Tada teatro kūrėjai sakė, kad jų repertuare ir toliau skambės radikalūs pareiškimai. Šio pažado jie laikėsi – 2018 metais, po prezidento rinkimų, „Akhe“ sukūrė antrąjį trilogijos spektaklį pavadinimu „Diktatūra“, kuriame su grynu, nesuvaldytu jausmingumu scenoje atskleidė didybės maniją ir bandymą įsiteikti naujiems virtualiojo pasaulio dievams. Jau spalio 1–2 dienomis, tarptautinio šokio festivalio „Aura“ metu, abu spektaklius pirmą kartą pamatyti galės ir Lietuvos žiūrovai – vos po vieną kartą rodomuose specialiuose naktiniuose seansuose, vyksiančiuose daugiau nei tris dešimtmečius visuomenei užverto Žaliakalnio kino teatro „Daina“ erdvėse.

Teatrą „Akhe“ 1989 metais Leningrade įkūrė legendinio Boriso Ponizovskio teatro „TAIP-NE“ dalyviai Maksimas Isajevas ir Pavelas Semčenko. „Akhe“ yra daugkartinis „Auksinės kaukės“ dalyvis ir prestižinio Edinburgo „Fringe“ „Total Theatre Award“ premijos laureatas. Paklaustas, ar pavadinimas „Akhe“ turi aiškią, fiksuotą reikšmę, ar laikui bėgant ji kinta, Pavelas Semčenko neslepia: „Pavadinimo reikšmė kinta kaip istorija iš lūpų į lūpas. Apskritai noriu priartėti prie prasmės trūkumo: tai gamtos ar teatro reiškinys. Menai. Objektyvumas“.

Teatro nuotr.

„Akhe“ kaip alchemikai veda žiūrovą į tam tikrą mistišką ritualą, semiotikos sritį. Šiame teatre netrūksta gyvo kūno, buitinių atliekų, vandens, ugnies, vyno, pieno, kraujo, o archajiškus elementus, naudodami šiuolaikines daugialypės terpės teatro technologijas, plastinio teatro bei cirko dedamąsias, menininkai sujungia į įnoringus koliažus. Bene tiksliausias „Akhe“ veiklą apibūdinantis sakinys – neverbalinės informacijos teatras, kurio patrauklumas yra jo dvipoliškumas: ribinio ir elitinio, beveik aristokratiško, veiksmo sintezė. O patys kūrėjai savo teatrą vadina poetišku, kuriame nėra skirstymo į aktorius, režisierius, surinkėjus, krovėjus – visi yra viskas viename.

Techniškai spektaklį surinkome per pusantros dienos, o po savaitės pradėjome mąstyti.

Taigi kokia pagrindinė savybė „Akhe“ apibūdina menininką? „Menininkas turi būti pastabus. Primygtinai tą siūlau“, – sako P. Semčenko. – Visą aplinkinį pasaulį galima apibūdinti kaip objektų ar reiškinių derinį, tarp kurių yra sukuriami ryšiai: pagrindiniai ir antriniai. Vieni jų papildo, kiti – prieštarauja. Tam tikra prasme mes prilyginame save kūrėjui, kuris savo valia gali pakeisti šiuos derinius.“ O kuris pasaulis – objektyvus, natūralus ar žmogaus sukurtas – teatrui artimiausias? „Čia nėra aiškios linijos“, – įsitikinęs P. Semčenko. – „Skruzdėlės stato skruzdėlynus, grybai dygsta net per asfaltą. Ar šitaip jie kuria, ar tik išgyvena? Manau, kad tai yra gyvenimo būdas – pralaužti asfaltą.“

Teatro nuotr.

Regis, kurdami pasirodymą „Akhe“ ne tik pralaužia asfaltą, bet ir žiūrovų pasaulio ribas, pavyzdžiui, „Demokratijoje“ dosniai tepdami vienas kitą tepalu, šį derinį papildydami vata, makaronais (ne tik ausims).

Net šalia stovintis gesintuvas stebinčiam spektaklį gali pradėti kelti lengvą nerimą: juk niekada negali žinoti, ką sugeba žmonės, galintys vienas ant kito užpilti kibirą klijų ar kefyro ir dėl to visai nesukti galvos. O kur dar trumpi tekstai apie demokratiją, kuriems panaudotos B. Mussolinio, F. Franco, A. Pinocheto, A. Khomeinio, V. Putino ir daugelio kitų politikų citatos. Lakštai su tekstais, palaipsniui padengiami viskuo, kas išsilieja scenoje, plyštantys šlapiose ir lipniose rankose. Kečupas, Pol Pot, kefyras, Hugo Chavezas, talkas, Lukašenka.

Arba lentos „Diktatūroje“, primenančios puikius sovietų statybos projektus, pamažu virstančios įvairiais Rusijos gyvenimo simboliais – sunkiais ir nepatogiais, išsprūstančiais iš rėmų ir taisyklių. Čia jos statomos vertikaliai ir apipilamos juodais dažais: atlikėjai švelniai apkabina šiuos „kamienus“ tarsi gerai pažįstamus beržus. Galiausiai „inventorius“ yra sulaužomas ir išmetamas į salės centrą, kur suformuojamas didžiulis laužas. Ar jis užsiliepsnos? Ką reiškia netikėtai psichodeliniais metodais parodytas V. Putino veidas? Visur besiveržiančios putos? Galiausiai – kas dar lieka diktatūros metu?

Teatro nuotr.

„Techniškai spektaklį surinkome per pusantros dienos, o po savaitės pradėjome mąstyti“, – portalui „Fontanka“ yra pasakojęs P. Semčenko. – Norėjau lakoniškomis, paprastomis priemonėmis išreikšti mintį, kad vieno žmogaus norai slopina visų kitų norus. Lentos – pigiausia medžiaga dekoravimui ir bet kokios architektūrinės ar socialinės struktūros statybai. Iš lentų galima surinkti karstą, tribūną – jos yra universali plyta bet kokiai laikinai konstrukcijai. O putos, vos įjungtos, ima burbuliuoti ir prasiskverbia į visus plyšius: publika yra pririšta prie šio proceso ir panardinama į jį. Mes norėjome, kad visi putotų iki galvos. Diktatūra, kaip putos, skverbiasi visur.“

Visa festivalio programa.