V. Vitkienė: suaugusieji pamiršta, kaip smagu svajoti drąsiai

Kelionė į Briuselį pristatyti Kauno pažangos įgyvendinant tai, kas pasižadėta paraiškoje tapti Europos kultūros sostine, tada – trumpos žiemos atostogos su šeima, iškart po jų – komandiruotė į Bulgariją pasveikinti šiemet Europos kultūros sostine tapusio Plovdivo. O jau sausio 19-ąją – ir Materos Italijoje, antrosios 2019-ųjų Europos kultūros sostinės, atidarymo fejerverkai. Vis dėlto tokio dydžio projekto vadovės darbas – ne tik komandiruotės ir šventės. Kauno bienalę užauginusi iki tarptautinio masto šiuolaikinio meno įvykio menotyrininkė, pernai šį projektą perleidusi į jaunesnių kolegių rankas ir visiškai atsidėjusi Europos kultūros sostinės projektui, kasdien mąsto apie tai, ką dar galima padaryti, kad 2022-aisiais kultūra tvyrotų ne tik parodų ir koncertų salėse ir žurnalų puslapiuose, bet ir kiekviename Kauno kieme bei laiptinėje. Taigi du kavos puodeliai žydrojoje "Kaunas 2022" biuro dalyje ir pluoštas klausimų V.Vitkienei.

Galbūt galima išvirti kavos turistams? Jei pats tampi reiškinio kūrėju, dalyviu, tai ir imi jį pozityviai vertinti.

– Kaip sekėsi pristatyti nuveiktus darbus Europos Komisijoje Briuselyje?

– Jautėme ženklus, kad žiuri nariai seka mūsų veiklą, tai, ką viešiname socialiniuose tinkluose. Matėme, kad jie nusiteikę pozityviai – kvietė mus į savo rengiamas konferencijas, kad pristatytume programą. Bet, nors ir jautėme palankumą, ataskaitą rengėme nuoširdžiai, su daugybe priedų. Tačiau kad jie mus taip pasitiks, bučiuodami, apkabindami, negalėjome įsivaizduoti. Buvo ypatingas momentas. Supratome, kad jiems svarbu ne tik tai, kad mes gerai dirbame, bet ir tai, kad gera mūsų pradžia ir ateities sėkmė gali tapti pavyzdžiu, kaip toks projektas gali gerai startuoti ir, tikėkimės, – veikti. Iš tiesų nemaža dalis titulą gavusių miestų susiduria su daug problemų jau pirmuosiuose projekto etapuose.

– Bet juk tai normali proceso dalis? Jei nebūtų iššūkių, galbūt nereikėtų ir titulo, kuris dažnai yra paskatinimas?

– Taip, taip. Tai nėra lengvas projektas. Jei viskas gerai, tai nereikia jo daryti. Kaip tik vakar kalbėjome su lietuvių menininke, studijuojančia šokį Amsterdame. Klausiau jos, ar jai teko girdėti apie Leuvardeną, Nyderlandų miestą, kuris pernai buvo Europos kultūros sostinė. Sakė, ne: dalyvavau metų pabaigoje, bet nesupratau, kad tai Europos kultūros sostinės renginys; Amsterdame tiek visko vyksta, kad mums net nebuvo girdėti apie Leuvardeną. Mūsų šalis šiuo požiūriu irgi gana monocentriška, vis dėlto manau, kad vilniečiai girdi, jog Kaune kažkas prasideda.

– Turbūt vienas iššūkių – vilniečiams pristatyti Kauną?

– Taip, ir tai tikrai nemažas iššūkis!

– O kaip sekasi bičiuliautis su Kauno rajonu? Turbūt viskas daug įdomiau, nei buvote numatę paraiškoje?

– Paraiškoje numatėme, kad abi savivaldybės dalyvaus programoje, abiejų tarybos tam pritarė ir finansiškai įsipareigojo. Kauno rajonas nuo pat pradžių buvo programos dalis, bet nebuvome išanalizavę rajono tapatybės. Praėję metai buvo pagrindiniai pažindinimosi metai, įveikėme tūkstančius kilometrų ir dabar jau suprantame, kad vienu sakiniu Kauno rajono neapibūdinsi. Neužtenka sakinio ir įvardyti, kuo Kaunas skiriasi nuo Kauno rajono. Arba Kulautuva nuo Čekiškės, Arlaviškės nuo Garliavos... Arba Rokai, kurie yra pusiau miestas, pusiau rajonas. Žodžiu, tai nevienalytis teritorinis vienetas. Dalis Kauno rajono gyventojų save identifikuoja kaip kauniečius, kiti – savo vietovės patriotai, jiems frazė "Kauno rajonas" – tik adreso dalis.

Visi kuratoriai, kurie po rajoną važinėja su savo programomis, grįžta tokie įkvėpti, kad aš jiems net pavydžiu. Būtent Kauno rajone vyksta daugiausia asmeninių susitikimų, jie daug kameriškesni. Tik į labai svarbius renginius susirenka pusšimtis. Šiaip – penki ar dešimt žmonių. Tada gali skirti laiko ilgiems pokalbiams, suprasti, kuo jie gyvena.

Nemažai "Kaunas 2022" programos dalių iškeliame į Kauno rajoną, tai darome įvairiais masteliais. Suprasdami šio teritorinio vieneto unikalumą, pradėjome ir visai naują programą, kurios nebuvome numatę paraiškoje. Tai "Šiuolaikinės seniūnijos". Kartu su vietos gyventojais, ragindami juos bendradarbiauti – neretai ir mažuose miesteliuose aktyvūs žmonės tarpusavyje nekalba – teikti bendras paraiškas, vystyti bendrus projektus. Pradėsime šiemet unikalų didelį projektą, jis augs iki pat 2022-ųjų.

– Kiek yra tikimybės, kad miestiečiai, aktyvūs kultūros vartotojai, Kauno centre esančių įstaigų lankytojai ims ir atras Kauno rajoną, jo gyvenvietės taps kultūrinių maršrutų dalimi? Ar vis dėlto svarbiau, kad pats Kauno rajonas savimi patikėtų?

– Labai tikiuosi, kad kauniečiai susigundys aplankyti "Šiuolaikinių seniūnijų" pristatymus. Jau esame sutarę su šiuolaikinio cirko kūrėju Roberto Magro, jis dirbs su bendruomene ir įtrauks ją į pasirodymą su Europos atlikėjais. Tai tik pavyzdys. Egzotiškas kultūros patyrimas ne ten, kur gyveni.

– Vis pasigirsta kalbų apie Kauno ir Kauno rajono sujungimą. Ar gali Europos kultūros sostinės programa tapti žingsniu link to?

– Tai labai politinis klausimas, ir, matyt, Kauno ir Kauno rajono atstovai į mano atsakymą pasižiūrėtų skirtingai (juokiasi). Mūsų tikslas yra atrasti, kuo šie administraciniai vienetai gali vienas kitam atsiskleisti. Pagalvojus, gal Kauno miesto ribos gali plėstis, bet ar miestas pasiruošęs apglėbti tokią didelę teritoriją? Taigi tai nėra mūsų užduotis, bet džiaugiamės ir vertiname galimybę bendrauti su dviem savivaldybėmis, nes tai dvi skirtingos patirtys ir vis nauji iššūkiai.

– O ar tarp tikslų yra aktyvesnis Kauno rajono gyventojų dalyvavimas Kauno miesto kultūriniame gyvenime?

– Žinoma, laukiame ir lauksime visos Lietuvos, o ir užsienio, gyventojų. Kauno rajono gyventojai, jų bendruomenės į Kauną važiuos ir su savo renginiais bei programomis. Vis dėlto, kaip ir į Kauno miesto mikrorajonus, taip ir į Kauno rajono gyvenvietes stengiamės atvežti užsienio menininkų projektų, kad gyventojai jaustųsi svarbūs ir matomi Europoje.

– Kai kurios Europos kultūros sostinės į programą stengiasi įtraukti ir tuos savo šalių miestus, kurie taip pat siekė šio titulo. Ar taip bus ir pas mus?

– Su Klaipėda palaikome šiltus santykius, bendraujame su ten gyvenančiais menininkais, esame sutarę dėl bendrų programos dalių. Klaipėdos kūrėjus siuntėme į Liuksemburgo miestą, mūsų partnerį Ešą prie Alzeto. Taip pat ateinančiais metais planuojame paskelbti viešą kvietimą kandidatavusiems miestams, sukviesti visus prie bendro stalo, apsvarstyti galimą maršrutinę programą. Kol kas to nedarėme, nes mažesnių miestų komandos neišliko, artėja savivaldybių rinkimai, tikėtina, kad situacija keisis, tad kiek palūkėsime. Bet, grįžtant prie klausimo, taip, tai tendencija, ir ji teisinga, juk pastangos rengiant paraišką būna didelės, sugalvojama tikrai daug puikių idėjų, dedama vilčių. Būtų apmaudu visa tai tiesiog palaidoti.

– Kaip sekasi su programos "Kauno iššūkis", skirtos vyresniųjų moksleivių įgūdžiams stiprinti, dalyviais? Ar niekas iš jau programoje dalyvavusių jaunųjų kauniečių nepaspruko į Vilnių ar užsienį?

– Iš pirmųjų 30-ies su mumis liko ir veiklose aktyviai dalyvauja apie trečdalį, iš antrosios laidos – apie 20 jaunuolių. Daugelis jų dar mokosi mokykloje, tad viliamės, kad iš Kauno pabėgs kuo mažiau. Žinoma, ne viskas vien mūsų rankose! Galiu pasidžiaugti, kad viena iš alumnių prisijungė prie "Kauno iššūkio" komandos, ji padeda vesti kursus jaunesniesiems dalyviams. Siekiame, kad alumnai perimtų programos kūrimą ir vykdymą, jaustųsi už ją atsakingi ir po 2022-ųjų. Jei jiems tai seksis, tikiuosi, niekur ir bėgti nereikės.

– Ar smarkiai skiriasi "Kaunas 2022" komandos įsivaizdavimas apie tai, ko nori jaunesnioji karta, ir tai, ko ji iš tiesų nori?

– Mane stebina, neslėpsiu, bet aš juk viena vyriausių komandoje (juokiasi). Jie į gyvenimą žiūri kaip į žaidimą, tai labai žavu. Svajoja neribodami savęs, tiki, kad viskas yra įmanoma. Teko dalyvauti viename "Kauno iššūkių" idėjų pristatymų. Nuo tokių žemiškų, kaip naujas žurnalas MASS, kuris, beje, jau išleistas, iki fantastinių kaskadų, sujungiančių Kauno kalvas – spektras labai platus. Tai, be abejo, ir mus visus įkvepia mąstyti plačiau, svajoti drąsiau. Suaugusieji neretai pamiršta, kaip tai smagu.

– Ar apskritai formuojant komandą pavyksta ištrūkti iš "Kauno kultūrininkų" rato?

– Šiemet smarkiai neaugsime, turime tikslą kitas kultūros organizacijas į mūsų veiklas įtraukti kaip partnerius. Tikime, kad esame viena komanda su Kaune veikiančiais muziejais, teatrais – tikrai nereikia visų geriausiųjų įsidarbinti, juk kažkas turi ir kitose įstaigose dirbti. Pastebiu, kad kaskart įkėlus darbo skelbimą juo domisi žmonės iš visos Lietuvos, įskaitant sostinę. Turime ir važinėjančių iš Vilniaus bendradarbių, kurie planuoja įsikurti Kaune. Turėsime naują kolegą, ateinantį iš tarptautinių ryšių srities, taigi ne tik kultūrininkus buriame.