai. Atsinešu temą, idėją, o mokytojas pataria, kaip ją įgyvendinti; paaiškina, ką galima pataisyti. Į studiją tapyti ar piešti susirenka įvairaus amžiaus ir profesijų žmonių. Bendrystė su jais tampa paskata nesustoti ugdant savo gebėjimus.
– Studijavote Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Leiskite spėti, ar tik ne menus?
– Taip, VDU Menų fakultete baigiau visas studijų pakopas. Prieš dešimt metų apsigyniau menotyros disertaciją. Mano interesų sritį lengvai galima nuspėti – krikščioniškoji dailė.
– Ar turite mėgstamą menininką, kuris Jus įkvepia?
– Labiausiai mane įkvepia pašvęstojo gyvenimo dailininkai. Dėl šios priežasties iš senųjų meistrų žaviuosi dominikonu Fra Angelico (XV a.). Savo kelyje sutikau ir šiuolaikinių vienuolių menininkų (-ių). Pavyzdžiui, lankydamasi Anglijos Stanbruko benediktinių vienuolyne bendravau su dabar jau amžinybėn iškeliavusia abate Joanna Jamieson, kuri buvo freskų tapytoja. Mane sužavėjo jos drąsa: visą gyvenimą praleidusi uždarame vienuolyne, jau perkopusi 70 metų, ji pasiryžo atnaujinti dailės įgūdžius ir įstojo į Karališkąją piešimo mokyklą. Šis susitikimas įkvėpė ir mane pačią ieškoti dailės studijos.
Kalbant apie vienuolius menininkus, norisi paminėti tokias išskirtines bendruomenes, kurių pačioje charizmoje yra meninė kūryba. Jų nariai tapo, lipdo, audžia sakralinės paskirties reikmenis ir religinius kūrinius. Mūsų Europos benediktinių Prisikėlimo kongregacijoje yra du tokie vienuolynai Nyderlanduose ir Prancūzijoje.
– Esate benediktinių vienuolė. Papasakokite, kaip nusprendėte žengti į vienuolystės kelią ir kas Jus įkvėpė jį pasirinkti?
– Koks platus klausimas – knygą būtų galima parašyti. Pasistengsiu trumpai. Studijų metais buvau aktyvi Petrašiūnų parapijos jaunimo narė. Nuolat ieškojau, kaip dar galėčiau praplėsti savo tikėjimo žinias. Taip prieš 20 metų atėjau į „Alfa“ kursą pas seseris benediktines ir susipažinau su vienuolynu. Netrukus pajutau Dievo kvietimą į pašvęstąjį gyvenimą. Prisipažinsiu, jis ir man pačiai buvo didelė staigmena: niekada neplanavau tapti vienuole. Leidausi į šį nuotykį, ir jis vis dar tęsiasi.
– Kiek žinau, vienuolės laikosi griežto dienos ritmo. Ar tokioje aplinkoje lieka vietos kūrybai – ar užtenka laiko tapyti ir puoselėti kitus meninius talentus?
– Mūsų vienuolyne talentus stengiamasi palaikyti ir skatinti. Daug seserų užsiima daile, rankdarbiais, kulinariniais eksperimentais, kūrybiniu rašymu ir kitokia veikla. Tapybai skiriu vieną vakarą per savaitę. Norėtųsi daugiau, bet vienuolėsgyvenime saikas yra itin svarbus. Šv. Benediktas mūsų reguloje akcentuoja pusiausvyros svarbą: malda, darbas, laisvalaikis – viskas privalo turėti savo laiką ir vietą.
– Ar mėgstate ir turite galimybių keliauti? Kokius egzotiškus margo pasaulio paukščius Jums dar rūpėtų nutapyti?
– Nesu didelė mėgėja keliauti, bet lankiausi keliose Europos šalyse studijų tikslais, piligrimaudama ar svečiuodamasi kituose vienuolynuose. Taigi, išskirtinės egzotikos nesu mačiusi, nebent Anglijoje laisvėje gyvenančius fazanus. Tačiau norėčiau pamatyti kolibrį ir, be abejo, jį nutapyti. Labai tiktų mano mėgstamiems mažiems formatams.
Tapybai skiriu vieną vakarą per savaitę. Norėtųsi daugiau, bet vienuolės gyvenime saikas yra itin svarbus.
– Kodėl Jums taip patinka maži formatai? Ar gyvenime irgi patinka minimalizmas, ar tas neperteklius, saiko jausmas yra vienuoliško asketizmo padiktuota savybė?
– Maži formatai turi daug privalumų. Pirmiausia, juos galima greitai nutapyti. Toks paveikslas gali gimti nors ir per vieną vakarą. Man patinka išbaigtumo jausmas. Tada nepabaigtas darbas nepersekioja tavęs mintyse visą savaitę ar mėnesį. Antra – maži paveikslai neužima daug vietos. Mano celė (vienuolės kambarys) nedidelė, o maži formatai telpa net ir knygų lentynoje.
Nepasakyčiau, kad iš prigimties mėgstu minimalizmą, bet šių dienų pertekliaus visuomenėje už jį reikia pakovoti. Nuolat turi budėti, kad tavo erdvėje, vizualiniame lauke, mintyse nebūtų pertekliaus, kuris trukdo kurti, ilsėtis, melstis ir dirbti. Manau, tai aktualu ne tik vienuoliams.
– Kaip atrodo Jūsų kasdienybė vienuolyno aplinkoje? Kaip ji formuoja ir įkvepia Jūsų meninę kūrybą?
– Vienuolyno kasdienybė gana struktūruota. Yra aiškus laikas, kada kartu keliamės, kartu meldžiamės, kartu valgome. Likusį laiką dirbame: kas vienuolyne, o kas išeina į mokyklas, universitetus, ligonines, parapijas. Tačiau, grįžus namo į vienuolyną, visada žinome, kad rasime įprastą tvarką, ir tai suteikia ramybės šiame chaotiškame pasaulyje. Kokią įtaką tai turi kūrybai? Aiškus gyvenimo ritmas palieka daugiau energijos kūrybai, ugdo pastabumą ir tiesiog suteikia ištvermės tęsti pradėtas veiklas. Juk be nuoseklaus darbo nebus jokio rezultato.
– Kuris šventasis galėtų būti vadinamas paukščių globėju?
– Vien tik paukščių globėjo kaip ir nėra, bet šv. Pranciškus yra visų gyvūnų globėjas. Paukščius jis labai mylėjo ir net sakydavo jiems pamokslus. Tiesa, ir šv. Benediktas draugavo su varnu. Manau, paieškojus galima surasti ir daugiau šventųjų, kurie bičiuliavosi su paukščiais.
– Ar menas Jums padeda giliau patirti dvasingumą, ramybę?
– Kalbant apie meną pačia plačiausia prasme, turiu pripažinti, kad patirtį Dievą mane labiau įkvepia muzika ir sakralinė architektūra nei vaizduojamoji dailė. Jei klausiate apie mano pačios kūrybą, tai jos poveikis man labiau psichologinis negu dvasinis: drobėje mokausi spręsti problemas, suprasti, kad klaidas dažniausiai galima ištaisyti, o kai kuriuos trūkumus – paversti privalumais.
– Ar yra kokių nors vienuolyno tradicijų, kurios Jus ypač įkvepia?
– Benediktinų vienuolynai per amžius buvo kultūros kūrėjai ir puoselėtojai. Kažkada man buvo svarbu tai išgirsti ir suprasti, kad nesu tik keista balta varna tarp juodų vienuolių. Meno istorija, literatūra, tapyba, kitos meninės ir kultūrinės veiklos puikiai dera su benediktinių tradicija. Turbūt daugeliui atrodo, kad vienuolė turėtų tapyti religinius paveikslus, bet tam reikia subręsti. Kol kas ieškau grožio apraiškų gamtoje ir kasdienybės akimirkose.
Naujausi komentarai