Kristina Siurbytė – ne tik viena populiariausių Kauno valstybinio muzikinio teatro solisčių, atliekanti pagrindines soprano partijas operetėse ir miuzikluose, bet ir Auksinio scenos kryžiaus nominantė, dviejų "Fortūnos" diplomų bei "Fortūnos" prizo savininkė.

Praėję metai dainininkei taip pat padovanojo du didžiulius vaidmenis. Tai Madlena operetėje "Balius Savojoje" ir Mersedesa miuzikle "Grafas Montekristas". "Nekeisčiau ir neišmesčiau nė vienos metų dienos, o jei turėčiau burtų lazdelę, mojuočiau ir mojuočiau ja, kad tokie vaidmenys kartotųsi", – sako K.Siurbytė ir neslepia, kad scenoje stengiasi gyventi savo personažo gyvenimą.

– Praėjęs sezonas jums padovanojo du gražius vaidmenis – Madleną ir Mersedesą. Ar tai tiesiog žingsniai kūrybos laiptais aukštyn ar kažkas daugiau?

– Nesu svajojusi nė apie vieną iš šių vaidmenų. Operetę "Balius Savojoje" mačiau besimokydama mokykloje, bet tuomet įstrigo Deizė. Madlenos anuomet net nepastebėjau. Na, o Mersedesa? Skaičiau knygą, mačiau kino filmų, bet niekuomet nemaniau, kad bus sukurtas miuziklas ir kad man taip pasiseks. Apskritai labiausiai svajojau mokykloje ir Muzikos akademijoje, nes pradėjus dirbti teatre pasipylė puikūs, bet tikrai ne svajonių vaidmenys. Tad svajonės pasiliko kažkur... Tiesiog džiaugiausi, kad galiu kurti, kad sekasi, kad manimi tiki net tada, kai pati savimi netikėjau... Ačiū amžinąjį atilsį režisieriui Gintui Žiliui, kad suteikė galimybę mokytis ir tobulėti.

"Baliaus Savojoje" ir "Grafo Montekristo" herojes kūriau su neapsakoma meile ir smalsumu, man tai buvo didžiulė dovana. Tai sakau neveidmainiaudama, nes yra ir nemielų vaidmenų, kuriuos tiesiog reikia vaidinti. Tuomet stengiuosi pamilti personažą ir suvaidini kuo profesionaliau. Tačiau šį kartą kurdama išties jaučiau malonumą. Kartais vos vienas vaidmuo gali tave pakylėti į nepasiekiamas aukštumas, tačiau dažniausiai prireikia penkerių, dešimties ar daugiau kūrybos, ieškojimų ir juodo darbo metų, kad pakiltum į kitą, aukštesnę, pakopą. Jaudinuosi, kai vaidmeniui nebūnu subrendusi. Nemėgstu įtampos, kuri tuomet atsiranda. Žiūrovas neturi dėl to kentėti. Tobulėti reikia jau vien todėl, kad visuomet smagiau ir įdomiau žiūrėti, klausytis to, kuris scenoje vaidina lengvai. Tačiau iš karto taip nepavyksta, reikia įdėti daug triūso. Todėl net neabejoju, kad Mersedesa – dovana, atpildas už ilgus ieškojimų metus, nemigo naktis ir už daug ką, ką pasiliksiu vien tik sau. Man tai ypatingas vaidmuo, užbūręs ir nunešęs tolyn, apie kurį pagalvojus kūnu perbėga virpulys. Galbūt todėl, kad su kolege Viktorija Streiča vertėme šio miuziklo tekstus, o tai padėjo giliau pajausti, užčiuopti tos moters vidinį pasaulį. Norėtųsi, kad tokių vaidmenų būtų daugiau, kai galima aukoti save neskaičiuojant nei laiko, nei energijos, netausojant sveikatos. Madlena – vienas iš daugelio vaidmenų, kuris moko, skatina judėti į priekį.

– Kuri herojė atskleidžia daugiau tikrosios Kristinos, o kuriai labiau reikia telktis vaidybą?

– Puikiai jaučiu savo herojes, pažinusi jas, geriau pažinau ir save. Neneigsiu – ir Madlena ir Mersedesa man artimos, nors ir skirtingos, abi suprantamos, ir kiekvienoje jų yra dalelė manęs, o manyje atsirado dalelė jų bruožų. Tačiau lygybės ženklo brėžti tarp mano herojų ir manęs negalima. Drįsčiau paprieštarauti gana paplitusiai tarp vyrų nuomonei, kad visos moterys panašios viena į kitą. Greičiau atvirkščiai – kiekviena moteris yra paslaptis su tik jai priklausančia spalvų ir atspalvių, tonų ir pustonių gama. Manau, kad meilė, išdavystė, pasiaukojimas egzistuoja visais laikais – tai bendražmogiški dalykai, kurie nesvetimi ir mūsų dienų žmonėms.

– Suprantu, kad kalbate apie savo sukurtą Mersedesą...

– Mersedesą tiesiog įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio – tai moteris su visa palete jausmų, emocijų ir proto. Šioje įvairiaplanėje ir spalvingoje asmenybėje susipynė viskas – moteriškumas, meilė, išdavystė, kilniadvasiškumas. Mersedesa nėra tik teigiamas ar neigiamas personažas. Ji, kaip ir kiekvienas iš mūsų, kupina ir gėrio, ir blogio, kurie, priklausomai nuo situacijos, ima viršų. Ji aplinkybių auka, švelni, mylinti, kenčianti. Ji nelaiminga, todėl dar mielesnė ir mylimesnė. Tai vienas brangiausių vaidmenų ir manau, kad taip bus visada, nes kaskart išgyventi jos istoriją – begalinis malonumas. Tas kūrybinis laikotarpis buvo toks saldus, kad namuose neberasdavau sau vietos. Į teatrą lėkdavau tarsi ant sparnų, lyg į pasimatymą su mylimuoju. O repetuojant Madleną šis svaiginantis jausmas nebuvo apėmęs nė karto, nors darbe buvo gausu prasmingų atradimų. Kad ir kaip būtų, abu vaidmenys pasidavė nesunkiai, nors emocijų būta įvairių. Sunkumus padėjo įveikti nuostabus mūsų meninis kolektyvas. Dirbdami su režisieriais, dirigentais, choreografais ir dailininkais atrandame tą bendrą tiesą, kuri kartais ateina gerokai po premjeros ar net po metų. Todėl esu dėkinga kiekvienam scenos kolegai, kiekvienam teatre dirbančiam žmogui už stebuklą, kurį kuriame visi kartu.

– Suprantu, kad savo svajonių vaidmens dar laukiate? Jei ne paslaptis, koks jis?

– Taip, vis nenustoju laukti, ką dar pasiūlys likimas. Nors keletas vaidmenų iš mano repertuaro jau tapo mėgstamiausi, jų laukiu ir pasineriu į juos visa siela. Tai minėtoji Mersedesa, Amneris "Aidoje", markizė Pompadur operetėje "Madam Pompadur" ir Žąsis operoje vaikams "Nykštukas Nosis". Visi skirtingi, bet visi priglaudę dalelę mano širdies.

Norisi tikėti, kad geriausias vaidmuo dar pakeliui, dar nesuvaidintas. Bėgant laikui, eidama kasdienybės grindiniu pasieksiu ir tą naują pakopą, naują stotelę. Tik niekas nežino, kada tai bus, todėl ir įdomu gyventi. Ir dar... Bijau svajoti – juk dabar gaunu kur kas daugiau, nei kada galėjau įsivaizduoti. Esu be galo laiminga, nes jaučiu didžiulį malonumą vaidindama visus be išimčių vaidmenis, gal tai galima vadinti patirtimi, branda. Tad ko gi dar norėti? Esu sveika, apsupta mylimų ir mylinčių žmonių, turiu namus, mėgstamą darbą, laiko knygoms, seminarams. Džiaugiuosi gyvenimu ir už viską esu labai dėkinga.