Režisieriaus Martti Helde debiutas vaidybiniame kine teigiamai vertinamas ne tik dėl papasakotos Vakarų pasauliui mažai žinomos Baltijos šalių istorijos, bet ir dėl pasirinkto sudėtingo, tačiau vizualiai įtaigaus filmavimo stiliaus. Sibire sustojusio laiko jausmui išreikšti kūrėjai pasirinko "tableaux vivants" techniką –  tai gyvieji paveikslai, kuriuose į skulptūriškas kompozicijas sustatyti aktoriai filmuojami pro juos slenkančia kamera.

"Tableaux vivants" – daug fizinės ištvermės, kantrybės bei profesionalumo reikalaujanti technika, sunkiai įkandama ne tik kino gamybos profesionalams, bet ir aktoriams. Pagrindinio vaidmens atlikėja, aktorė Laura Peterson, meistriškai įveikė jai iškeltas užduotis ir sugebėjo jaudinančiai išreikšti skausmą, netektį ir laisvės pojūtį sustingusia kūno padėtimi.

Filmo režisierius M.Helde sako L.Peterson pasirinkęs, nes norėjo, kad jos kuriamas Ernos personažas įvaizdintų tuometės Estijos metaforą – nepaprastai gražios, tačiau trapios ir naivios šalies paveikslą. Prieš palydint filmą į Lietuvos kino teatrus – interviu su pagrindinio vaidmens atlikėja L.Peterson.

– Ernos vaidmuo yra jūsų debiutas atliekant pagrindinį vaidmenį. Ar galėtumėte papasakoti, kokia jūsų patirtis ir santykis su vaidyba?

– Esu kilusi iš teatrą mylinčios ir gerbiančios šeimos. Mano tėtis ir mama visą gyvenimą skyrė teatrui, jie abu yra gerbiami teatro meno mokytojai, režisieriai ir aktoriai. Taip pat aktoryste užsiima ir mano brolis bei sesuo. Galima sakyti, kad užaugau teatre, tačiau buvau auklėjama teatro opozicijos, besiskiriančios nuo masių mylimo teatro ideologijos. Tikriausiai įprotis nuolatos ieškoti gilesnės prasmės savo veikloje sulaikė mane nuo dalyvavimo gausybėje televizijos šou ir reklamų. Estija labai maža valstybė, dėl to dalyvavimas tokiose veiklose labai greitai priklijuoja etiketę.

– Kaip sekėsi susidoroti su "tableaux vivants" technika? Kaip šis režisieriaus pasirinkimas paveikė jūsų darbą filmavimo aikštelėje?

– Gyvųjų paveikslų kūrimas labai stipriai apriboja aktoriui įprastines išraiškos priemones. Personažo vidiniams išgyvenimams išreikšti teturėjau vieną sustingusią poziciją, kurioje negali būti per daug akmeninė ir kartu turi degti jausmais iš vidaus. Paradoksalu, tačiau tai tarytum koordinacijos pratimas, kai tuo pačiu metu turi ir judėti, ir nejudėti.

– Kaip sėkėsi kurti Ernos personažą? Kokia patirtimi rėmėtės bandydama prikelti Erną gyvenimui?

– Perskaičiau daugybę deportuotų žmonių prisiminimų – visos jų istorijos atrodo tokios panašios, tačiau kartu ir visiškai skirtingos. Įsisąmoninau daugybę skirtingų būdų, kuriais žmonės stengėsi įveikti savo kančią. Pamenu, skaičiau vienos moters dienoraštį. Jame ji aprašydavo savo svajones ir viltis. Kalbėjo apie jaunuolį, kuris pasiliko tėvyneje, kūrė ateities planus savo vaizduotėje. Tačiau bėgant laikui ji ėmė rašyti tik apie maistą. Alkio jausmas buvo viskas, apie ką jį galėjo svajoti. Jis taip stipriai buvo užvaldęs jos mintis, kad dienoraštyje buvo apašomi tikslūs dienos davinio skaičiai, miltų svoris gramais. Ernos išgyvenimai tragiški, tačiau jie ne taip stipriai nutolę nuo šiandienos daugelio žmonių realybės. Skurdas ir alkis nėra Estijos kasdienybė, tačiau tokių tragedijų irgi yra – iš jų taip pat sėmiausi įkvėpimo vaidmeniui kurti.

– Ar esate tiesiogiai susijusi su tremties tema? Kokią svarbą šis vaidmuo turi jums ne tik kaip aktorei, bet ir kaip Estijos pilietei?

– Beveik kiekvienoje Estijos šeimoje kas nors buvo ištremtas. Žinau, kad ir manojoje taip buvo. Pamenu, kad kiekvieno gimtadienio metu kas nors imdavo pasakoti istorijas apie Sibirą, bet būdama vaikas aš visa tai suvokiau kaip didelį nuotykį. Ernos istorija man visų pirma yra meilės istorija: moters meilės vyrui, motinos meilės vaikui, meilės tėvynei. Manau, kad nepaisant tremties aplinkybių, žmonės lengviau tapatinasi su patirtimis, kurios jiems lengviau suprantamos. Taip pat manau, kad ši istorija pasakoja ir apie priimtų sprendimų galią. Ernos šeima buvo ištremta dėl to, kad iš meilės savo šaliai ji norėjo pasilikti ir dėl to neemigravo, o vėliau dėl šio sprendimo labai gailėjosi. Gali pasirodyti, jog tremties pasakojimai – tai tik senos istorijos. Juk mes nieko nebegalime pakeisti ir kažkaip padėti ten mirusiems žmonėms. Tačiau šiandien pats didžiausias siaubas pasaulyje sklinda neturėdamas jokių kliūčių savo kelyje. Tikiu, kad atmintis galbūt padės išvengti naujos tragedijos.

– Kodėl, jūsų nuomone, Baltijos šalių tragedijos taip sunkiai skinasi kelią į Vakarų pasaulio valstybių kino rinkas ir kokia yra "Vėjų kryžkelės" sėkmės paslaptis?

– Gal ir keistai nuskambės, bet kančią sunku konvertuoti į meninę kalbą taip, kad ji išliktų patraukli, tačiau nesukeltų liguisto mėgavimosi. "Vėjų kryžkelė" yra sukurta kaip poema, ji neatskleidžia visų detalių, suteikia erdvės žiūrovo vaizduotei, ramiai sekdami pasakojimą jie tiesiog susilieja su prieš juos besiplėtojančia istorija.

Kas? Kino filmo "Vėjų kryžkelėje" seansas ir susitikimas su filmo režisieriumi M.Helde.

Kur? Kino centre "Romuva".

Kada? Rugsėjo 9 d. 18.30 val.