Apie kaulinį porcelianą rašiau dar 2024 m. – tuomet pirmą kartą iš arčiau susipažinau su šia trapia ir įnoringa medžiaga. Tuo metu Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ viešėjo keramikų Giedrės Petkevičiūtės ir Remigijaus Sederevičiaus kūriniai – technologo Remigijaus 3D spausdintuvu spausdinta keramika, kol Giedrė leidosi tyrinėti miesto ir gamtos simbiozę. Tąkart skirtingos technologijos ir meninės prieigos susijungė į vieną ekspoziciją.
Šįkart mano jau minėti autoriai į parodą „Translucens“ sugrįžo kaip kuratoriai – jie subūrė daugiau kaip 25 Lietuvos ir užsienio autorius, pakviesdami pristatyti savo meistrystę. Kauno kultūrinę erdvę – Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galeriją „Drobė“ – tiesiogine to žodžio prasme užtvindė porcelianas. Paroda galerijos erdvę užpildė ne tik kūriniais, bet ir savotišku nuostabos jausmu, kurį sukelia kuratorių pasirinkimai ir porceliano galimybių įvairovė.
Pasak kuratorių, paroda kilo iš noro pakviesti autorius ir pristatyti tų menininkų kūrybą, kuri liko nepristatyta 2022 m., Kaunui tampant Europos kultūros sostine ir mieste vykstant tarptautiniam porceliano simpoziumui. Šiuo žingsniu kuratoriai suteikė porceliano meistrams galimybę sugrįžti į ekspozicinę erdvę ir parodyti ne tik savo kūrybą, bet ir tai, kiek daug skirtingų kelių gali atsiverti dirbant su viena reikliausių keraminių medžiagų.
Įėjusi į galeriją pirmiausia pastebėjau ją nutvieskusį baltumą. Sužaistas scenografinis apšvietimas šį įspūdį tik sustiprino. Pasak kuratorių, viena pagrindinių parodos idėjų – parodyti, kaip skirtingos porceliano savybės atveria skirtingas jo panaudojimo galimybes. Kad būtų paprasčiau orientuotis šioje baltumo ir šviesos teritorijoje, savo kelionę per parodą suskirsčiau į tris zonas: prietemą, prieblandą ir skulptūrinę, tvirtesnę porceliano pusę.
Kad būtų paprasčiau orientuotis šioje baltumo ir šviesos teritorijoje, savo kelionę per parodą suskirsčiau į tris zonas: prietemą, prieblandą ir skulptūrinę.
Savo kelionę pradėjau nuo prietemos. Čia ypač ryškus kuratorių indėlis supažindinant žiūrovą su viena pagrindinių porceliano savybių – peršviečiamumu. Pasitelkus papildomą apšvietimą, kūriniai tapo tarsi šviesos šaltiniai: jų forma atsiskleidė ne tik paviršiuje, bet ir iš vidaus.
Didelį įspūdį man padarė Dariaus Barčo darbas „Be pavadinimo“. Ant medinės lentos pasikabinę figūratyvūs, į kandis panašūs objektai ypač išsiskyrė savo sparnų formomis. Prietemos apšvietimas čia sukūrė beveik magišką atmosferą – atrodė, lyg vasaros saulėgrįžos metu būčiau miške ir ieškočiau paparčio žiedo.
Priešais D. Barčo darbus G. Petkevičiūtė mezgė porcelianinius voratinklius. Dramatiškas apšvietimas ne tik perkelė iš vasaros į rudenį, bet ir leido fantazuoti, kaip galėtų būti kuriami tokie trapūs kūriniai.
Toliau eidama pastebėjau, kad didelė dalis kūrinių vienaip ar kitaip susijusi su gamtos vaizdiniais. Čia atsirado į jūros gyvybę panašių formų (Angelica Tulimiero / Italija), leidusių pasinerti į Ramiojo vandenyno gelmių tylą. Galiausiai atsistojau priešais Rasos Justaitės-Gecevičienės kūrinį, kuris atsiskleidė per daugybę achromatinės spalvos tonų. Juodosios keramikos degimo technologija čia tapo ne tik techniniu sprendimu, bet ir nenuspėjamumo šaltiniu. Degimo metu atsirandantys skirtumai kiekvieną kūrinį paverčia savitu ir sunkiai pakartojamu. Autoriui tai suteikia tam tikro azarto, o žiūrovui – netikėtumo ir nuostabos.
Pagaliau perėjau į prieblandos zoną. Čia eksponuoti gana išskirtiniai, tačiau tematiškai su pirmąja dalimi derantys kūriniai – tie, kurie ne tik buvo apšviesti, bet ir patys skleidė šviesą. Tą pačią gamtos temą tyrinėjo R. Sederevičius kūrinyje „Suakmenėjęs miškas“ ir Elina Titane (Latvija) darbe „Kelionė“. Šioje parodoje buvo svarbu tai, kad pristatyta ne tik Lietuvos porceliano meistrystė. Greta lietuvių autorių atsivėrė ir tarptautinis kontekstas, leidęs pamatyti, kaip panašias medžiagos galimybes skirtingi menininkai interpretuoja iš savo kultūrinės ir meninės patirties.
Man iš dešinės esančią visą sieną užėmė estų keramikos meistrės Elize Hiiop (Estija) kūryba. Joje atsiskleidė ne tik tradicinės porceliano formos – į jas įterptos fotografijos detalės, todėl kūriniai įgavo tarpdiscipliniškumo pojūtį.
Priešais tradiciją čia pat atsivėrė ir jau anksčiau mano minėta technologija – 3D spausdintuvu sukurti Roko Dovydėno porceliano objektai. Gana kameriniai, tačiau savito žavesio turintys kūriniai iš pirmo žvilgsnio atrodė beveik neįtikėtini – sunku patikėti, kad jų forma išgauta naudojant tokią šiuolaikinę technologiją. Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad keramika nebėra vien tradicinių įrankių ir metodų sritis. Keramikai vis drąsiau eksperimentuoja su postmodernaus pasaulio technologijomis, pasitelkdama jas ne tam, kad atsisakytų senųjų metodų, o tam, kad praplėstų jų galimybes.
Keramikai vis drąsiau eksperimentuoja su postmodernaus pasaulio technologijomis, pasitelkdami jas ne tam, kad atsisakytų senųjų metodų, o tam, kad praplėstų jų galimybes.
Po pasimėgavimo R. Dovydėno kūryba negaliu nepaminėti Ramutės Juršienės porceliano kūrinių, kuriuose ypač stipriai atsiskleidė medžiagos lengvumo pojūtis. Parodoje akcentu tapęs kūrinys „Lašelis jūroje“ tarsi nušvietė visos ekspozicijos nuotaiką – lengvą it plunksna, švytinčią lyg pieno puta.
Likusi trečioji zona atvėrė kitą porceliano pusę – skulptūrinę, tvirtesnę, labiau susijusią su forma ir tūriu. Joje vyravo iš pirmo žvilgsnio gana tvirti, tačiau porceliano lengvumą išlaikantys Ievos Rutės kūriniai „Ledo knygos“. Pakėlus akis, pamačiau ant sienos pakabintus Kristinos Ancutaitės porcelianinius Nukryžiuotuosius, kuriuos papildė skaitmeninė vaizdo projekcija, o pavadinimas „Žiūrėjimo taškas“ dar kartą priminė, kad šioje parodoje svarbus ne tik pats objektas, bet ir žiūrovo santykis su juo. Šioje zonoje akimirksniu žvilgsnį patraukė nuo apšvietimo atsispindintys veidrodiniai paviršiai.
Priėjusi prie Vilijos Kinderavičiūtės „Autoportreto“, susipažinau su kūriniu, kurio atspirties tašku tapo vieną vasaros dieną autorės pastebėtas atspindys. Šis darbas natūraliai derėjo ir su pačiu parodos pavadinimu „Translucens“, kuriame atsiveria permatomumo, peršviečiamumo, šviesos ir atspindžio temos.
Šalia V. Kinderavičiūtės kūrinio šią istoriją pratęsė Dianos Grochovskos išdėstyti augalų žiedeliai, kvietę prisiminti praėjusią vasarą. Florą papildė ir fauna – Jurgitos Jasinskaitės darbai „Saulės pasisveikinimas. Pradžia“ – iš eilės į šiaurinę galerijos pusę sustatyti gyvūnėliai – drambliukai, liūtukai, lamos ir ožiukai.
Apėjusi parodą pagauvau save galvojant, kad porcelianas čia veikė ne tik kaip medžiaga, bet ir kaip nuolatinis pažinimo procesas. Kiekviena nauja forma, paviršius, šviesos ir šešėlio santykis tarsi sukūrė naują minties jungtį. Daugiau nei 25 Lietuvos ir užsienio autorių pristatyti kūrybos rezultatai dar labiau paaštrino norą susipažinti su porceliano meno meistrais ir jų naudojamomis technologijomis. Galiausiai ši paroda leido į porcelianą pažvelgti ne kaip į trapią, baltą ir dekoratyvią medžiagą, o kaip į meistrystės lauką, kuriame susitinka medžiagos pažinimas, technologinis tikslumas, eksperimentas ir atsitiktinumas.
Darbas su kauliniu porcelianu – viena techniškai sudėtingesnių porceliano meistrystės sričių, reikalaujanti ypatingo medžiagos, formavimo, džiovinimo ir degimo procesų išmanymo. Būtent todėl „Translucens“ galima laikyti ne tik kaip daugiau nei 25 autorių kūrybos pristatymą, bet ir kaip bandymą parodyti, kiek daug galima pasakyti viena medžiaga, jeigu ją iš tiesų gerai pažįsti.
Projektas „Santaka“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000 eurų.
Naujausi komentarai