Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ veikusioje parodoje eksponuotus kūrinius menininkai sukūrė viešėdami Kaune. Rezidencija – tarptautinio projekto „CreArt 3.0“, skatinančio menininkų mobilumą, kviečianti susipažinti su kitomis kultūromis.
Pagrindiniai kūrybiškumo aspektai – figūratyvumas, fragmentiškumas, medijos ir kultūrinės tapatybės paieškos, keliančios klausimą, kaip šiandienėje vizualioje kultūroje keičiasi mūsų santykis su vaizdu, kūnu ir daiktu. Pagrindinės eksponuotų kūrinių temos – kritiškas santykis su tikrove, žmogaus patirtis ir apmąstymai, refleksijos apie laikmetį, atmintį, vaizdą ir tapatybę.
Analizuojant skirtingų kūrėjų darbus, akivaizdi bendra meninė strategija. Visi kūriniai klausia, ar tai, ką matome, yra viskas, ar už akivaizdumo, fasado esama kai ko daugiau? Atsakymai išryškėja per simbolius ir fragmentiškus vaizdus. Labiausiai tai galima pajusti F. Casati kūryboje, kai kūriniai ne pasakoja, bet veikiau provokuoja žiūrovą. Viename menininko darbų geltoname fone vaizduojamas subjektyvus daiktas – vaikas ar žaislas – iš pirmo žvilgsnio atrodo esąs žaismingas simbolis, o pasirinktos spalvos skleidžia pozityvumą. Tačiau autorius kviečia interpretuoti ir kvestionuoti simboliką, įžvelgti ir nerimo elementų, susijusių su abstrakcija ir gilesne emocine prasme.
Šiuolaikinio žmogaus patirtį padeda suvokti buitis, vizualinė kultūra ir mūsų laikmečio ženklai, be pagražinimų fiksuojantys dabarties būseną.
Pristatytuose darbuose taip pat stipriai buvo jaučiamos atminties ir laikinumo temos. Kūriniuose siekiama užfiksuoti tai, kas išnyksta ar ketina išnykti. Šioms idėjoms nesvetimi N. Ilchuk: jos pikseliuotose nuotraukose perteikiamas ne tik laikinumas, bet ir atminties trapumas. Per autorės pasakojimą, kuriame ji atskleidžia savo motinos emigrantės patirtį, suprantame, kad pikseliai – ne tik fragmetiškas technologijų efektas, bet ir vizualinė atminties nykimo metafora. Atmintis nyksta tiek asmeniniu, tiek kolektyviniu lygiu.
Nemažai dėmesio skiriama laisvei – tiek šių menininkų kūryboje, tiek interpretacijoje. Anksčiau minėtos menininkės darbuose aktyviai patiriamos tapatybės paieškos, kultūrinių pokyčių, ekonominės migracijos temos, ypač svarbios šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Apie kasdienybę ir paprastumą kalba T. Levillainas, menine raiška išlaikydamas mąstymo laisvę. Jo darbuose iš pažiūros dominuoja kasdieniai, paprasti objektai: gėlės, daiktai, tačiau per jų pateiktį ir interpretaciją galima įžvelgti gilesnę prasmę, nagrinėti kūrinius kaip kultūrinę apraišką skirtingose vietovėse ir kūrybinės interpretacijos laisvę.
Nelieka nepaliestas ir autentiškumo klausimas. Kūnas čia ne tiek biologinis, kiek kultūrinę reikšmę atskleidžiantis reiškinys. G. Sota vaizduojamas kūnas tampa medija – jis transliuoja traumas, troškimus, lytinę tapatybę. Portugalo menininko kūriniuose jaučiama Francis Bacono įtaka – tai galime atpažinti iš deformuotų ir emocinį krūvį turinčių linijų ir formų. Tačiau, kitaip nei F. Baconas, kuris kūną galėjo pavaizduoti visiškai susvetimėjusį, autorius savo darbuose išlaiko intymumą, švelnumą ir asmeniškumą.
Visų parodos menininkų bandymas pabrėžti laisvę ir kasdienybės svarbą atsitiktinai, o gal sąmoningai vaizduoja dabartinės politinės padėties nerimą, kai jau kurį laiką bijome prarasti laisvę, kasdienybę ir galimybę rinktis. Šiuolaikinio žmogaus patirtį padeda suvokti buitis, vizualinė kultūra ir mūsų laikmečio ženklai, kurie be pagražinimų fiksuoja dabarties būseną. Parodą jungia kritinis žvilgsnis į tikrovę, kuris per regimąjį vaizdą maskuoja sudėtingas psichologines, socialines ir kultūrines struktūras. Kalbėdami apie atmintį, kūną, vaizdo ir tikrovės santykį ir žmogaus laisvę būti, jie nurodo svarbiausius šių dienų diskusijų klausimus.
Naujausi komentarai