Ištakos – LDK laikais
Palyginti su kitomis Rytų Europos šalimis, įvairūs teatro žanrai (tarp jų – ir opera) Lietuvą iš užsienio kraštų pasiekė gana anksti. Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius Vladislovas IV Vaza (1595–1648) Vilniaus Žemutinėje pilyje pirmasis Lietuvai pristatė Italijoje gimusią operą, jo rezidencijos teatre buvo parodyti trys operos spektakliai. Daug apie juos nežinome, tačiau galime numanyti, kad ten buvo įvairių meno šakų: architektūros, dailės, taip pat ir baleto – elementų. Itališkąjį baletą, kuriame choreografija derinta su teksto intarpais, vertino Vladislovo IV žmona Austrijos kunigaikštytė Cecilija Renata (1611–1644), ji buvo dvaro baleto globėja.
Nuo 1570 m. Lietuvoje žinomo Mokyklinio teatro vaidinimuose buvo šokio apraiškų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) „Collegia nobile“ programose buvo numatyta šokio pamokų, o kaip savarankiškas teatrinio spektaklio epizodas baletas minimas 1754 m. Vilniuje parodytame „Balete apie gėrimų dievą Bakchą“.
Operos ir baleto pomėgį perėmė LDK aristokratų giminės – XVIII a. antrojoje pusėje suklestėjo jų dvaruose išlaikomos teatro trupės. Iš teatro kultūrai nusipelniusių kilmingųjų labiausiai žinoma Uršulė Pranciška Radvilienė (1705–1753). Baleto trupę savo dvaro teatre Slonime turėjo Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis (1730–1800), baleto istorijai yra nusipelnęs ir LDK rūmų iždininkas Antanas Tyzenhauzas (1733–1785), savo dvare Gardine turėjęs baleto trupę ir baleto mokyklą. Jis, kaip baleto mėgėjas, pateko ir į lietuvių literatūrą: Balys Sruoga parašė dramą „Apyaušrio dalia“, jos pagrindinė veikėja – prieš baudžiavą kovojanti Tyzenhauzo baleto trupės šokėja Dalia Radvilaitė. Vėliau kompozitorius Balys Dvarionas pagal šį siužetą parašė operą „Dalia“.
Viešojo teatro istorija prasideda 1785 m., kai į Vilnių atvykęs aktorius, dramaturgas ir režisierius Wojciechas Bogusławskis (1757–1829) pradėjo rengti spektaklius, kuriuose pasirodydavo šokėjai. Savarankiškų baleto spektaklių pastatyta nedaug, o šokti nelabai buvo kam. Lietuvoje baletas kaip savarankiška teatro forma tik vegetavo, jo buvo tik gastrolinių trupių spektakliuose, baletu buvo vadinami ir gimnastų ar akrobatų pasirodymai.
Po 1863 m. sukilimo teatrinis Lietuvos gyvenimas perėjo į antreprenerių iš Rusijos rankas, tačiau savarankiškų baleto spektaklių nepastatyta. 1867 m. porą savaičių viešėjo Sankt Peterburgo Imperatoriškųjų teatrų baleto trupė, tarp keliolikos Vilniuje gastroliavusių baleto šokėjų buvo ano meto garsenybės Anna Prichunova (1830–1887) ir Pavelas Gerdtas (1844–1917), vėliau didžiulio pasisekimo Vilniuje sulaukė žinomos italų balerinos Virginijos Zucchi (1849–1930) pasirodymai.
1904 m. panaikinus spaudos lotyniškaisiais rašmenimis draudimą atsigavo įvairiatautė kultūrinė ir teatrinė veikla, bet baleto spektaklių XX a. pirmojo dešimtmečio renginių afišose nerastume, kartais šiuo žodžiu vadinta kokia nors tautinių šokių programa. Tautiniai lietuvių šokiai būdavo įtraukiami į istorinių dramų pastatymus, tarp jų ir į 1906 m. pastatytą Miko Petrausko operą „Birutė“. Baleto terminas įtrauktas į pirmuosius lietuvių kalbos žodynus. „Baletas“ – toksai teatre vaidinimas: šokimai, rodymai, nudavimai be kalbos ir be balso“, – rašyta 1907 m. Tilžėje išleistame svetimvardžių žodynėlyje. Baleto formų aptinkama mėgėjiškoje XX a. pradžios kultūroje, privačių sambūrių koncertuose, kur mėgta improvizuoti pagal muziką.
Nuosekli baleto kaip teatro meno raida Lietuvoje prasidėjo tik nuo XX a. trečiojo dešimtmečio, kai iš Sankt Peterburgo į Kauną atvyko keli Rusijos menininkai. 1919 m. Kaune apsigyveno garsus Sankt Peterburgo Marijos teatro šokėjas Georgijus Kiakštas (1873–1936), save kildinęs iš Lietuvos. Jis su keliais šokėjais surengė porą baleto koncertų ir įsteigė plastikos studiją. Tais pačiais metais koncertus su šokio numeriais Kaune surengė dailininkė, šokėja ir pedagogė Olga Dubeneckienė (1891–1972). 1921 m. ji įsteigė baleto studiją, o po metų parodė baleto koncertą, pristatydama jaunąsias Lietuvos baleto pajėgas, tarp kurių buvo išgarsėjusi šokėja Jadvyga Jovaišaitė-Josiukienė (1903–2000).
Netrukus į Lietuvą grįžo kiti baletui savo gyvenimą nusprendę skirti šokėjai – pirmiausia Bronius Kelbauskas (1903–1974) ir Olga Malėjinaitė (1907–1939). Jie įsiliejo į O. Dubeneckienės baleto studiją, dalyvaudavo operos spektakliuose Valstybės teatre, kuris kaip profesionalus lietuvių teatras veiklą pradėjo 1920 m. gruodį.
1924 m. Valstybės teatras į Kauną pakvietė buvusį Sankt Peterburgo Marijos teatro šokėją ir baletmeisterį Pavelą Petrovą (1882–1936) organizuoti Valstybės teatro baleto trupę. Jis perėmė nemažai O. Dubeneckienės studijos mokinių, jie šoko operų spektakliuose.
Valstybės teatre
1925 m. gegužės 4 d. įvyko pirmasis Valstybės teatro baleto trupės pasirodymas, kuriame šoko pats baletmeisteris, O. Malėjinaitė, Eugenija Žalinkevičaitė (1905–1960) ir kiti šokėjai.
Metų pabaigoje, gruodžio 4 d., Valstybės teatro baletas pakvietė į pirmąjį spektaklį – L. Delibes’o „Kopeliją“. Kukliomis priemonėmis, su parinktomis dekoracijomis pastatytame spektaklyje Francą šoko pats P. Petrovas, Svanildą – O. Malėjinaitė, Kopelijų – dramos artistas Stasys Dautartas, dalyvavo J. Jovaišaitė, B. Kelbauskas, Marija Sarnauskaitė, Borisas Čunovas, Adolfas Butkus ir kt.
Vėliau P. Petrovas pastatė nemažai komiškų ar choreografiniu požiūriu sudėtingesnių veikalų. Beje, baletui „Gulbių ežeras“ konstruktyvias dekoracijas sukūrė dailininkas Rostislavas Dobužinskis (1903–2000), garsaus scenografo Mstislavo Dobužinskio (1875–1957) sūnus. Iš paskutiniųjų P. Petrovo darbų Kaune minėtini L. Delibes’o „Silvija“, R. Drigo „Arlekinada“ ir labiausiai vykęs jo pastatymas – Igorio Stravinskio „Ugnies paukštė“.
XX a. trečiajame dešimtmetyje Kauno scenoje šoko garsūs baleto šokėjai: rusai Tamara Karsavina (1885–1978), Viktorina Kriger (1893–1978), Vilniuje gimęs Asafas Messereras (1903–1992), latviai Osvaldas Lemanis (1903–1965), Helena Tangijeva-Birzniecė (1907–1965).
1929-aisiais Kaune kurį laiką gyveno Rusijos Didžiojo teatro balerina Vera Karalli (1889–1972) – vadovavo Valstybės baleto trupei; ją pakeitė G. Kiakštas. Prasidėjo jaunos baleto artistės, O. Dubeneckienės auklėtinės Marijos Juozapaitytės (1912–1992) įspūdinga karjera.
Nuosekli baleto kaip teatro meno raida Lietuvoje prasidėjo tik nuo XX a. trečiojo dešimtmečio, kai iš Sankt Peterburgo į Kauną atvyko keli Rusijos menininkai.
1931 m. Valstybės teatre apsilankė garsūs rusų baleto šokėjai Vera Nemčinova (1899–1984) ir Anatolijus Obuchovas (1895–1962), o netrukus į Kauną atvykus baletmeisteriui Nikolajui Zverevui (1897–1965) šie trys menininkai lėmė baleto trupės veiklą. Jų darbo Kaune laikotarpis – vienas intensyviausių: sparčiai tobulėjo Lietuvos baleto artistų profesionalumas, repertuaras tapo gerokai spalvingesnis. N. Zverevas pastatė baletų pagal lietuvių kompozitorių muziką: Vytauto Bacevičiaus „Šokių sūkury“, Juozo Gruodžio „Jūratę ir Kastytį“ ir Balio Dvariono „Piršlybas“.
Didelė šių menininkų pedagoginio ir vadybinio darbo sėkmė – Lietuvos Valstybės teatro baleto trupės gastrolės užsienyje: 1935 m. lietuviai šoko Monte Karle (tris „Raimondos“, po du „Kopelijos“ ir „Gulbių ežero“ spektaklius, taip pat „Žizel“, „Islamėją“, „Karnavalą“, „Piršlybas“, „Šokių siuitą“), būtent Lietuvos baleto artistai pirmą kartą Vakarų Europos publikai pristatė Iljos Glazunovo „Raimondą“. Tais pačiais metais trupė viešėjo Londone, „Alhiunbros“ teatre, parodė septynis „Raimondos“, penkis „Žizel“, šešis „Kopelijos“, šešis „Gulbių ežero“ spektaklius, įvyko šeši vienaveiksmių baletų „Silfidės“, „Piršlybos“, „Islamėjas“ vakarai, dešimt kartų šokta divertismentų programa.
N. Zverevui, V. Nemčinovai ir A. Obuchovui išvykus, Valstybės teatro baleto trupei vadovavo Latvijos operos baletmeisterė Aleksandra Fiodorova-Fokina (1884–1972). Be kitų spektaklių, drauge su dailininku Liudu Truikiu ji pastatė ir Ludwigo Minkaus „Don Kichotą“ – tai vienintelis šio ryškaus ir originalaus scenografo darbas baletui.
Pirmuoju Lietuvos choreografu statytoju tapo B. Kelbauskas. Jis dar XX a. trečiajame dešimtmetyje sukūrė choreografinių kompozicijų, kurias šoko drauge su M. Sarnauskaite. Kaip baletmeisteris, B. Kelbauskas debiutavo 1936 m. pastatęs „Vienos džiaugsmą“ pagal Johanno Strausso muziką.
B. Kelbauskas pamėgo plataus užmojo spektaklius, o šio laikotarpio jo spektakliams dekoracijas ir kostiumus kūrė O. Dubeneckienė.
Reikšminga baleto meno populiarinimo dalimi buvo A. Obuchovo įkurta baleto studija, kurią vėliau perėmė Valstybės teatras: čia dėstė A. Fokina, B. Kelbauskas, J. Jovaišaitė, M. Juozapaitytė, buvo rengiami studijos moksleivių pasirodymai. Studiją baigė ir vėlesnio laikotarpio Lietuvos baleto solistės Tamara Sventickaitė (1922–2010), Genovaitė Sabaliauskaitė (1923–2020), Aliodija Ruzgaitė (1923–2017).
Antrasis pasaulinis karas sujaukė pradedantį nusistovėti tiek šalies ekonominį, tiek socialinį, tiek ir kultūrinį Lietuvos istorijos ritmą. Teko statyti spektaklius, atliepiančius vadovaujančios stalinistinės arba Trečiojo reicho nomenklatūros reikalavimus.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, gelbėdamiesi nuo karo ir trėmimų, į kitas šalis iš Lietuvos išvyko labai daug kultūros ir meno žmonių, išvažiavo ir vyresnės kartos lietuvių baleto šokėjų. Retas šių kūrybingų žmonių emigracijoje turėjo galimybių tęsti Lietuvoje pradėtą profesinę karjerą.
Karui pasibaigus baleto trupės repertuaras buvo formuojamas iš seniau pastatytų spektaklių. Operos ir baleto teatras iš Kauno 1948 m. persikėlė į sostinę Vilnių, kur formavosi nauja talentingų baleto artistų karta.
Pirmieji žingsniai
Visuomeninės, socialinės suirutės, karo audros neišblaškė daugiau nei per dvi dešimtis metų Kaune išsiugdytų šokio mėgėjų. Operos ir baleto teatrui persikėlus į Vilnių, aistringi šio meno puoselėtojai pasiryžo tęsti profesionalaus baleto tradicijas ir subūrė savo trupę Kauno muzikiniame teatre (tada – Muzikinės komedijos teatras).
Balete šoko keturios merginos ir trys vaikinai: Marija Kajackaitė, Lidija Motiejūnaitė, Jadvyga Šalnaitė, Birutė Dženkaitytė, Algirdas Valiulis, Romas Šarauskas, Bronius Ruzgas. Vėliau trupę papildė Vytautas Čeprackas. Tai buvo svajonei atsidavusiųjų karta, nebijojusi įtempto darbo, prastų darbo sąlygų, menko atlyginimo, šokiui tarnavusi fanatiškai. Teatre gyvenimas buvo intensyvus – premjeros vijo viena kitą, koncertinių išvykų maršrutai plačiai driekėsi po Kauno apylinkes ir kitus Lietuvos miestus.
Kolektyvui vadovavo Vytautas Germanavičius. Drauge su dirigentu Juozu Stupeliu trupė 1948 m. lapkričio 8 d. pristatė pirmąjį šokio vakarą – du vienaveiksmius baletus: Riccardo Drigo „Užburtą fleitą“, Carlo Marios von Weberio „Kvietimą šokiui“ ir baletinę sceną „Čigonų stovykla“ pagal Franzo Leharo muziką, po metų – R. Drigo „Arlekinadą“.
Vėliau trupę papildydavo nauji šokėjai, tačiau daugelis ilgiau neužsilikdavo. Ryškiausi kūrybinę veiklą pradėjusios trupės artistai B. Dženkaitytė ir A. Valiulis, skirtingai nei kiti, bėgę ir prabėgę pro šalį, Kauno muzikinio teatro scenai skyrė visą savo talentą ir kūrybinį idealizmą. Jie, taip pat J. Šalnaitė ir V. Čeprackas teatre šoko ketvirtį amžiaus.
B. Dženkaitytė (sceninis vardas Rūta) neturėjo klasikinio baleto pagrindų, jos amplua buvo charakterinis šokis. Ji patraukė ir režisierių dėmesį, atliko vaidmenų operetėse: Vandą Rudolfo Frimlio „Rozmari“, Leją Nicolauso Dostalio „Klivijoje“, vėliau – Grafienę de la Fasad Johanno Strausso „Vienos kraujyje“. Artistė sukūrė daugiau nei 70 didesnių ar mažesnių šokių ir vaidmenų baletuose, operetėse, operose, koncertinių, choreografinių kompozicijų, žiūrovams labiausiai imponuodavo ispanų šokis Giuseppe’ės Verdi operoje „Traviata“ (plaukus ji puošdavo Valstybės teatro primadonos Marijonos Rakauskaitės-Truikienės ispaniškomis šukomis). B. Dženkaitytė poroje šoko su A. Valiuliu, vėliau – su Gediminu Bliūdžiumi.
A. Valiulis šokti pradėjo dar B. Kelbausko baleto studijoje. Kauno muzikiniame teatre jis šoko daugiau kaip 5 tūkst. spektaklių, sukūrė apie 70 šokio partijų.
Po V. Germanavičiaus vadovavimą trupei perėmė choreografė Tamara Obrazcova – Maskvos A. Lunačiarskio teatro instituto diplomantė. Artistai šiltai prisimindavo jos veiklą Kauno scenoje. Ryškiausias jos darbas buvo baletas vaikams „Čipolino nuotykiai“ (1956), kuriame šalia šokėjų dalyvavo operos, choro ir mimanso artistai.
Karui pasibaigus baleto trupės repertuaras buvo formuojamas iš seniau pastatytų spektaklių.
Teatro baleto trupės šokėjai daugiausia energijos atiduodavo šokdami operečių, vėliau ir operų, muzikinių komedijų spektakliuose, tačiau begalinis noras kurti savarankiškus šokio vakarus neblėso.
1958 m. baleto trupei pradėjo vadovauti Jurijus Jastrebovas. Jis buvo pakviestas į Kauną trupei sustiprinti, kad ši galėtų reguliariai statyti baleto spektaklius. 1958 m. kolektyvą sudarė B. Dženkaitytė, J. Šalnaitė, Nijolė Šimkūnaitė, Venofrida Mackevičiūtė, Marija Kajeckaitė ir V. Čeprackas, G. Bliūdžius, A. Valiulis, Romas Šarauskas.
J. Jastrebovas suprato, kad trupę gali papildyti tik pačių parengti šokėjai, nes tuo metu baleto trupė, be šokių įvairaus žanro spektakliuose, rengė koncertines programas, tad jiems keliami uždaviniai buvo milžiniški – kiekvieną dieną šokio stilistika ir reikalavimai buvo skirtingi.
Pirmasis J. Jastrebovo spektaklis – Igorio Morozovo „Daktaras Aiskauda“. Planuoti vadinamąjį pilnametražį baleto spektaklį su šokėjais, kurie nesimokė klasikinėje mokykloje, buvo iš tikrųjų rizikinga. Trupei pasipildžius naujais profesionaliais baleto artistais, buvo galima rengti sudėtingesnius šokio vakarus. 1961 m. baletmeisteris pastatė Boriso Asafjevo baletą „Bachčisarajaus fontanas“, kuriame Girėjaus vaidmenį sutiko atlikti žymiausias to meto operetės primarijus Vytautas Rimkevičius.
Septintojo dešimtmečio pradžioje baleto trupėje šoko Lidija Šulga, Milda Stepukaitė, D. Buivydaitė, S. Zagorželskaja, Romas Lasis, Ričardas Turlajus, Henrikas Aleksiejūnas, Kęstutis Tamulevičius, A. Garlikas, Roma Masuolytė, A. Darčkutė, L. Dubauskaitė, L. Vitkauskienė, Leonora Lenkauskaitė, J. Tumilovič, A. Pereckas, R. Gilys, J. Čenkus, juos papildė N. Bagvilaitė, Z. Baradkinaitė, A. Navickaitė, Renata Sadauskaitė, Z. Slivinskaitė, K. Apinaitis, A. Augutis, S. Bucevičius, A. Kairaitis.
J. Jastrebovas Kaune dirbo iki 1965 m. Jam persikėlus į Klaipėdą, baleto trupės veikla sutriko, nes neturėjo nuolatinio baletmeisterio.
Panaudota literatūra: Dr. Helmutas Šabasevičius „Trumpa Lietuvos baleto istorija“, 2010 m., Lina Stankevičiūtė „Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto trupės istorija“, žurnalas „Krantai“, 2005 m.).
Naujausi komentarai