A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje veikiančioje Jūratės Pikčilingytės parodoje "Lėta eiga" lankytojas patenka tarsi į savo pasąmonės pasaulį. Kiekvienas autorės kūrinys prašyte prašosi išskirtinio ryšio – visi jie be pavadinimų, taigi kiekvieną kūrinį galime priskirti sau ir jį asmeniškai įvardyti.

Vienoje galerijos salėje sugrupuoti kūriniai, kuriuose vyrauja mėlyna spalva – tarsi išplaukimas į paviršių, o gal kaip tik nėrimas gilyn į save ir į autorės kūrybą. Kitoje salėje pristatomų darbų spalvos jau gerokai blankesnės – lyg kažkas iš šalies mėgintų mus apakinti, apsunkinti stebėjimo procesą. Paskutinėje parodos erdvėje itin smulkmeniško ir atidaus stebėjimo reikalaujantys kūriniai: žvelgiant iš toli jie atrodo minimalistiniai ir kiek abstraktūs, iš arti – sudaryti iš daugybės linijų, spalvų brūkšnių ir taškelių.

Taip per paveikslų apžvalgas žiūrovas suranda galimybę apžiūrėti ir save bei pasirinkti, kuriame etape norėtų geriau save pažinti – ar nerti gilyn į savo pasąmonės srautus, ar rinkti informaciją iš mažų linijų bei taškelių ir taip susiprasti, koks iš tiesų jis yra.

Parodos anotacijoje rašoma, kad šioje parodoje "iškadruotos regimojo pasaulio detalės". Apie kokį regimąjį pasaulį kalba J.Pikčilingytė?

"Tai ne išorinio, o vidinio reginio kadruotės, kurios gali žiūrovui asocijuotis su kuo tik nori. Parodoje vienas žiūrovas paklausė, ką tas ar kitas darbas vaizduoja? Atsakiau, kad stengiuosi vengti konkretybių, prie kurių taip saugu, aišku ir įprasta. Dažniausiai iš autoriaus norima sukramtyto aiškaus ir greito darbo paaiškinimo, neaiškumas žiūrovą palieka tarsi nevalgiusį", – kūrybos potekstes atskleidė dailininkė.

– Jūsų darbai skleidžia ramybę ir sukuria vietą meditacijai. Ar jums kūryba yra meditacija ir ramybės vieta?

– Paties kūrybinio proceso nevadinčiau nei meditacija, nei ramybe, tai greičiau ganėtinai sunkus darbas, kuris reikalauja daug dvasinių ir fizinių pastangų. Manau, kad negali dirbti, jei esi labai susijaukęs ar pavargęs. Kūrybiškai dirbti galiu tada, kai jaučiu vidinę pusiausvyrą.

– Kai kurie darbai primena jūrą. Vienur ji mėlyna, ramiai banguojanti. Kitur tėra tarsi likęs jūros smėlis, vėjo sukurtomis bangelėmis. O dar kitame darbe – tarsi sudrumstas jūros krantas. Ar tokia asociacija būtų teisinga? Ir jei taip, kodėl pasirinkta jūra?

– Jūros motyvas nėra tiesioginis vizualinis šaltinis, kuris yra įžvelgiamas. Tai greičiau asociatyvus sąmonės simbolis, kuris nuolat drumsčiamas emocijų, minčių jūrose. Vandens motyvų darbuose atsirado intuityviai atsirenkant ir stebint tiek savo, tiek aplinkos būsenų bangavimus bei štilius.

– Paroda pavadinta "Lėta eiga". Lėta eiga viskas kinta ar lėta eiga eina pats gyvenimas (tiek meno pasaulyje, tiek visuomenėje)?

– Parodoje "Lėta eiga" atrinkti daugiausia tie piešiniai, kuriuos, tikrąja ta žodžio prasme, dariau labai ilgai. Tačiau pavadinimą pasirinkau dėl kitos priežasties. Mus supančioje aplinkoje viskas vis greitėja. Nuolatinis spaudimas labai greitai viską perprasti skatinamas vis šiurkštesnės vizualinės medijų kalbos, nepaliekant asmeninės saugios tyrinėjimo erdvės, o galiausiai jos jau ir nebereikia. Lėtai atverti sau paprastus kasdienybės aspektus tampa didele prabanga ar ištrintu poreikiu. "Lėta eiga" – tarsi kvietimas šiek tiek stabtelėti ir išties kažką atrasti. Norisi, kad žiūrovas tyliai pabūtų su savimi prie mano darbų. Jei taip nutiktų, tikrai apsidžiaugčiau.

– Ar kuriate, nes galite kurti, ar kuriate, nes negalite nekurti?

– Sudėtingo darbo proceso įvardijimas kaip kūryba kartais yra slidus. Tam, kad kažką sukurtum, visų pirma reikia daug techninių įgūdžių ir įvairiapusiškos patirties. Toliau didžiausia dalis yra tiesiog darbas, o kaip iš tiesų tai vyksta, sunku nusakyti.

– Kas jums kaip asmenybei, moteriai ir menininkei labiausiai darė įtaką?

– Šį klausimą palyginčiau su bandymu išlukštenti seniai sudygusias sėklas. Apie konkrečias įtakas yra sunku kalbėti. Kažin ar tai galėtų būti kokia nors viena konkreti asmenybė, knyga ar muzika. Kiekvienam įtaką daro daugybė dalykų, mums patiems to net nežinant. Tai ir vieta, kur gyvename, žmonės su kuriais tik prasilenkiame, spalvos, kurias matome, ir t. t.

– Kokia jūsų tapymo eiga – laukiate, kol ateis įkvėpimas, ar tuo netikite ir tiesiog tapote?

– Man "įkvėpimo laukimas" yra romantiškas teiginys, nors kartais taip ir nutinka, o nuolatinis darbas gali nualinti kaip ir įkvėpimo laukimas. Tiesiog mokausi jausti pusiausvyrą.

– Kuo ši jūsų paroda skiriasi nuo jau buvusiųjų (2004 m. parodoje "Rūdys" eksponavote didelio formato darbus, o šioje parodoje darbų masteliai yra įprasto dydžio)?

– Ši paroda, kaip ir ankstesnės, yra tiesiog tam tikro etapo dalis. Prieš dešimtmetį eksponuotos "Rūdys" buvo autorinės technikos atspaudai, kurie santykinai priskirtini grafikai. Dabar daugiau dėmesio skiriu tapybai ir piešiniams. Parodos skirtingos tiek savo masteliais, tiek technika, nes ir pats keitiesi. Nors būna, kad metų metais vis ta patį kartoji.

– Kokia meno srovė jus labiausiai žavi ar įkvepia, ir kurios srovės bruožų savo kūryboje niekada nenaudotumėte?

– Šiuo metu man artimas minimalizmas. Manau, kad žaviuosi ir tomis meno srovėmis, kurių išraiškos priemonių pati nenaudoju savo darbuose, tačiau šiandien negaliu pasakyti, ar to niekada nedarysiu.

– Kas yra menininkas? Kitoks nei vidutinis statistinis žmogus? Amatininkas, kaip buvo galvojama senovėje? Asmuo, ar per kurį kalba Dievas?

– Menininkas tikrai nėra nei kitoks, nei kitas žmogus. Galbūt menininką nuo amatininko skiria jo gebėjimas būti drąsesniam savo pasaulėjauta ir mokėjimas išreikšti savo atrastas tiesas, o kūryba (nesvarbu kokios srities) ir gali priartinti mus prie savęs.

Kas? J.Pikčilingytės kūrinių paroda "Lėta eiga".
Kur? A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.
Kada? veikia iki rugpjūčio 17 d.