V. Eidukevičius – vienas garsiausių tarpukario Lietuvos tapytojų, kurio kūryba yra tartum tiltas tarp klasikinės ir moderniosios tapybos. Pasak Antano Gudaičio, jis vienintelis iš lietuvių dailininkų sulydė lietuvių tapybą su Vakarų tradicijomis ir išliko savitas.

Didžiąją parodos dalį sudaro 3–4 dešimtmetyje sukurti portretai, kompozicijos, peizažai, pasižymintys apibendrinta, klasikine ir lakoniška kompozicija, sodriu koloritu, sudėtinga daugiasluoksne faktūra. Parodoje pristatomi V. Eidukevičiaus darbai – tik maža dalelytė jo didžiulio, po Europą išblaškyto, visuomenei iki šiol nežinomo kūrybinio palikimo.

V. Eidukevičius mažai tesirūpino savo paveikslų likimu, dauguma jų, matyt, liko Europos pakelėse, negrąžinamai išsibarstė. Į Kauną dailininkas atsivežė tik jaunystės kūrybos likučius. Ankstyvieji kūriniai galėjo būti nuosaikiai apibendrintos formos, slopaus rusvo kolorito. Vėlesniuose, nutapytuose gyvenant Berlyne, jaučiama didelė vokiečių ekspresionistų įtaka, iš kurių jis perėmė energingą, plačią, pastozinę tapymo manierą.

V. Eidukevičiaus kūrinių gali būti Latvijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, taip pat ir Rusijoje – ten, kur dailininkas juos palikdavo, susimokėdamas už maistą ir nakvynę. Lietuvoje nutapyti paveikslai taip pat išliko ne visi, čia saugoma tik nedidelė jo kūrybos dalis.

Pats dailininkas yra pasakęs, kad jeigu surinktų visus savo paveikslus, galėtų jais nukloti kelią nuo Klaipėdos iki Palangos. Didžiausia Lietuvoje V. Eidukevičiaus kūrinių kolekcija (164 paveikslai) sukaupta Lietuvos dailės muziejuje. Trisdešimt vienas darbas saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, po vieną kūrinį yra Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos skyriuje bei Šiaulių „Aušros“ muziejuje, keletas – privačiose kolekcijose.

V. Eidukevičius gimė 1891 m. Kaune. Buvo dar visai mažas, kai su darbo ieškančiais tėvais persikėlė į Rygą. 1906 m. mokėsi Bernhardo Borcherto studijoje, kiek vėliau įstojo į Rygos dailės mokyklą. 1910–1912 m. Peterburge ir Maskvoje dailę studijavo savarankiškai, muziejuose kopijavo paveikslus. 1913–1918 m. gyveno Vokietijoje – Berlyne, Miunchene, Heidelberge. Pasibaigus karui, keliavo po Europą – lankėsi Olandijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje.

1928 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais viename iš Paryžiaus Monmartro salonų buvo surengta V. Eidukevičiaus paroda. 1932 m. pavasarį V. Eidukevičius atvyko į Lietuvą, įsikūrė Kaune, bet ir čia gyvendamas jis kartkartėmis leisdavosi į keliones. Vis dėlto būtent Lietuvoje menininkas pajuto savo kūrybinę brandą. Autobiografijoje dailininkas rašė: „Lietuvoje man paaiškėjo darbo tikslai, subrendo technika, išsilygino dažų suderinimas, <...> mano menas paūgėjo.“

Parodose pradėjo dalyvauti nuo 1911 m. Surengė personalinių parodų Rygoje (1922, 1929), Paryžiuje (1928), Kaune (1934), Klaipėdoje (1939). Nors ir būdamas Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, kaip tikras individualistas jis nepriklausė jokiai meninei grupuotei, atokiau laikėsi nuo tarpukario dailės tėkmės, to meto meninių sąjūdžių ir dailininkų veiklos šurmulio.

Dailininko mirties aplinkybės nėra tiksliai žinomos. Remiantis amžininkų liudijimais ir kai kuriais išlikusiais dokumentais, spėjama, kad jis žuvo 1941 m. birželio 22 arba 23 d. Aleksote, Kaune. Po mirties buvo sudarytas specialus komitetas, turėjęs pasirūpinti likusiais tapytojo paveikslais (120 vnt.). Jo bute rasti kūriniai buvo perduoti Lietuvos dailės muziejui ir Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui.

Kas? Parodos „Dailininkas klajūnas“ atidarymas.

Kur? A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, V. Putvinskio g. 64, Kaune

Kada? Gegužės 26 d., ketvirtadienį, 17 val.