Rugsėjo 18–21 d. Kaune vyksiančio šiuolaikinio meno festivalio „Audra“ meno programos vadovas įsitikinęs – Lietuvoje galime kurti pasaulinio lygio meno renginius. Kuo šiemet nustebins „Audra“, kaip prisijaukinti šiuolaikinį meną ir kokias ribas reikia peržengti? Apie visa tai – pokalbis su T. Urbeliu.

– Visų pirma norėčiau skaitytojus artimiau su Jumis supažindinti. Rašoma, kad esate filosofas, kritikas, tyrėjas, meno kuratorius. Tiek daug skirtingų veiklų. Kaip pats prisistatytumėte?

– Perskaičius veiklų ir tapatybių sąrašą, atrodo, jų išties daug, o dabar atsirado dar daugiau – rengiau Palangos meno savaitgalį, su draugais Palangoje įkūrėme dizaino butiką. Tačiau visos šios veiklos viena kitą papildo.

Ilgą laiką terminas „šiuolaikinio meno kuratorius“ geriausiai atspindėjo mano veiklas, darbą su turiniu (tiek parodų, tiek edukacinių programų), tačiau pastaruosius porą metų ir, manau, taip bus artimiausioje ateityje, vis labiau susitelkiu į organizacijų valdymą ir vadovavimo veiklas. Taigi šiek tiek atsitraukiu nuo darbo su turiniu ir pereinu prie galimybių identifikavimo, strategijos, vizijos formavimo, komandų būrimo ir bandymo šias galimybes išnaudoti sukuriant ką nors, kas tame kontekste atrodytų tinkamiausia. Ar tai būtų meno programa, ar festivalis, ar verslas, – visus jungia tai, kad tie keli komponentai: galimybė, vizija, strategija, įgyvendinimas ir komanda – yra itin svarbūs ir man labai įdomūs.

Manau, šiuolaikinis pasaulis yra gana palankus keistis. Kurį laiką baiminausi, kas aš esu, kaip išsigryninti vieną aiškią darbinę tapatybę, bet dabar matau, kad gebėjimas laviruoti tarp skirtingų veiklų ir įgyti naujų įgūdžių puikiai atliepia šiandienį pasaulį.

– Rugsėjį Kaune vyksiantis šiuolaikinio meno festivalis „Audra“ – vienas ryškiausių kultūrinių įvykių mieste. Esate šio renginio meno programos vadovas. Papasakokite daugiau, koks jūsų vaidmuo, už ką esate atsakingas.

– Festivalis „Audra“ gerai reprezentuoja meno veiklą ta prasme, kad, kai 2022 m. prisijungiau prie festivalio komandos, meno programa jau buvo, bet nebuvo nuolatinio kuratoriaus, juo labiau – vadovo. Reikėjo ne tik suformuoti programą ir jos viziją, bet ir kuruoti turinį. Todėl pirmuosius dvejus metus viskas buvo tarsi vieno žmogaus orkestras ir prisidėjau prie visko – nuo bendravimo su partneriais iki pagalbos menininkams instaliuojant kūrinius. Tačiau nuoseklus darbas atsipirko ir šiandien mano vaidmuo siaurėja, esu labiau atsakingas už strateginius sprendimus, darbą su partneriais.

Daug dėmesio skiriu tarptautinei plėtrai. Šio festivalio programą ateityje matau turinčią stiprius tarptautinius partnerius ir vykdančią veiklas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Nors šiek tiek įsitraukiu ir į turinį, mano pagrindinė veikla – kryptingai organizuoti tiek kuratorių darbą, tiek sąveikas tarp skirtingų programų ir žvelgti į ateitį, nes turiu daug ambicijų ir noriu jas įgyvendinti.

– Minėjote tarptautiškumą. Ar jau užsimezgė reikšmingų tarptautinių partnerysčių?

– Tikrai taip. Dauguma tarptautinių partnerysčių orientuotos į kitus metus, bet prasideda jau šiais metais. Pavyzdžiui, meno programos bendrakuratoriai – kolektyvas „Hyperlink“ iš Atėnų, maisto programos – Seanas Roy Parkeris iš Jungtinės Karalystės (JK), rezidencijas organizavome kartu su Morpho meno centru iš Antverpeno. Planuojami būsimi projektai su Vokietijos, Graikijos, JK institucijomis. Mano nuomone, jaunam, greitai augančiam festivaliui kokybiškos partnerystės yra vienas iš geriausių būdų augti ir stiprinti savo programą.

– Kaip atrenkate partnerius ir menininkus, su kuriais bendradarbiaujate?

– Dėl partnerių – labiau strategijos klausimas. Pavyzdžiui, man įdomi sritis yra rezidencijų ir festivalių bendradarbiavimas. Šiais metais išsiuntėme menininkę į rezidenciją Belgijoje, rezidentas iš užsienio atkeliavo į „Sodą 2123“. Žvelgiant į tarptautinę plėtrą, norime dirbti su panašiomis, bet savo išskirtinumų turinčiomis organizacijomis, festivaliais. Noriu rasti pusiausvyrą tarp vertybinio, konceptualaus panašumo ir skirtumų. Taip galime greitai rasti bendrą kalbą, bet išlieka pakankamai erdvės dialogui, nenuspėjamumui.

Kalbant apie menininkus, juos atrenkame atsižvelgdami į tų metų kontekstą. Čia aktyviai dirba kuratoriai – jie renkasi, kur tame kontekste mato savo kryptį, ką nori patyrinėti ir pagal tai kviečia menininkus.

Žinoma, svarbu paminėti ir fizines „Audros“ festivalio erdves. Manau, festivalis ir meno programa išsiskiria tiek vietiniame, tiek tarptautiniame kontekste erdvėmis, įveiklinimu jau nebenaudojamų arba iš pirmo žvilgsnio menui nepritaikytų erdvių. Taigi norime dirbti su menininkais, turinčiais tam tinkamų įgūdžių, ir kartu su jais žadinti urbanistinę vaizduotę.

– Šiuolaikinis menas ne visiems suprantamas ir priimtinas. Ką galima padaryti, kad jis taptų artimesnis ir patrauklesnis platesnei auditorijai?

– Viena vertus, sutinku, kad ši nuomonė vis dar gaji. Kita vertus, manau, kad ji pamažu keičiasi. Prieš penkerius–dešimt metų į šiuolaikinio meno parodų atidarymus susirinkdavo daugiausia tokio meno gerbėjų bendruomenė, o dabar tai pasikeitė.

Strategijų yra įvairių, bet aš labiausiai mėgstu tai, ką galima pavadinti exposure (liet. poveikis). Tai reiškia, kad turi su tuo susidurti. Gali duoti nurodymų, išleisti knygelių, kaip suprasti šiuolaikinį meną (ir kai kam tai padės), bet galų gale pats žmogus turi susidurti su tuo, apie ką skaito ir galvoja. Manau, kartais menui keliame per aukštus lūkesčius. Menininkų yra įvairių, kaip ir įvairios kokybės meno. Tikrai kartais būna prastų parodų, nykių kūrinių – tai neišvengiama. Vienas kolega yra gražiai pasakęs: „Jei ateinu į parodą ir pamatau bent vieną meno kūrinį, kuris užkabina, jaučiuosi laimingas, paroda – pavykusi.“

Kuo mažiau išankstinių lūkesčių turime, tuo labiau būname atviri ir smalsūs. Tada tikėtina, kad patirtis bus autentiškesnė. Menas tai ir yra – autentiška patirtis ir susikurtas santykis su juo per subjektyvias patirtis, net jei jos skiriasi nuo kitų. Kita vertus, jei pamatei ką nors, ko nesupranti, dažnai gelbėja tekstas, kuris yra svarbi šiuolaikinio meno kūrinių dalis.

Kartais reikia įdėti truputį daugiau pastangų, kad suvoktum kūrinį. Aš skatinu susidurti su tuo, kas kelia tam tikrų klausimų, diskomforto, ir susikurti naują komforto zoną. Jei jau atėjote iki parodos, reikėtų įdėti dar šiek tiek pastangų, pasidomėti, paskaityti, pasvarstyti, pabūti su kūriniu. Ir kažkas nutiks. Arba ne. Vis dėlto, jei nieko nenutiko ir nieko nesupratote, nesijaudinkite, gyvenimas tęsiasi.

– Ar egzistuoja ribos, kurių stengiatės neperžengti rengdamas meno programą? Galbūt atvirkščiai – siekiate peržengti kuo daugiau ribų?

– Maištingos jaunystės metais turėjau tokį tikslą – peržengti ribas ir žiūrėti, kiek toli galima nueiti. Šiandien tai kiek pasikeitė – kaip ir kontekstai, kuriuose veikiu. Tokio tikslo nėra, tačiau ribų peržengimas vis tiek išlieka svarbia mano veiklos dalimi dėl gana skirtingų priežasčių. Žvelgiant strategiškai ir mąstant apie festivalio „Audra“ vystymąsi, tenka pripažinti, kad turime nuolat keistis, o to padaryti beveik neįmanoma neperžengiant tam tikrų ribų.

Kita vertus, grįžtant prie minėto exposure – poveikio, patyrimo – manau, geriausias efektas būna tada, kai susiduri su tuo, kas nepažįstama, kas išstumia iš komforto zonos ir galbūt netgi priverčia krūptelėti, susimąstyti. Jei visada žaidžiame saugiai, ilgainiui tai nusibosta. Tada kyla klausimas – koks tikslas apskritai ką nors daryti, jei tai neįdomu?

Kuo mažiau išankstinių lūkesčių turime, tuo labiau būname atviri ir smalsūs. Tada tikėtina, kad patirtis bus autentiškesnė.

Pradėjus dirbti prie festivalio „Audra“, meno programoje buvo ypač sukrečiantis performansas. Kolegos abejojo, kaip sureaguos publika, buvo pasirūpinta apsauga. Galiausiai viskas pavyko – dalis žmonių buvo šokiruoti, kiti – patenkinti. Net po trejų metų žmonės kartais prieina ir sako man: „Tas performansas buvo kažkas tokio.“ Tokie momentai ne tik malonūs, bet ir patvirtina, kad tinkamu metu peržengti ribas, rizikuoti yra ne tik verta, bet ir būtina.

– Apie šių metų festivalį kalbama kaip apie kupiną pokyčių. Kokių permainų galima tikėtis iš meno programos?

– Tikrai taip, galima sakyti, tai revoliuciniai festivalio metai. Lietuvos kultūros taryba skyrė strateginį finansavimą ir tai atrišo mums rankas, suteikė daugiau resursų ir leido galvoti apie ateitį. Galiu įvardyti kelis didesnius pokyčius. Vienas jų – paroda keliasi į visus tris Kauno paveikslų galerijos aukštus ir netgi niekada iki šiol neprieitus galerijos kampelius. Performansų programai taip pat ruošiame įdomių vietų. Mane labai intriguojantis pokytis – meno programa pradėjo veikti kaip tam tikras inkubatorius. Vadinasi, pats festivalis inicijuoja projektus, tokius kaip „Piliečio sumuštinis“. Siekiame, kad jie sugrįžtų kitais festivalio metais ir augtų kaip autonomiški projektai. Kad festivalis išaugintų ką nors, kas peržengia festivalio ribas. Jei šis maisto projektas taptų tikra kavine, būčiau labai laimingas.

Taip pat festivalio meno programa tapo investuotoja į vietines iniciatyvas, nes „Audros“ festivalis yra miesto festivalis. Mąstant apie šiuolaikinio miesto festivalį, siekiame, kad jo įtaka mieste būtų juntama ilgiau nei keletą renginio dienų. Kad pavyktų tai pasiekti, identifikavau skirtingas Kaune veikiančias, mums aktualias iniciatyvas. Šių metų kontekstas yra maistas, todėl bendradarbiaujame su „Kultūros dirbtuve“. Kartu siekiame tikslų ir norime matyti, kaip „Kultūros dirbtuvė“ ir jų veiklos auga, stiprėja ir sulaukia daugiau dėmesio. Taip nekuriame daug naujų iniciatyvų mieste, bet prisidedame prie esamų, kurios atrodo prasmingos, tačiau joms trūksta resursų ar matomumo.

Žinoma, dar vienas svarbus pokytis – gana gausi kuratorių komanda, prie festivalio prisijungę specialistai iš užsienio, taip pat šiemet bendradarbiaujame su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi.

– Kaip festivalio meno programoje atsispindės šių dviejų kultūrų, šiuolaikinės meno kalbos ir M. K. Čiurlionio kūrybos, sąjunga?

– Reivas, maistas, šiuolaikinis menas ir M. K. Čiurlionis – tikrai neįprasta kombinacija. Kadangi minčių apie Čiurlionį atėjo, kai jau buvo suformuotas šių metų kontekstas, daug diskutavome, kaip natūraliai įterpti ir prasmingai atliepti Čiurlionio kūrybą ir 150-ąsias jo gimimo metines. Labiausiai tai sujungsime per parodą ir performanso programą, įkvėptą Čiurlionio kūrybos ir šiuolaikinių menininkų požiūrio į temas, kurios buvo svarbios Čiurlioniui. Tai nebus paroda apie Čiurlionį, bet tam tikra jo domėjimosi sričių tąsa.

Stengiamės atliepti maištingą Čiurlionio dvasią. Vis dėlto savo laiku jis buvo ne iki galo suprastas menininkas, todėl radome nemažai sąlyčio taškų ne tik tarp šiuolaikinių menininkų, bet ir naktinio gyvenimo, reivo patirčių, maisto ir Čiurlionio darbų. Palieku intrigą – žmonės galės patys ateiti ir aptikti tuos sankirtos taškus.

– Kokią žinią siekiate perteikti festivalio dalyviams?

– Tikriausiai pagrindinė žinia – kvietimas patirti festivalį. Jo turtingą, įvairialypę programą. Ateiti be lūkesčių, bet su pasitikėjimu programų kuratoriais ir mūsų pasirinkimais, patirtimi. Festivalio patirtis tuo ir yra ypatinga, kad ją kuriame visi. Viena esminių naktinio gyvenimo savybių – bendrystės patirtis, kai kiekvienas savaip patiriame meną, šokame, užmirštame apie viską ir būname tuo momentu. Būtent tai ir stengiamės žmonėms padėti patirti savo programa.

– Kodėl Lietuvai reikia būtent tokio renginio kaip „Audra“?

– Priežasčių daug, bet mane labiausiai įkvepianti – suvokimas, kad galime surengti tokį festivalį. Norime palikti praeityje klaidingą įsivaizdavimą – „kaip Lietuvai gerai“. Mes iš tiesų galime sukurti pasaulinio lygio festivalį Lietuvoje, Kaune, kuris kokybės atžvilgiu nenusileidžia didžiausiems vardams.

Tai yra tam tikras kintančios, augančios Lietuvos gestas, dalis. Dažnai kalbame apie ekonominį augimą, bet ne ką mažiau įspūdingas ir kultūrinis augimas. Šis festivalis – tam tikras įrodymas, kad galime, ir pasididžiavimas aplink mus esančiais žmonėmis, padedančiais sukurti tokį renginį.