Naujausia, jau ketvirta, personalinė Luko Marciulevičiaus paroda  (kuratorė dr. Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė) tyrinėja tašką, liniją, spalvą ir formą. Darbuose sutinkamas vis tas pats personažas, bėgantis per erdvę, kuriantis savo istoriją – tarsi žiūrovui būtų įjungtas televizorius, leidžiantis patirti formalistinę tapybą su trupučiu turinio.

Keli iš eksponuojamų darbų buvo sukurti autoriui siekiant magistro laipsnio, todėl parodoje tvyro šviežumo ir kūrybos polėkio atmosfera. L. Marciulevičius prisipažino: parodos pavadinimą įkvėpė garsi šveicarų tapytojo Paulo Klee frazė „Linija yra taškas, kuris išėjo pasivaikščioti.“ Ši mintis simbolizuoja kūrybos paprastumo ir formos tyrumą kaip esminį meninės išraiškos pagrindą. Parodoje šis taškas įgauna įvairių formų: nuo individo – iki kolektyvo, nuo personažo – iki objekto, suteikdamas kiekvienam kūriniui panašumo į kitus, bet kartu ir savitumo.

Dėl nestandartinio kūrinių eksponavimo būdo galerijos erdvė tapo gyvybingesnė – kai kurie autoriaus darbai eksponuojami pakabinti virš grindų, tarsi pakibę ore, taip įtraukdami žiūrovą į teatrališką scenografiją. Toks ekspozicijos stilius suteikia kūrybos erdvei dinamiškumo, kuria intrigą, o meno darbai tarytum patys virsta veikėjais. Subtiliai parinktas apšvietimas pratęsia ir plėtoja darbų motyvus, sukuria daugiaplanį vizualinį patyrimą. Vis dažniau pastebima, kad būtent ši galerija ir joje besisvečiuojantys menininkai atsisako eksponavimo tradicijų, stengiasi surasti sprendimų, kurie tenkintų ne tik autorių, bet ir kviestų žiūrovą patirtį meną moderniai.

Stilistine prasme L. Marciulevičiaus kūriniai suskirstyti grupelėmis: linijiniai, grafiniai, atrodantys lyg sukurti „Adobe Illustrator“ programa. Vos įėjusius lankytojus jie patraukia spalvine raiška, ryškiomis linijomis, ritmu, tikrojo taško personažo motyvu. Keliaudamas iš kairės į dešinę, žiūrovas gali kurti individualią pasakojimo liniją, o kiekvienas paveikslas siūlo atrasti vis naujų simbolių, galinčių priminti jau matytus daiktus, įvykius ar sukurti aliuzijų į kasdienybę.

Kitos grupelės kūriniai pasižymi itin dideliu taškiškumu, spalvų triukšmu, atskleidžiančiu ne tik autorius polinkį į estetinę tapybą, pastelines spalvas, bet ir kitą, vidinę, jo būseną.

Linijos (iš taškų). 2024 m. / Organizatorių nuotr.

Vos įėjusį žiūrovą pasitinka ramūs, formą akcentuojantys darbai, kuriuose akis dar mato besikartojantį motyvą, tačiau apsisukus atsiveria autoriaus alter ego kūriniai, galintys išmušti iš vėžių arba, atvirkščiai, sujaudinti savo ekspresyvumu, kruopštumu, spalvine raiška.

Autorius klausia: ką tapyti, kodėl tapyti ir kaip tapyti? Šie filosofiniai klausimai ir mezga dialogą tarp jo ir kūrybos – tapymas nevirsta mechanizuotu darbu, lieka apmąstymo procesu, keliamų klausimų erdve, logišku būdu susidraugauti su menu ne tik iš emocinės inercijos, bet ir kalbant su juo tarsi su draugu.

Šiame kontekste „ką tapyti“ neapsiriboja formų išreiškimu ant drobės – virsta motyvu istorijai, papildančiu tiek vidinių išgyvenimų, tiek kultūrinių reiškinių atvaizdu.

Parodoje šis taškas įgauna įvairių formų: nuo individo – iki kolektyvo, nuo personažo – iki objekto, suteikdamas kiekvienam kūriniui panašumo į kitus, bet kartu ir savitumo.

Klausime „kodėl tapyti?“ galime užtikti kūrybos motyvaciją. Nesusimąstome, kad kartais ir menininkai galvoja: „Kodėl gi tapau? Ką tai man suteikia?“. Tai tampa dialogu tarp savęs ir kitų – mintys, nuotaikos, energija išlaisvina ne išsiliejant į bokso kriaušę, bet pasitelkus teptukus, kreideles ar akrilą. Kartu tai leidžia be žodžių pažinti ir patį autorių, pasinerti į jo pasaulį.

Paskutinis klausimas „kaip tapyti?“ aktualus visą gyvenimą tiems, kurie nori eksperimentuoti, pagaminti ar atrasti ką nors naujo, dar nematyto, neįtikimo. Tai panašu į vaikščiojimą vis naujais batais, naujo automobilio, naujų maisto produktų pirkimą – išbandome, nes norime. Išbandome, nes traukia. Išbandome, nes įdomu.

L. Marciulevičiaus darbuose slypi atsakymai į šiuos klausimus. Paroda atskleidžia menininko gebėjimą reflektuoti apie tapybą kaip mąstymo procesą. Ekspozicija suteikia galimybę kiekvienam kūriniui kalbėti unikaliu balsu, transformuojant tašką, liniją ir spalvą į istorijas, kurios skatina žiūrovus atrasti vis naują požiūrį.

Kūriniai atkleidžia autoriaus gebėjimą derinti estetinį patrauklumą su gilesniu turiniu, leidžiančiu sukurti individualių pasakojimo linijų. Paroda ne tik kviečia mąstyti apie meno prasmę, bet, dovanodama vizualinės ir intelektualinės patirties, skatina pažvelgti į tapybą kaip į nuolatinį dialogą su savimi ir pasauliu.

Kas? L. Marciulevičiaus paroda „Taškas, kuris išėjo pasivaikščiot“.

Kur? „Drobės“ galerijoje.

Kada? Veikia iki spalio 13 d. I–V 10–17 val., VI 11–16 val.