Prieškario Lietuvos valdžiai, kaip ir šiandieninei, labai svarbūs buvo ryšiai su lietuvių išeivija. Jie apėmė ne tik finansinę ir kitokią paramą Tėvynei, bet ir Lietuvos produktų įvedimą į užsienio rinkas. 1930 m. birželio 30 d. įkurtas ALEC vienijo dvylika tuo metu veikusių JAV lietuvių Prekybos rūmų įvairiose valstijose – lietuvių verslininkų centrus.
Pasinaudodami tuometine ekonomine krize, kuri stipriai palietė ir JAV lietuvius, Lietuvos atstovai siekė suaktyvinti JAV lietuvių ir Lietuvos verslininkų bendradarbiavimą, kartu padėdami JAV lietuviams ekonomiškai sustiprėti. Čia slypėjo ir politinis tikslas – prie Tėvynės priartinti išeiviją, nusivylusią 1926 m. perversmu Lietuvoje ir tautininkų vyriausybės veikla.
Siekdama suvienyti išeiviją, susiskaldžiusią į įvairias politines sroves, Lietuvos valdžia ragino JAV lietuvius domėtis ekonominiais procesais ir Lietuvoje. Šalia Vasario 16-osios minėjimų, tai buvo dar vienas būdas kovoti už Vilniaus sugrąžinimą Lietuvai ir kviesti įvairiomis progomis nuolat lankytis savo gimtinėje.
Vylėsi spręsti problemas
XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje atsirado sąlygos galimam JAV lietuvių ir Lietuvos ekonominiam suartėjimui. Nuo 1929 m. pradžios JAV vyriausybė į savo rinką įsileido lietuviškus mėsos produktus. Taip Lietuvos maisto produktų gamintojai gavo naują rinką, o JAV lietuvių verslininkai – gausų kiekį importuotų maisto prekių.
Pirmiausia reikėjo sudominti JAV lietuvių ir Lietuvos verslininkus, sutelkti juos bendrai veiklai. Iniciatyvos ėmėsi P. Žadeikis: jo sušauktoje konferencijoje Niujorke birželį buvo įkurtas ALEC, kuris tapo JAV lietuvių verslininkų koordinacijos centru. Centro vadovybę sudarė devyni nariai: pirmininkas – dr. Pranas Puskunigis, vicepirmininkai – R. J. Urevickas ir Juozas P. Varkala, sekretorius – Albinas S. Trečiokas ir kiti.
Tikslingai buvo įkurtos trys komisijos, nubrėžusios aiškias ALEC veiklos kryptis: JAV lietuvių reikalams, ekonominiams santykiams su Lietuva ir JAV lietuvių turizmui skatinti. P. Žadeikis drąsiai tvirtino, kad „Amerikos lietuviams yra svarbu, kad jų santykiai su Lietuva išaugtų iš aukų ir pašalpų siuntinėjimo sistemos į abipusiai naudingą komercinių santykių sistemą“.
ALEC organizatoriai siekė maksimaliai telkti JAV lietuvių verslininkus į jau esamus ir naujai kuriamus Prekybos rūmus. Taip buvo siekiama pirmiausia kolektyviai spręsti ekonomines problemas ir ruoštis platesnei prekybai su Lietuva. Lietuvos atstovai JAV lietuvių verslininkų pajėgas vertino gana realistiškai: kaip būsimus tarpininkus realizuojant lietuviškas prekes Amerikoje, taip pat kaip gerus reklamos agentus, plečiant prekybą ne tik tarp lietuvių išeivijos, bet ir tarp kitataučių. Tiesa, patys JAV lietuviai verslininkai daugiau domėjosi būsimu pelningu Lietuvos eksportu ir importu nei savo pozicijų stiprinimu JAV rinkoje. Tai buvo viena iš priežasčių, kuri silpnino JAV lietuvių ekonominės vienybės judėjimą.
Trūko praktinio entuziazmo
Pirmuoju ALEC veiklos laikotarpiu (1930–1933 m.) organizacija tobulino savo struktūrą, ruošė Prekybos rūmus būsimiems platesniems ryšiams su Lietuva. Centro posėdžiuose buvo parengti svarbiausi JAV lietuvių ekonominių organizacijų dokumentai: ALEC statutas ir JAV lietuvių Prekybos rūmų bendri įstatai – Konstitucija.
ALEC ėmėsi iniciatyvos raginti Prekybos rūmų valdybas aktyviau ieškoti savo verslininkams nišų JAV rinkoje, mėgino rasti galimybę lietuvius, kaip vertėjus, įdarbinti bankuose, laivų linijose ir teismuose, taip pat iškėlė JAV lietuvių verslininkų sąrašo sudarymo idėją. Centras kėlė sau uždavinį tarp JAV lietuvių verslininkų populiarinti Prekybos rūmus, įrodinėti jų reikšmę verslo stiprinimui ir išsilaikymui konkurencingoje JAV rinkoje. ALEC, siekdamas suaktyvinti Prekybos rūmų judėjimą, stengėsi įteisinti kasmetinius Prekybos rūmų suvažiavimus, mėgino leisti metinį ekonominio pobūdžio leidinį.
Vis dėlto nuolat buvo pasigendama aktyvesnės praktinės Prekybos rūmų ir jų narių veiklos. ALEC aktyvumui trukdė ir tai, kad jo veikla iš esmės koncentravosi pagrindinio šio judėjimo iniciatoriaus P. Žadeikio ir iš dalies pirmininko rankose. Kiti centro veikėjai, užimti nuosavu verslu, neparodė entuziazmo praktinėje veikloje. Nebuvo sulaukta pageidaujamo ir pakankamo dėmesio iš Lietuvos verslininkų, kuriems JAV rinka atrodė pernelyg brangi, nežadanti greito pelno.
Pastangos nepasiteisino
Ekonominės krizės (1929–1932 m.) sąlygomis nepavyko išjudinti aktyvesnės JAV lietuvių Prekybos rūmų veiklos. Krizės metais, J. Varkalos žodžiais, JAV lietuvių verslas sumažėjo beveik perpus. Tuo tarpu generalinio konsulo P. Žadeikio nuomone, Prekybos rūmai galėjo tapti priemone, padėsiančia bendromis jėgomis, kartu su Lietuvos verslu, įveikti sunkumus.
Antroji JAV lietuvių konferencija, įvykusi 1933 m. liepą Čikagoje, buvo pritaikyta prie Pasaulinės parodos, padėjo teorinius pagrindus JAV lietuvių ir Lietuvos verslininkų bendradarbiavimui. Dalyvavo daugiau kaip šimtas narių, kurie atstovavo jau šešiolikai Prekybos rūmų. Buvo pakviesti Lietuvos verslo atstovai, bet jie konferencijoje nedalyvavo, nors Lietuvos valdžia sveikino išeivijos pastangas kaip aukštesnį JAV lietuvių judėjimo etapą. Tiesa, lakūnų Dariaus ir Girėno žūtis pritemdė konferencijos darbą ir priimtus sprendimus, kurie visuomenėje plačiau taip ir nepaplito. Tačiau treji ALEC veiklos metai veltui nepraėjo – pavyko sukurti teorinį pagrindą centro ir Prekybos rūmų ryšių stiprinimui, JAV lietuvių ekonominiam potencialui plėsti. ALEC pirmininku buvo išrinktas bankininkas Justinas Mackevičius.
JAV lietuviai verslininkai daugiau domėjosi būsimu pelningu Lietuvos eksportu ir importu nei savo pozicijų stiprinimu JAV rinkoje.
Deja, Lietuvos atstovų – pasiuntinio Broniaus K. Balučio, konsulų P. Žadeikio, Antano Kalvaičio ir Petro Daužvardžio – pastangos įtraukti išeiviją į platesnius ekonominius santykius su Lietuva ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje nepasiteisino.
Priežastys glūdėjo ne tik JAV vyriausybės ekonominėje politikoje (aukšti muitai, griežti reikalavimai prekių kokybei ir įpakavimui), bet ir Lietuvos vyriausybės nepakankamoje veikloje. Be to, patys JAV lietuvių verslininkai nebuvo pasirengę perimti Lietuvos importo ir eksporto į savo rankas: jų interesai dažniausiai apsiribojo savo gyvenamąja vietove.
Ne paskutinėje vietoje buvo ir ALEC vadovybės neveiklumas bei Lietuvos verslininkų nenoras taikytis prie JAV rinkos reikalavimų. Lietuvos konsulas Čikagoje A. Kalvaitis šią priežastį vertino kaip labai svarbią, sakydamas, kad JAV lietuvių Prekybos rūmai bus naudingi tik tada, kai Lietuvos įmonės vykdys nuolatinę prekybą su JAV ir prižiūrės įvežamų prekių kokybę. Tik tokiomis sąlygomis Prekybos rūmai galėtų skatinti išeiviją remti lietuvišką prekybą moraliai ir materialiai.
1936–1937 m. sustiprėjusi prekyba tarp Lietuvos ir JAV suteikė naujų vilčių ALEC iniciatoriams. Išeivijos spaudoje vis dažniau kildavo klausimas: „Ar nekeista, kad Lietuvos prekių importu rūpinasi kitataučiai?“ arba „Kodėl Prekybos rūmai negali parodyti iniciatyvos, perimdami Lietuvos prekybą į savo rankas?“ Tiesa, atsirasdavo pavienių JAV lietuvių prekybininkų, kurie užsakydavo, nors ir nedidelius kiekius, lietuviškų maisto produktų pardavimui. Tačiau reikėjo žymiai didesnio susitelkimo ir nemažo kiekio kapitalo, kad būtų galima rimtai tarpininkauti tarp Lietuvos ir JAV rinkų.
Ryšius pakirto karas
Po kelių metų sąstingio, 1939-ųjų rugsėjį ALEC sušaukė trečią konferenciją Niujorke, per Pasaulinėje parodoje atidarytą „Lietuvių dieną“. Konferencijoje jau dalyvavo svečiai iš Lietuvos – trys Verslininkų sąjungos atstovai. Pirmininku išrinktas Kazys K. Pikelis iš Pitsburgo, sekretoriumi – savaitraščio „Dirva“ redaktorius Kazys Karpius.
1940 m. balandžio 7 d. ALEC nauja valdyba sukvietė Prekybos rūmų atstovų suvažiavimą Filadelfijoje. Buvo išleistas centro ketvirtasis leidinys „Susiartinimas“. Konferencijoje ir suvažiavime daugiausia buvo svarstomi JAV lietuvių verslininkų telkimo ir aktyvumo klausimai. Nuspręsta surašyti visus JAV lietuvių verslininkus ir amatininkus, taip pat aiškiau kalbėta apie artimų ryšių užmezgimą su Lietuvos importo ir eksporto organizacijomis.
Konferencijoje buvo įteisintas naujas reiškinys JAV lietuvių ekonominiame judėjime – tai šūkis „Savas pas Savą“, kuriuo remdamiesi Prekybos rūmai savo kolonijose ir apylinkėse privalėjo rūpintis, kad verslininkai ir amatininkai suartėtų su išeivių bendruomene, propaguotų lietuvišką produkciją, ją vartotų, aktyviau domėtųsi savo senąja Tėvyne.
Nauja ALEC vadovybė rodė aktyvumą skatindama visus JAV lietuvių verslininkus stoti į Prekybos rūmus, platesnei agitacijai už centro ir naujų rūmų steigimą vesti buvo pasitelkta išeivių spauda ir paskirti du atsakingi asmenys. Tačiau Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos okupacija pakirto puoselėtą puikią idėją, kad JAV lietuvių verslininkai, veikdami išvien, monopolizuos ekonominius santykius su Lietuva. Šis tikslas buvo atidėtas ateičiai.
Vis dėlto ir po karo JAV lietuviai dar kurį laiką formaliai tęsė ALEC veiklą toliau telkdami savo ekonominį potencialą, vildamiesi greitai sulaukti Lietuvos nepriklausomybės ir vykdyti dešimtmetį planuotą veiklą. Galima tikėtis, kad ir dabartiniai lietuvių išeivijos verslininkai yra įsitraukę į Lietuvos ekonominę veiklą – reklamuoja šalies produkciją, tarpininkauja ir padeda ją platinti užsienio rinkose.
Naujausi komentarai