– Jūs vėl Lietuvoje. Kokia nuotaika, iš Pietų Korėjos patekus į lietuvišką rudenį? Ką pastebite kaskart, parvykęs į tėvynę?

– Jau apsipratau, kad į susitikimus su manimi ateina žmonės, turintys sudėtingų vidinių, neatsakytų klausimų. Jaunimas kitoks. Jauni žmonės Lietuvoje labai energingi, kupini idėjų. Pagyvenusiems sunkiau. Jaučiasi, kad iliuzijos baigėsi, o realybė... Ji daugiausia priklauso nuo paties žmogaus. Du dalykai, kurie man Lietuvoje krenta į akis, – tai netikėjimas kitu žmogumi ir atvirumo stoka. Tikėjimas žmonėmis silpnas buvo ir anksčiau, dabar, regis, jis dar labiau pasilpo. O atvirumo nebuvimas reiškia viena – vadinasi, gyvename ne tiesoje. Turbūt todėl ir atvažiuoju...

– Šiuo metu mes daug skaitome ir girdime apie Šiaurės Korėjos veiksmus. Ar kaimyninėje šalyje, kur įsikūręs jūsų vienuolynas, žmonės bijo? Kaip jie reaguoja į Kim Jong Uno elgesį?

– Tikrai, šįkart žmonės Pietų Korėjoje labai sunerimę. Seka įvykius. Dabartinė Pietų Korėjos vyriausybė ne itin linkusi į diplomatiją – Šiaurės Korėja šį kartą ne taip lengvai gaus maisto ir pinigų. Bet dauguma Pietų Korėjos gyventojų mano, kad karo bus išvengta. Juk net ir Šiaurės Korėja nori gyventi, o ne mirti. Padėtis banali. Ir kartu – pavojinga.

– Kokie jūsų planai per šią viešnagę tėvynėje?

– Kaip visuomet – labai daug susitikimų, pokalbių įvairiuose Lietuvos miestuose. Neseniai buvau susitikęs su išeivijos lietuviais Norvegijoje. Stengiuosi jiems skirti dėmesio, nes daugumai ten nėra lengva, kad ir kokia graži (ji išties labai graži, nebuvote? Be reikalo, tikrai vertėtų) bei turtinga, socialiai teisinga būtų Norvegija. Žmonėms reikia pasitikėjimo savimi ir aiškios gyvenimo krypties. Lietuvoje vertybės truputį susimaišė. Turtingi nėra išmintingi, o tie, kurie nesimaudo turte, išminties dažnai turi daugiau, bet neturi įtakos. Dvasingi, bet – nuošalėje. Politikai kariauja tarpusavyje... Taigi yra ką čia veikti. Puiku, kad susitinku su nuostabiais žmonėmis. Labai nudžiugino pažintis su ekologinėmis bendrijomis. Tai ženklai, kad vyksta kaita, savotiškas atgimimas.

Turtingi nėra išmintingi, o tie, kurie nesimaudo turte, išminties dažnai turi daugiau, bet neturi įtakos.

– Lietuvos žiūrovai su jumis ir vėl susitiks teatre. Ko jie gali tikėtis?

– Spalio 2 d. Kauno jaunimo kameriniame teatre vėl kviesiu į  improvizacijų vakarą "Laiškai iš vienuolyno". Šį kartą kalbėsiu ir labai linksmomis, ir rimtomis temomis. Yra apie ką. Tie vakarai – tai gyvas teatras, iki minimumo mažinantis ketvirtą sieną. Na, o klaipėdiečių prašymu (praėjusį kartą ne visi pateko) Klaipėdos dramos tetre spalio 25 d. rodysiu spektaklį "Auksinė šventykla".

– Improvizacijų vakarai. Papasakokite apie juos. Kaip jie gimsta? Koks jų tikslas?

– Improvizacija – kaip džiaze. Yra tema, ir tu improvizuoji. Tiek su garsu, tiek su šviesomis, tekstu, santykiu su žiūrovais. Niekada nežinau, ką sakysiu, ką kalbėsiu. Pagrindines temas surandu ir ritmiškai sudėlioju likus trims valandoms iki spektaklio. Ne anksčiau. Tokia mano taisyklė. Visi girdi ir mato mane, kaip aš pats save. Tad žmonių reakcija formuoja ritmiką, temą, tekstą... Viskas labai gyvai. Tokį teatrą seniai norėjau išbandyti ir štai pagaliau kažkas panašaus išėjo.

– Esate vienuolis, kuris neslepia aktoriaus pašaukimo. Kaip, medituodama ir užsiimdamas dvasinėmis praktikomis, tobulinate aktoriaus meistriškumą, scenos kalbą? Juk būdamas Pietų Korėjoje turbūt net pasikalbėti lietuviškai neturite su kuo.

– Meditacijos labai nuobodžios. Tai vienuolyno rutina. Save priverčiu medituoti kiek galima sąžiningiau, tačiau visi aplink daro tą patį – medituoja ir medituoja. Aš niekuo neišsiskiriu. Netgi, palyginti su senais vienuoliais, esu ne per daug patyręs. Tačiau išėjęs iš šventyklos ar grįžęs į Lietuvą iškart pajuntu tą meditacijos poveikį. Atsiranda labai įdomus požiūris. Žmones matau taip, kaip anksčiau nematydavau. Matau tikros meilės trūkumą kiekvieną akimirką – iš jo gimsta visos nevaldomos emocijos ir ligos. Iš vienintelio žmogaus judesio pastebiu tiesą arba melą. Kažkas man pasakė, kad lietuviškai aš jau kalbu senąja kalba, kuria buvo kalbama 1999-aisiais. Bet nieko, susikalbu.

– Ar sekate, kas vyksta Lietuvos teatre? Kažkada, kai vaidinote Kęstučio Adomaičio pantomimos trupėje, teatras buvo vadinamas antrąja bažnyčia, visuomenės budintoju, nepatogių tiesų sakykla. Kaip manote, koks jis, teatras, yra šiandien? Kas krenta į akis pirmiausia?

– Lietuvos teatras, palyginti su kitomis šalimis, kuriose buvau, yra aukšto lygio. Mes žinomi visama pasaulyje. Mūsų režisieriai žinomi gal net daugiau nei aktoriai. Režisūrinis mūsų teatras labai stiprus. Bet aktoriai dirba keliose vietose, kad galėtų pragyventi, ir tai jaučiasi. Keičiasi visuomenės poreikis, keičiasi ir pasiūla. Paprastesnis teatras, suprantamesnės pjesės sutraukia daugiau žiūrovų. Ir nors toks teatras tarp menininkų nėra labai gerbiamas, jis būtinas. Anksčiau aš galvojau, kad tai – komercija, kažkoks parsidavimas, tačiau jei tokiame spektaklyje vaidina labai geri aktoriai, jie lėkštą humorą paverčia tiesiog meistrišku. Tai liaudies teatras. Na, o tikras menas kaip visuomet – apgaubtas prestižo, ant aukšto pjedestalo ir – vienišas. Bet genialus.

– Kokį šįkart išvydote Kauną?

– Perėjau Laisvės alėja... Ji man visuomet tokia, kokia buvo 1972-aisiais, kai pirmą kartą ją pamačiau. Eini ir dairaisi. Yra į ką.

Gyvenimas – tai teatras. O kas režisierius? Ar jis reikalingas?

– Kokių klausimų dažniausiai išgirstate po spektaklio?

– Kada dar kartą rodysiu (juokiasi). Žmogus mato spektaklį jau trečią kartą, bet kadangi jie visi skirtingi, tai ir laukia kito, kuris, žino, bus kitoks.

– Per jūsų improvizacijas žiūrovai dažnai juokiasi. Kas aktoriui sunkiau: pravirkdyti ar prajuokinti?

– Kai žmonės juokiasi, aš visada krūpteliu. Nes nenoriu prajuokinti. Tik papasakoju, kaip man atrodo. Tikrai. Paskui ir pats pralinksmėju supratęs, ką pasakiau. O rimtumas gąsdina. Norisi, kad jis truktų kuo trumpiau, nes atsiranda kančia. Bet jei jau pasinėrėme į tragediją, nėra lengva tą emociją išreikšti. Tuomet aš visus ištraukiu, pamyluoju, o pats lieku tragiškas. Tarp juoko ir ašarų – tik minučių skirtumas.

– Kaip manote, į kokį klausimą sau privalo atsakyti kiekvienas? Ar jūs žiūrovams padedate kelti tuos klausimus ir ieškoti atsakymo?

– Tokių klausimų gali būti daug. Aš noriu, kad žmonės pamiltų teatrą, nes jame įvairių klausimų išsikels ir ras į juos atsakymų kiekvienas. Teatras – gyvenimo dalis, kurioje koncentruota viskas, kas mums tęsis dar dešimt metų. Tai pamatęs, gali atpažinti save ir greičiau rasti sau kokį nors atsakymą, prognozę. Juk aš žiūriu į save dažniau negu į kitus, bet – per kitus. Gyvenimas – tai teatras. O kas režisierius? Ar jis reikalingas?

– Meilė, tikėjimas ir viltis. Jei reikėtų pasirinkti vieną šio didžiojo trejeto dėmenį, ką pasirinktumėte?

– Meilę. Aišku, kad meilę.