Frankenšteino kompleksas

Žiūrėkite Nacionaliniame Kauno dramos teatre (Laisvės al. 71, Kaunas)

Repertuarą sekite dramosteatras.lt

„Frankenšteino kompleksas“ – bendras Nacionalinio Kauno dramos teatro ir „Dirty Deal“ teatro (Latvija) projektas. Spektaklis leido pajusti šiuolaikinio Latvijos teatro dvasią ir susipažinti su jo kūrėjais. Tačiau svarbiausia intriga, kodėl ir noriu pasidalyti įspūdžiais apie šį spektaklį, – dramą kūrė dramaturgas Karlis Krūminis kartu su dirbtinio intelekto programa – Elonui Muskui priklausančios tyrimų laboratorijos „OpenAI“ 2020 m. sukurtu modeliu GPT-3 (Generative Prie-trained Transformer).

Filmai apie žmogų norinčius sunaikinti ar, priešingai, bet kokia kaina būti į mus panašius robotus pradėti kurti dar praėjusio amžiaus pradžioje. Prisiminkime pirmąjį ir brangiausią filmą šia tema – Fritzo Lango „Metropolį“ (1927), kuriame veikė robotė moteris, ar Steveno Spielbergo klasika tapusį filmą „Dirbtinis intelektas“ (2001), kuriame – robotas berniukas Deividas, gebantis jausti ir net mylėti stipriau už patį žmogų. Teatre DI – vis dar retas svečias. Nors jau Lietuvos tarpukario teatre būtų galima surasti pavyzdžių – robotus vaizduojantį spektaklį „R.U.R.“ pagal čekų rašytojo Karelo Čapeko dramą 1927 m. Valstybės teatre statė režisierius Borisas Dauguvietis.

Esminis skirtumas tarp robotus tyrinėjančių filmų ir „Frankenšteino komplekso“ – pirmuoju atveju tai rašytojų ir režisierių kūrybinė išmonė, tad, pasibaigus filmui, sugrįžti į saugią kasdienybę, o čia viskas realu – spektaklis sudėliotas iš atskirų dramos fragmentų, kuriuos iš tiesų sukūrė dirbtinis protas, kurį matai priešais save. Dramaturgas K.Krūminis spektakliui atrinkęs įdomiausius fragmentus iš jųdviejų su GPT-3 kūrybinio dialogo ar, greičiau, lygiavertės kūrybinės kovos, nes tenka pripažinti, kad ši programa gali kurti lygiai taip pat, kaip ir žmogus.

D. Stankevičiaus nuotr.

Spektaklyje DI nepasirodo viename aiškiame kūne, kaip kad esame įpratę matyti tokio žanro filmuose. Jis – it Mary Shelley XIX a. aprašytas garsusis Frankenšteinas, sutvertas iš skirtingų mirusių žmonių kūnų dalių. Spektaklio metu šios programos portretas tavo vaizduotėje dėliojasi iš skirtingų dalelių. DI geba ne tik kurti, bet ir vaidinti – labai įtikinamai pamėgdžioti bet kurį žmogų. Vis dėlto čia neatsilieka ir aktoriai, suvaidindami daug skirtingų vienodai stipriai paveikių vaidmenų, taip įrodydami, kad žmogaus galimybės ne tokios ir ribotos.

Režisierius Valteris Sylis, dailininkas Ugis Berzinis, šviesų dailininkas Lauris Johansons, muziką komponavęs Arvydas Saulytis ir keturi aktoriai – Inga Tropa, Karlis Reijeris, Vaidas Maršalka, Deividas Breivė scenoje sukuria daugybę trumpų situacijų pagal DI parašytą tekstą. Įdomu ir tai, kad jis tai darė remdamasis interneto erdvėje randama informacija. Todėl spektaklyje galime patirti įvairiausių asociacijų su siaubo žanro filmais, literatūra, teatru, taip pat ir su kasdieniais politiniais, kriminaliniais įvykiais. Tai ne vien citatos, programa pati kuria dialogus interpretuodama aptiktus duomenis. Šio kūrybinio proceso didžiausias netikėtumas – kartu su GPT-3 paveikslu kuriasi ir paties žmogaus. Ir čia tenka nuoširdžiai išsigąsti – pats žmogus sau yra kur kas didesnis priešas nei robotai. Frankenšteino kompleksas – JAV rašytojo Isaaco Asimovo terminas, apibūdinantis DI savarankiškumo siekį pasipriešinant jį valdančio žmogaus valiai. GPT-3 tokio tikslo neturi ir šios sąvokos prasme DI su žmogumi susikeičia vietomis.

„Frankenšteino kompleksas“ sukelia prieštaringą įspūdį. Jį įdomu stebėti kaip tikrą, neišgalvotą eksperimentą, susipažinti, ką gali sukurti DI. Tai nauja, aktualu, netikėta. Tačiau jeigu eisime į spektaklį nežinodami konteksto, jis gali pasirodyti kaip tarpusavyje sunkiai besisiejančių pavienių scenų kaleidoskopas, stipriai išjudinantis protą ir mažiau – emocijas. Šis šiuolaikinio teatro eksperimentas ir žavi, ir atstumia, ir lieka iki galo nesuprastas. Na, turbūt kaip ir pats Frankenšteinas.

Rekomenduojama: mokslinės fantastikos, siaubo žanrų gerbėjams ir norintiems patirti kažką naujo.

Nerekomenduojama: mėgstantiems aiškias istorijas ir jų atomazgas.

Pakankamas atstumas

Žiūrėkite Kauno miesto kameriniame teatre (Kęstučio g. 74A, Kaunas)

Repertuarą sekite https://www.facebook.com/nuepiko ir http://www.kamerinisteatras.lt

„Pakankamas atstumas“ – šiuolaikinio šokio trupės „Nuepiko“ spektaklis, tapęs Kauno kamerinio teatro kartu su „Kaunas 2022“ vykdomos Jaunųjų prodiuserių ugdymo programos dalimi ir 2021 m. jaunimo teatro festivalio „Išeities taškas“ laureatu. Kuo ypatinga ši premjera? Paradoksalu, tačiau išgrynintu paprastumu. Spektaklio choreografai ir šokėjai Arūnas Mozūraitis ir Adrianas Carlo Bibiano kuria ypač suprantamą ir artimą pasirodymą. Šokėjai vilki vienodus paprastus neutralios kūno spalvos drabužius, scenoje nėra jokių dekoracijų, pasitelkiamas tik vienintelis daiktas – virvė. Erdvėlaikį, istoriją, įtampą, emocijas ir estetiką kuria bendra šokio, muzikos (Andrius Stakelė) ir apšvietimo (Monika Šerstabojevaitė) sąjunga. Jeigu tai būtų maisto patiekalas, jį galima būtų įvardyti ekologišku, be jokių E.

Spektaklyje gvildenama šiomis dienomis labai dažnai vartojama sąvoka „atstumas“, tačiau reiškianti ne tai, kas pirmiausia toptelėja į galvą, o socialinį atstumą. Pandeminė situacija ypač išryškino nuomonių skirtumus, kai kasdien tenka susidurti su iššūkiu nepasiduoti kitų priešiškam nusiteikimui, komunikuoti tolerantiškai ir išlikti savimi. Šokėjai tarsi sustabdo laiką, iš didžiulio šių dienų visuomenės paveikslo iškerpa mažutį fragmentą – dviejų žmonių tarpusavio santykį ir pažvelgia į jį iš labai arti.

V. Lankauskaitės nuotr.

Virvė, kuria naudodamiesi bendrauja šokėjų kuriami personažai, taikliai parodo šiuos nematomus mūsų tarpusavio atstumus. Harmoningi šokėjų judesiai su virve kuria tokias pat harmoningai banguojančias bangas, įkvepiančias sukurti kažką bendro, ir atvirkščiai. Šokėjams pavyksta sukurti ir ypač estetiškų kompozicijų, kai dviejų žmonių tarpusavio atstumas virsta kone meno kūriniu. Virvė tampa motyvacijos, destrukcijos, painiavos, grynumo, prisirišimo ir nutrūkusių santykių simboliu. Taip pat ir laidininku, kuriuo yra transliuojama aiški žinutė žiūrovui.

„Pakankamas atstumas“ nepateisina išankstinio nusiteikimo, kad šiuolaikinis šokis kartais atrodo pernelyg abstraktus ir sunkiai suprantamas. Ar, kitaip tariant, išlaiko pakankamą atstumą. Čia visos vaizduojamos situacijos atrodo gana artimos. Įdomu stebėti, kaip naudodamiesi virve šokėjai geba ja kalbėti, kaip jungia jos judėjimą ir faktūrą su savo kūnais. Galbūt todėl spektaklio laikas pralekia neįtikimai greitai. Dėmesys natūraliai krypsta į šokėjus ir jų nenuspėjamus veiksmus, užmiršti aplink egzistuojančią aplinką, kasdienius rūpesčius, nekyla noro žvilgtelėti į laikrodį. Laiką tirpdo ir A.Stakelės kurta muzika, kuri žiūrovą panardina į ambientinę atmosferą.

A.Mozūraitis ir A.C.Bibiano – puikiai žinomi šokėjai profesionalaus Lietuvos šiuolaikinio šokio lauke, galintys pasigirti ne vien puikiai ištreniruotais kūnais, bet ir siekiu nuolat ieškoti naujų išraiškos galimybių. Spektaklyje nerasime jų noro įtikti, demonstruoti savo kūnų, linksminti publiką. Jiems šokis – veidrodis, kuriame gali atspindėti esamą laiką, tyrinėti save ir aplinką, kurioje gyvena. „Pakankamas atstumas“ virsta terapiniu seansu – tarsi ekologišku patiekalu sielai. Išėjęs iš jo ir atsidūręs ryšyje su kažkuo, pradedi vaizduotėje žaisti, kaip jis galėtų atrodyti, jeigu būtų matomas.

Rekomenduojama: mėgstantiems estetinę švarą.

Nerekomenduojama: besitikintiems patirti šou efektą.