M.Žilinsko dailės galerijoje pristatomi litvakai, garsūs l‘École de Paris atstovai, kurių kūrybinis palikimas saugomas "Lewben Art Foundation" ir Lietuvos išeivijos dailės fonduose.

XX a. pr. kiekvienas dailininko karjerą pradedantis jaunuolis svajojo nuvykti į Paryžių, į meno Meką, kur kunkuliuoja meninis gyvenimas privačiose studijose ir mokyklose, salonuose ir parodų galerijose, kavinėse ir naktiniuose baruose, kur kiekvieną dieną gimsta nauja meno srovė. Ypač Paryžius viliojo litvakus – žydų jaunuolius iš vakarinių Rusijos imperijos gubernijų, vėliau – iš laisvosios Lietuvos.

Į Paryžių litvakai emigravo dviem bangomis. Pirmoji banga plūstelėjo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tada emigravo Marcas Chagallas ir Ossipas Zadkine (abu atvyko į Paryžių 1910) bei Vilniaus piešimo mokyklos mokiniai: Jacques Lipchitzas (1909), Pinchus Krémègne ir Michaelis Kikoïne (1912), Emmanuelis Mané-Katzas (1913), Simonas Glatzeris (1914). Pasibaigus karui, jau iš laisvosios Lietuvos, Jokūbas Mesenbliumas (1924), Maxas Bandas (1924) ir Neemija Arbit Blatas (1926) papildė litvakų dailininkų bendruomenę Paryžiuje.

Dauguma menininkų migrantų, ieškodami pastogės pagal savo kuklius išteklius, ėmė kurtis Montparnasse rajone, kuris buvo pigesnis už tuo metu populiarius meno rajonus Monmartre ir Bato Lavuar. Nuo 1900 m. Pasaulinės dailės parodos išlikęs paviljonas–vyninė ir keletas kitų aplinkinių pastatų skulptoriaus Alfredo Boucherio buvo suskirstyti į nedideles studijas (jų buvo apie 80), kuriose galėjo prisiglausti ir kurti pinigų neturintys menininkai. Dėl apvalios formos ir jame zujančių dailininkų, paviljonas buvo pramintas La Ruche – Aviliu.

Gausi litvakų dailininkų migracija ir koncentruotas gyvenimas Avilyje, kur jie buvo laisvi eksperimentuoti, įtakojo naujos meno krypties l‘École de Paris – Paryžiaus mokyklos susiformavimą. Dauguma litvakų, gimę ir augę religingose žydų šeimose nedideliuose Rytų Europos miesteliuose – štetluose, atsinešė į Paryžių unikalią jauseną ir pasaulėžiūrą. Žydiškoji štetlo kultūra ir savitas tautinio meno supratimas litvakų kūryboje susipynė su moderniomis to meto Paryžiaus meno kryptimis – postimpresionizmu, kubizmu, futurizmu ir fovizmu. Ši sintezė ir suformavo l‘École de Paris kryptį, kuri dar vadinama prancūziškuoju arba prancūziškuoju–žydiškuoju ekspresionizmu.

Prancūziškajam ekspresionizmui būdinga raiškos elegancija ir santūrumas, plokščia forma, emocingas potėpis, sodrių ir šviesių spalvų niuansai. Dailininkus domino juos supantis gyvenimas čia ir dabar – miestų skverai ir gatvės, kavinių ir turgaus šurmulys, karuselių ir cirko palapinių džiugesys. Jiems vienodai įdomus ir draugo ar žmonos portretas, ir nuogas moters kūnas studijoje, ir ant palangės numestas raudonas obuolys ar vazoje pamerktos gėlės, ir plačiai atsiveriantys apylinkių peizažai. Nesvarbu, ką vaizduoja dailininkai, jų kūriniuose vyrauja lyrizmas, nostalgija, poetiškumas, intymumas ir toji žodžiais nenusakoma žydiškoji melancholija. Prancūziškojo ekspresionizmo stilistika buvo populiari nuo 1910 iki 1940 metų. L‘École de Paris krypčiai atstovavo keli šimtai dailininkų, tarp jų – apie 60 litvakų iš Rytų Europos ir daugiau nei 150 žydų dailininkų iš viso pasaulio.

Pinchus Krémègne

Želudoke gimęs Pinchus Krémègne (1890–1981) dar Vilniaus piešimo mokykloje susidraugavo su Michaeliu Kikoïne‘u ir Chaimu Soutine‘u. Gavę La Ruche adresą, 1912 m. visi trys jaunuoliai išvyko į Paryžių. Sužavėtas pietų Prancūzijos peizažo, P.Krémègne nuo 1918 m. apsistojo Serę mieste, tačiau dalyvavo parodose Paryžiuje, taip pat Londone ir JAV miestuose.
Krémègne Avilio studijose praleido penkiolika metų (1912–1927) ir padarė stiprią įtaką l‘École de Paris meno estetikai. Dailininkas geometrizavo į prancūziškojo ekspresionizmo stilistiką besiskverbiančias amorfines formas, o niuansuotą spalvų paletę papildė fovistams būdingu spalviniu žaismu. Meistriškos, nors kartais detalių perkrautos kompozicijos, erdvę naikinantys disonuojantys spalvų deriniai ir itin jausmingi potėpiai – tai P.Krémègne‘io plastinės kalbos ypatumai.

Michaelis Kikoïne

Rečycos kaimelyje šalia Gomelio gimęs Michaelis Kikoïne (1892–1968 Paryžius), porą metų pasimokęs Vilniaus piešimo mokykloje, 1912 m. emigravo į Paryžių. Pirmą kartą savo darbus paryžiečiams M.Kikoïne pristatė 1919 m., o nuo 1926 m. eksponavo kūrybą Prancūzijoje, JAV, Rusijoje, Izraelyje ir kitose šalyse.

Spaudžiamas skurdo ir negalėdamas nuomoti geresnių dirbtuvių M.Kikoïne Avilyje praleido keturiolika metų (1912–1926). Bendrame prancūziškojo ekspresionizmo kontekste M.Kikoïne‘o peizažai, natiurmortai, portretai ir moterų aktai išsiskiria ypatingu jautrumu ir švelnumu. Dailininko darbai spinduliuoja laime ir meile gyvenimui, yra subalansuoti ir harmonuoja nors ir sudėtinga bei detalizuota, bet konstruktyviai išspręsta kompozicija, vingriu ir net įžūliu, bet minkštu potėpiu, marga, bet švelnia spalvų palete.

Marcas Chagallas

Marcas Chagallas (1887–1985), įgijęs dailės pagrindus Jahudos Peno mokykloje gimtajame Vitebske, drąsiai nėrė į Paryžiaus meninio gyvenimo sūkurį ir greitai buvo pastebėtas meno kritikų. Šiandien dailininko darbai puošia visų didžiausių pasaulio muziejų kolekcijas.

M.Chagallas praturtino l‘École de Paris kryptį žydiškomis temomis, išplėtota simbolių kalba ir atitrūkusiomis nuo realybės fantastinėmis vizijomis. Dailininkas visą gyvenimą liko ištikimas savam braižui: pagrindinį dėmesį skyrė spalvinei ekspresijai ir tik po to – kompozicijai ir formai. M.Chagallo drobėse susipynė kasdienės štetlo gyvenimo scenos, žydų poezijos ir folkloro motyvai, chasidų pasakojimų bei Senojo Testamento istorijos ir mylimų miestų – Vitebsko ir Paryžiaus – vaizdai.

Jacques Lipchitzas

Druskininkietis Jacques Lipchitzas (1891–1937 Kapri), Vilniaus piešimo mokykloje išgirdęs apie dailininkų sambūrį Avilyje, 1909 m. išvyko į Paryžių. Per daugiau nei šešiasdešimt kūrybos metų J.Lipchitzas sukūrė iš bronzos ir akmens gausybę skulptūrų, kurios šiandien puošia didžiausių pasaulio miestų aikštes ir parkus.

Pažintis su Pablo‘u Picasso‘u pastūmėjo J.Lipchitzą kubizmo link, tačiau nuo 1930 m. skulptoriaus darbai palaipsniui įgijo vis apvalesnes, aptakesnes formas. Ankstyvuoju kūrybos etapu J.Lipchitzas mėgo kurti laisvas improvizacijas: natiurmortus, žmonių figūras su gitaromis ar mandolinomis, moterų aktus. Subrendusį dailininką domino Senasis Testamentas ir klasikinė mitologija, kurių scenas ir istorijas jis pritaikė nūdienos aktualijoms vaizduoti.

Ossipas Zadkine

Vitebske gimęs Ossipas Zadkine (1890–1967), pasimokęs Londone 5 metus, 1910 m. atvyko į Paryžių ir apsistojo Avilyje. Jau kitais metais jaunuolis visuomenei pristatė savo skulptūras ir piešinius.

Paryžiuje Zadkine susižavėjo kubizmu, tačiau vėliau sukūrė savitą stilių. Jis į kubistinę skulptūrą įpynė primityvias afrikietiško meno formas ir barokiškai hipertrofuotas emocijas. Žmogaus figūra iškeltomis rankomis – pagrindinis skulptoriaus meninės raiškos objektas, nesvarbu, ar Zadkine vaizduotų karo sunaikintą pasaulį, ar senovės Graikijos mitų veikėjus, ar Nukryžiuotąjį ir Naujojo Testamento scenas.

Emmanuelis Mané-Katzas

Kremenčiuke gimęs Emmanuelis Mané-Katzas (1894–1962), pasimokęs Kijevo ir Vilniaus piešimo mokyklose, 1913 m. atvyko į Paryžių. Po Antrojo pasaulinio karo persikėlė į Haifos miestą Izraelyje, kur šiandien veikia jo vardu pavadintas muziejus. Dailininkas daug keliavo po Palestiną, Egiptą, Siriją, Lenkiją, Lietuvą ir mėgo tapyti vietinių žydų tipus. Surengė parodas Vakarų Europos ir Izraelio miestuose, Londone, Niujorke, Buenos Airėse, Tokijuje.

E.Mané-Katzą inspiravo Senasis Testamentas, žydų folkloras ir Kabala – mistinė žydų tradicija, tad autoriaus darbai intriguoja žiūrovą paslaptingumu. E.Mané-Katzo drobės primena rytietiškus kilimus – originalius ornamentus audžia banguojančios linijos ir spalvinės dėmės. Darbų ornamentiškumas trukdo žiūrovui akimoju suvokti siužetą. Ir tik pažvelgus atidžiau spalvingas „ornamentas“ virsta namais, medžiais, žmonėmis ar gėlių puokštėmis.

Simonas Glatzeris

Simonas Glatzeris (1890–1945) 1914 m. palikęs Vilniaus piešimo mokyklą išvyko į Paryžių. Šešeri įtemti kūrybinio darbo metai atnešė dailininkui sėkmę, ir nuo 1920 m. jis tapo nuolatiniu parodų dalyviu. Per Pirmąjį pasaulinį karą S.Glatzeris kovojo Prancūzijos užsieniečių legione. Antrojo pasaulinio karo metais buvo persekiojamas gestapo ir priverstas trejus metus slapstytis psichiatrinėje ligoninėje. Čia jis daug piešė. Deja, dauguma darbų neišliko.

Tapydamas S.Glatzeris pasitelkė įvairius stilius. Jo Paryžiaus vaizdai pasižymi prancūziškojo ekspresionizmo raiška, o naktinio miesto hedonistinio gyvenimo motyvai, tarsi gėdijantis jų natūralizmo, formuojami tik spalvinėmis dėmėmis. Žanrinėse kompozicijose, vaizduojančiose susibūrusius užeigoje rusų valstiečius ar žydų buitį ir šventes, susipina realizmo ir rusų liaudies primityvizmo bruožai.

Jokūbas Mesenbliumas

Vilnietis Jokūbas Mesenbliumas (1894–1933), baigęs studijas Vilniaus piešimo ir Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklose, 1924 m. apsigyveno Paryžiuje, kur ėmė pasirašinėti Jacques Missene vardu. Sėkmingą tapytojo ir grafiko karjerą nutraukė liga. 1931 m. jis grįžo į Lietuvą, kur netrukus ir mirė.

J.Mesenbliumas visą gyvenimą ieškojo originalių spalvinių derinių, stilizavo formas ir derino įvairias tapymo technikas. Dailininkas susiejo ekspresionizmo raišką su žydų liaudies kūryba ir savo individualiais vidiniais išgyvenimais, tad autoriaus darbuose daug nerimo ir įtampos, skubos ir padrikumo. J.Mesenbliumas tarsi nujautė, kad gyventi jam atseikėta nedaug laiko.

Maxas Bandas

Šakių rajone, Naumiestyje, gimęs Maxas Bandas (1900–1974 Holivudas) 1920 m. išvyko studijuoti į Berlyną, o po trejų metų persikėlė į Paryžių. 1933 m. svečiuodamasis JAV, M.Bandas tapė prezidento Franklino D.Roosevelto portretą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dailininkas su šeima persikėlė į JAV. Jis dalyvavo parodose didžiuosiuose Vakarų Europos, JAV, Izraelio, Japonijos miestuose.

Jau kūrybinio kelio pradžioje atsiskleidė M.Bando gabumai ir savitas provincialus pasaulio matymas. Anksti netekęs tėvų, dailininkas tiek savo asmeninį gyvenimą, tiek ir kūrybą centravo aplink šeimą – jo žmona ir sūnus tapo svarbiausiais jo portretų modeliais, kasdienių ar biblinių scenų personažais. M.Bandas sukūrė melancholišką, elegantišką ir minimalistinę prancūziškojo ekspresionizmo versiją. Jis sąmoningai ribojo motyvus, spalvų paletę ir nuotaikas, tad jo darbų intriga slypi jų paprastume.

Neemija Arbit Blatas

Kaunietis Neemija Arbit Blatas (1908–1999 Niujorkas) nuo 1926 m. gyveno Paryžiuje. Jis tapė, piešė, kūrė grafikos darbus, lipdė skulptūras, išbandė save teatro srityje. Dailininkas surengė kelias dešimtis personalinių parodų visame pasaulyje, jo kūryba įvertinta gausybe apdovanojimų.

Paryžiuje N.Arbit Blatas tapo vienu jauniausių "Le Ruche" komunos atstovų, o įamžinęs per 40 šios grupės narių buvo vadinamas l‘École de Paris metraštininku. Ypač iškalbūs N.Arbit Blato tapyti grupiniai portretai, kuriuose žymiausi Avilio dailininkai vaizduojami kartu kavinėje ar studijoje. Žiūrovą žavi N.Arbit Blato tapyti nuotaikingi architektūros peizažai, daugiaspalviais kontrastais vibruojantys ar švelniais pustoniais raibuliuojantys gamtovaizdžiai, ritmingos figūrinės kompozicijos, įmantrūs natiurmortai. Dailininkas mėgo ryškiu juodu kontūru išskirti siluetus, žaisti tamsių šiltų ir šaltų tonų kontrastu, o tai suteikė jo darbams stipraus dramatizmo.

Theo Tobiasse

Theo Tobiasse (1927–2012) gimė Jafoje litvakų šeimoje. Netrukus šeima grįžo į Lietuvą, o kai Theo sukako septyneri, – persikėlė į Paryžių. Išgyvenęs karo žiaurumus dailininkas pasinėrė į kūrybą. Jo tapybos, grafikos, keramikos darbai saugomi pasaulio muziejų kolekcijose, vitražai ir mozaikos puošia bažnyčias ir visuomeninius pastatus.

Paryžiuje didžiulę įtaką Th.Tobiasse‘ui padarė jo draugo Marco Chagallo kūrybos misticizmas ir poetiškumas. Th.Tobiasse‘o dailės darbai – tarsi muzikos kūriniai su sudėtingomis daugiasluoksnėmis kompozicijomis ir skambančiomis spalvinėmis fantazijomis. Savo asmenines istorijas ir dvasinius išgyvenimus dailininkas tapatino su bibliniais ir istoriniais įvykiais bei personažais, tod