Atsinaujinusiose Keramikos muziejaus erdvėse veikia net trys daugeliu aspektų skirtingos parodos. Anot naujosios muziejaus vadovės Auksės Petrulienės, ši įvairovė leidžia kiekvienam meno mylėtojui surasti jį dominantį ir įkvepiantį kūrinį.

Muziejuje yra atskira erdvė, skirta nuolatinei Kauno archeologinės keramikos ekspozicijai. Čia pristatomi istoriniai statybinės ir buitinės keramikos pavyzdžiai, siekiantys net XIV a. pradžią.

Personalinėje Elvyros Teresės Petraitienės (g. 1940) keramikos darbų parodoje "Ugnelės dovanos" dominuoja mitologinė tematika, autorė pristato šviesių atspalvių dievų ir deivių figūrėles. Daugelyje darbų antikos motyvai susipina su liaudiškomis kultūros tradicijomis, įvairių raštų ornamentais, ženklais, ryškinama etnografinė saulės, mėnulio, kryžiaus simbolika.

Kitose muziejaus erdvėse veikia VDA Kauno fakulteto taikomosios keramikos studijų programos studentų baigiamųjų darbų paroda. Ji, kaip pastebėjo profesorė Aldona Keturakienė, "įrodo, kaip žingsnis po žingsnio nuolatinės praktikos ir teorijos dialogas, patirtis ir žinių poreikis ugdo jauno žmogaus kūrybines galias, rodo, kokia ta veikla kryptinga, o kartu ir kiekvienos kuriančios individualybės savitumu nuspalvinta". Jaunieji menininkai daugiausia kuria porceliano srityje, tačiau šį kartą susikoncentruota daugiausia ties indo formų įvairove ir transformacija.

Sekmadienį Keramikos muziejus kviečia dalyvauti originalioje programoje: kartu su VDA keramikos magistre Viktorija Radionova lankytojai galės patys pasigaminti vašku kvepiantį molio puodelį, praturtintą augalų sėklomis, dalyvauti arbatos gėrimo ceremonijoje ir specialioje ekskursijoje po parodas.

Besižvalgant po parodas užsimezgė pokalbis ir su naująja muziejaus vadove A.Petruliene.

– Jūs ne tik vadovaujate vienam iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus filialų, Keramikos muziejui, bet ir dėstote VDA Kauno dailės institute, grafikos katedroje. 2005 m. Įkūrėte "Psilikono teatrą", kuriate grafikos ir šiuolaikinio meno –  edukacijos srityse. Kaip tarpusavyje pavyksta suderinti šias veiklos sritis, ar jos papildo viena kitą?

– Mėginu suverti visas veiklos sritis ant vieno siūlo, vadinamo animacija. Įdomu, kad pirmasis žmogaus animacinis eksperimentas išliko kaip tik keramikoje. Pietryčių Irane aptiktas 5 000 metų senumo molinis indas, puoštas penkiais piešinėliais, vaizduojančiais kalnų ožį, palaipsniui vis pašokantį aukštyn, kad nuskintų medžio lapelį. Sukant šį indą ratu galima pamatyti labai archajišką animacinį filmą. Ir tikrai nuostabu – keramikos objektuose galima įžvelgti laiko dimensiją. Žiestame inde išlieka sukimosi ir formuojančio prisilietimo judesiai.

"Psilikono teatras" taip pat yra eksperimentinė animacija, atgaivinanti miniatiūrines silikono lėles. Jų judesiai filmuojami ir iškart, realiu laiku rodomi žiūrovui kaip vaizdo projekcija.

Man įdomi ir kultūros animacija, siekianti aktyvinti visuomenę per meninę veiklą. Kaip menininkė ir kaip muziejininkė kūryboje bendradarbiauju su žmonėmis, su skirtingomis bendruomenėmis.

– Kaip kilo idėja surengti nuolatinę archeologinės Kauno keramikos ekspoziciją?

– Archeologinė keramika eksponuojama Keramikos muziejuje jau gerą dešimtmetį. 1999 m. Kauno konservavimo ir restauravimo institutas perdavė Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui didžiulį istorinės Kauno keramikos rinkinį. Tuomet ir kilo idėja įrengti nuolatinę Kauno archeologinės keramikos ekspoziciją. Kolekcija unikali buitinės keramikos įvairove ir ypatingu ryšiu su vieta: visi eksponatai rasti pačiame Kauno senamiestyje, į renesansinį rotušės rūsį atkeliavę iš kaimyninių sklypų. Kolekcijos branduolys – buitinė ir statybinė XIV–XVII a. keramika, apimanti anuomečio Kauno klestėjimo laikus.

Taigi ypatingosios kaunietiškos pūstašonės puodynės, trikojės keptuvės, prabangūs kokliai yra rotušės rūsio senbuviai. Tiesiog vykdydami Keramikos muziejaus ekspozicijos atnaujinimo projektą patobulinome ekspoziciją moderniu apšvietimu, sudėjome eksponatus į saugius stiko gaubtus, papuošėme renesansinio lango rekonstrukcija. Padrikai salėje išrikiuotus puodus ir koklius architektas Justinas Dūdėnas ("Ekspobalta") sudėliojo į vizualiai įtaigų pasakojimą. Archeologas Mindaugas Bertašius ir neseniai išleista jo knyga "Dingęs miestas" prakalbino eksponatus anotacijomis, pasakojančiomis apie senąsias keramikos technikas, viduramžių Kauno kasdienį gyvenimą, miestiečių valgymo įpročius. Naujas dizainas ir M.Bertašiaus archeologinės įžvalgos suteikė ekspozicijai spindesio. Atnaujinimas nereiškia, kad visa turi apvirsti aukštyn kojomis. Ir vis dėlto vieną eksponatą teko apversti. Smailiadugnis stambus indas, anksčiau laikytas smailiuoju galu žemyn, dabar eksponuojamas apverstas. Pasak M.Bertašiaus, tai tipiškas XVII a. pradžios distiliavimo kupolas, naudotas degtinei varyti.

Pavasarį Keramikos muziejuje ėmė veikti pirmoji edukacinė programa "Jos didenybė viduramžių kasdienybė" – smagus, visoms amžiaus grupėms tinkamas nuotykis, padedantis įveikti beveik 600 metų atstumą ir nusikelti tiesiai į anuomečio kauniečio virtuvę. Tai visai kitoks pasaulis, kur nebūna pusryčių, keptuvės turi tris kojas, o šventoji Barbora, įsitaisiusi tiesiog ant krosnies, saugo namus nuo ugnies ir perkūno. Programos dalyviai gali išmėginti azartišką viduramžiais itin populiarų žaidimą keraminiais rutuliukais "Murmelspiel".

Pažvelgti į istoriją neįprastu kasdienišku rakursu padeda programos vadovės Viktorija Radionova ir Eglė Šidlauskaitė. Abi merginos yra keramikės, VDA Kauno dailės instituto keramikos katedros absolventės. Iš jų galima išgirsti jaudinamai tikrų, tik keramiko patirtų dalykų – kaip skauda delnus žiedžiant garsiąsias viduramžiškas trikojes keptuves, kai odą pjausto aštrios, specialios sudėties molio dalelės.

– Kiek keičiantis parodoms yra svarbios jau tradicinės jungtinės keramikos parodos, kiek autorinės? Kas jums pačiai imponuoja šiuolaikinėje keramikoje?

– Per metus įvyksta dešimt–penkiolika jungtinių ir autorinių parodų, įvairovė didelė. Juolab kad čia eksponuojamos ne tik keramikos, bet ir kitų meno sričių parodos, konceptualiai susitelkiančios ties žemės tema. Apie žemės, molio materialumą visada įdomu mąstyti, nes tai "vieta, kur purvo grumstas bet kada gali virsti gyvastimi, o gyvastis – purvo grumstu", sako Kristina Sereikaitė. Jos fotografijų ciklas Keramikos muziejuje eksponuotas šią žiemą. Įdomiai istoriniuose rūsiuose veikė ateities mįsles menanti Marijos Griniuk animacinė paroda.

Renesansinio rotušės požemio erdvės labai specifinės: gyvos, kalbančios, pasakojančios istorijas. Todėl menininkams eksponuoti kūrinius čia nelengva. Turi ne išrikiuoti kūrinius, o juos įterpti, jautriai instaliuoti nuolat įsiklausydamas į aplinką. Užtat lankytojams yra tikras malonumas ir nuotykis klausytis dvigubo pasakojimo – istorinės architektūros ir joje apsigyvenusių šiuolaikinio meno kūrinių. Ypatingos patirties lankytojui suteikia šis daugiasluoksnis pasakojimas ir kelionė erdvėje: iš skliautuotos salės – į kitas raudonų plytų patalpėles, siauru žemu baltintu koridoriumi – į tamsų karcerį. Svarbu, kad muziejuje lankytojas ne tik pamatytų ir sužinotų, bet ir patirtų emocijų.

Dauguma jungtinių tradicinių keramikos parodų yra skirtos tiesiog akims paganyti. Tokių parodų dalyviai stebina meistrišku medžiagos valdymu, bet stinga kūrinius jungiančios temos, minties užtaiso. Man imponuoja konceptuali keramika arba funkcionali keramika kaip dizaino šaka. Visa tai, kas tarp šių dviejų stiprių polių, manęs neįtikina.

Nuostabiausia keramikoje yra absoliutus materialumas, žemiškas daiktiškumas – tai, ko ima trūkti virtualėjančioje mūsų kasdienybėje, gyvenimuose.

Kas? Programa "Vasaros saulėgrįžos arbata".
Kur? Keramikos muziejuje.
Kada? Birželio 28 d. nuo 13 iki 16 val.